Dūžtantis istorijos krištolas
Krištolinė naktis (vok. Kristallnacht) – tai 1938 metų lapkričio 9–10 dienomis Vokietijoje ir kai kuriose Austrijos dalyse įvykdytas žydų pogromas. Garsi žurnalistė ir knygų autorė Inge Deutschkron (90 m.) prisimena, kad tas lemtingas įvykis daugeliui žydų atvėrė akis. „Visur degė sinagogos ir žydai pradėjo suprasti padėtį“, – interviu „Deutsche Welle“ sakė žinoma moteris. Juk visos gatvės pasidengė sudužusiais žydams priklausančių parduotuvių ir pastatų langų stiklais. Be to, apiplėšti žydų namai, ligoninės, mokyklos, naikintos jų bendrovės.
Tai patvirtina ir vienos žinomiausių žmonių, išgyvenusių holokaustą, I. Deutschkron šeimos tragedija. „Mes visai nebuvome religingi, – prisimena ji. – Kurį laiką aš net nesuvokiau, kad esu žydė. Kai naciai atėjo į valdžią, bendraklasiai ėmė manęs vengti ir pradėjo vadinti „purvina žyde“. Gabalėlis po gabalėlio iš mūsų buvo atimta laisvė: atimta galimybė naudotis viešuoju transportu, uždrausta po 8 val. vakaro išeiti iš namų. Po truputį praradome viską, ką turėjome.“
Tai ypač paveikė I. Deutschkron tėtį. Jis neteko mokytojo pareigų ir jam buvo sunku susitaikyti su tokia žiauria situacija. „Tėtis laikė save vokiečiu; jis kovojo už šią valstybę Pirmajame pasauliniame kare ir ilgą laiką tikėjo, kad Hitleris tėra viso labo nekenksmingas idiotas“, – pasakoja I. Deutschkron. Krištolinė naktis galutinai atvėrė daugeliui žydų akis ir parodė realybę – kad reikės bėgti ir slapstytis. Čia įtaigų vaidmenį suvaidino tylieji holokausto herojai.
Tyliųjų herojų žygdarbiai
Šie herojai nesitikėjo medalių. Vietoj jų grėsė šiurpi mirtis. Vienas iš tokių drąsių žmonių buvo Otto Weidtas. Jis turėjo dirbtuves, kuriose dirbo ne tik sveiki, bet ir akli ar kurti žydai. Tai Otto padedant I. Deutschkron išvengė deportacijos. Jis stengėsi apsaugoti žydus, falsifikuodamas jų dokumentus, papirkdamas pareigūnus. Po karo Otto įkūrė našlaičių prieglaudą išgyvenusiems koncentracijos stovyklose. Dabar tose dirbtuvėse yra šio žmogaus gyvenimui skirtas muziejus, o I. Deutschkron apie savo gelbėtoją parašė knygą.
I. Deutschkron dažnai vartoja metaforą „tylieji herojai“. Juk garsi žurnalistė ir jos mama išgyveno tik kitų žmonių drąsos dėka. „Jie buvo ateistai, paprasti amatininkai ar pensininkai. Bet... Jie negalėjo pakęsti barbarizmo ir rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų mus.“ Verta paminėti, kad 1700 Berlyno žydų išgyveno holokaustą tyliųjų herojų dėka. Jų veikla taip pat susijusi su vėlesne galimybe susitaikyti su padėtimi ir atleisti. Ir nors vienas buvęs nacis juokdamasis I. Deutschkron pasakė, kad laikai pasikeitė ir ji turėtų užmiršti, kas atsitiko, ji gyvena tam, kad prisimintų, papasakotų kitiems, ir stengiasi, kad kuo daugiau žmonių pasiektų garsas apie tyliuosius herojus.
Ši žinoma moteris skiria daug dėmesio dialogui su jaunais žmonėmis ir pasakoja savo istoriją mokyklose: „Vaikai labai smalsūs ir užduoda daugybę klausimų. Toks smalsumas yra vilties spindulėlis. Panaši žmonių gyvenimų katastrofa gali nutikti bet kada įvairiuose laikmečiuose. Ir visada, kovodamas su nežmoniškumu, turi turėti drąsos prisiminti.“ Garsios žurnalistės žodžius iliustruoja Anderso Behringo Breiviko išpuolis Norvegijoje, kurio tikslas, ko gero, buvo sunaikinti kitokius (tiksliau – jam nepatinkančius) žmones. Jis įgyvendino kruvinas idėjas, kuriomis tikėjo. Šiam teroristui kitų skausmas yra laimėjimas, garbė. A. B. Breivikui nepriimtino asmens mirtis, o dar labiau – kančia atrodo kaip milžiniškas laimėjimas. Ir nesvarbu, kad jo tėvynė – turtinga ir gana rami Norvegija. Ekstremistas įsitikinęs, kad taip jis gydo savo šalies žaizdas.
Valstybiniu lygmeniu šioje situacijoje vertėtų prisiminti Iraną, kuriam nesvetimas fizinis tam tikros grupės eliminavimas ir išnaikinimas. „Juk Irano lyderiai vartoja genocido kalbą, paimtą iš „Mein Kampf“, – rašoma „The Atlantic“. – O pasaulis trauko pečiais ir net kaltina žydus, sakančius, kad Irano režimas kupinas etninės paniekos ir isterijos. Irano retorika panaši į nacių. Tiesą sakant, Irano žodžiai netgi bukesni negu nacių kalba. Daug ką pasako šalies lyderių vartojama metafora: „Izraelis yra tikras vėžys, navikas religijoje, todėl reikia jį išoperuoti.“ Dėl tarptautinės bendruomenės abejingumo gali būti nepastebėtas potencialus pavojus. Kita vertus, susitaikymo pavyzdžiu pamažu tampa Vokietijos kelias į atsiprašymą.
Goethe'ės medalis už viltį teikiantį darbą
Žiniasklaidą gana greitai apskriejo žinia apie literatūros profesorės, kritikės ir teatrologės Irenos Veisaitės apdovanojimą Goethe'ės medaliu. Interviu „Deutsche Welle“ garsi teatro kritikė taip pat prisimena savo tyliuosius herojus. Tėvų draugai mergaitę surado Kauno gete ir suorganizavo jos pabėgimą. Ji apsigyveno su padirbtais dokumentais, tariamai kaip našlaitė iš kaimo, lietuvių šeimoje Vilniuje. Lietuviškai ji kalbėjo laisvai, be žydams tipiško akcento. „Stefanija Ladigienė tapo mano antrąja mama. Aš buvau jų šeimos narė“, – sako I. Veisaitė. Beje, S. Ladigienei buvo „atsidėkota“: I. Veisaitės įmotė suimta ir ištremta į Sibirą, o namo grįžo po dešimties metų kritinės būklės. Apskritai tiek I. Veisaitė, tiek I. Deutschkron gyvena dar ir dėl to, kad nebūtų pamirštas paprasto žmogaus sielvartas.
Paradoksalu, bet I. Veisaitė užaugo kupina meilės vokiečių kalbai, kultūrai ir literatūrai. Ypač daug dėmesio ji skyrė Friedricho Schillerio baladėms. „Jo žodžiai teikė man drąsos. Juk tai – draugystė ir ištikimybė. O holokausto metas buvo siaubingas. Gyvenau nuolatinėje baimėje, kad būsiu nužudyta. Be to, būdavau labai alkana. Žmones dažnai sulaikydavo, jiems vykdydavo mirties bausmes. Jeigu dienos pabaigoje būdavai gyvas, tai jau gerai.“ Vis dėlto dažnai prasmės interpretuojamos skirtingai.
Nesusikalbėjimas ar nepagarba?
Tokio skirtingo istorijos pamokų traktavimo pavyzdys galėtų būti Indijoje atidaryta vyriškų drabužių parduotuvė, pavadinta „Hitler“. Interviu „Spiegel Online“ parduotuvės bendrasavininkis Rajeshas Shahas teigia nesuprantantis triukšmo dėl šio pavadinimo ir nemano, kad tokių simbolių vartojimas primena ir žadina žiauriausią XX a. diktatūrą.
Vis dėlto R. Shahas Hitlerį vadina išrinktu politiku, dariusiu ne vien bloga. Be to, per interviu paaiškėjo, kad bendrasavininkio žinios apie Hitlerį minimalios. Jis žino tik tiek, kad Hitleris buvo labai griežtas vyras, o pavadinimo iškaboje naudojama svastika – induistų sėkmės simbolis. Savo interviu R. Shahas baigia žodžiais: „Indija yra demokratija, laisva valstybė. Kodėl mums turėtų uždrausti naudoti šį vardą ir šį simbolį?“
***
Straipsnio pradžioje užsiminėme apie toleranciją ir atjautą, o pabaigoje susiduriame tiek su ta pačia tolerancija, tiek su įvairiais tabu. Čia iškyla dar vienas itin svarbus dalykas: žinojimui ir informacijai ypač svarbi simbolių interpretacija, nesvetimi prietarai ir stereotipai. Ko gero, nėra taip paprasta gerbti tai, kas šventa ir brangu kitiems. O juk tai būtų nuoširdus žingsnis į priekį. Ir jį žengti padeda susipažinimas, bendravimas, įsiklausymas į kito patirtį. I. Deutschkron, I. Veisaitės, O. Weidto pavyzdžiai ir citatos rodo, kad žmogaus kultūra ir kilnumas neturėtų būti tapatinami su jo valstybės valdžia ir spraudžiami į rėmus, režimus ar nustatytas taisykles. Atsiranda žmonių, kurie nė nemano tylėti drebėdami iš baimės. Dėl šios priežasties imame kapanotis iš vertybių ir moralės krizės.
Irma Baranauskaitė
