Fabio Belafatti, Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius (Vilniaus Universiteto Orientalistikos Centras) ir Vilniaus universiteto lektorius
Pastaruosius keletą mėnesių prorusiški komentatoriai daugelyje Vakarų šalių nušviečia įvykius Ukrainoje remdamiesi stereotipais, kurie primena kadaise buvusią tipišką rasistinio ir imperialistinio mąstymo retoriką.
Dėl tų stereotipų ukrainiečiai (taip pat gruzinai, moldavai, lenkai, lietuviai, latviai, estai) tampa naujos formos orientalizmo – iškreipto mąstymo būdo, kurį žmonės Vakaruose demonstruoja kalbėdami apie padėtį kitose pasaulio dalyse, – aukomis. Šis straipsnis suteikia peno skaitytojų ir komentatorių apmąstymams ir skatina sustoti ir susimąstyti prieš imantis rašyti apie Rytų Europą: pirmiausia mums reikia išsivaduoti iš stereotipų, kurie yra mus užvaldę mums to net nesuvokiant.
Vakarų komentatoriai, prieš pradėdami komentuoti padėtį Rytų Europoje, turėtų atsisakyti senųjų nuostatų, likusių dar iš kolonializmo laikotarpio.
Kas yra orientalizmas ir ką jis reiškia šiandien
1978 m. Edvardas W. Saidas išleido knygą „Orientalizmas“, kuri tapo svarbia gaire studijuojant pokolonijinį laikotarpį ir Azijos (ypač islamo) šalis. E. W. Saidas aiškiai parodė ydingas sąvokas, kuriomis remdamiesi vakariečiai supranta Rytus. Tarp kitko, jis nurodė, kad Vakarų komentatoriai nuolat žiūrėjo (ir tebežiūri) į Rytus kaip į negalinčius vystytis, įstrigusius begaliniame nuosmukyje ir atsilikime.
Dar svarbiau, kad Rytai nuolat buvo (yra) vaizduojami kaip nekintamas pasyvus subjektas, nepajėgiantis ir nevertas vystytis pats savaime. Kolonijiniai ir pokolonijiniai Vakarų stereotipai formavo nuomonę apie juos kaip apie mieguistą, pasyvią terpę, kurios pažangą privalo užtikrinti Vakarai.
Šiandieninė Ukrainos krizė atskleidžia, kad ir dabar gyvuoja labai panaši išankstinė nuostata. Nors, tiesa, šiuo metu auka yra ne Viduriniai Rytai, o Rytų Europa. Per kelis pastaruosius mėnesius Vakarų žiniasklaidoje pasirodę prorusiški komentarai pateikia stebinančių šių stereotipų taikymo pavyzdžių, išduodančių, kad autoriai – kai kurie iš jų pažįstami asmeniškai – prieš rašydami turėtų kuriam laikui sustoti ir kaip reikiant pagalvoti.
Tai atsispindi daugelyje komentarų anglų kalba, įskaitant ir keleto gerbiamų ekspertų komentarus. Tai pastebima ir Vakarų šalyse, kuriose istoriškai jaučiamos antiamerikietiškos nuotaikos, tokiose kaip, pavyzdžiui, Italija, taip pat neretai Prancūzijoje ir Ispanijoje. Svarbiausių prorusiškų komentatorių argumentų analizė bematant atskleidžia metodologinį tų argumentų silpnumą.
Prorusiški argumentai dažniausiai „veikia“ dviem kryptimis: vieną iš jų būtų galima pavadinti „taip, bet...“, o kitą – „geopolitine“. Pirmąja remiasi Rusijos veiksmų gynimas ir teisinimas nurodant kitus atvejus. Rusija okupavo Krymą? Taip, bet pažiūrėkite į Iraką. Maskva skatina separatizmą Rytų Ukrainoje? Taip, bet ar Amerika taip pat nedarė Kosove? Ir taip toliau, ir panašiai. Šiai argumentacijos linijai sukritikuoti nereikia daug laiko, nes ji yra ne kas kita kaip neturintis jokios vertės loginis sofizmas (argumentum ad hominem): nors ir panaudotas protingai, bet iš esmės būdamas klaidingas, per se jis duoda klaidinantį rezultatą.
„Geopolitinė“ linija yra propagandiškai šiek tiek vertingesnė. Ji teisina Rusijos veiksmus kaltindama Vakarus „kišimusi“ į regiono, kuriame jie atseit neturi jokios teisės veikti, reikalus arba Maskvos vykdomas okupacijas teisina NATO plėtra į rytus, taip pat ES ir NATO pastangomis mažinti Rusijos įtakos „artimajame užsienyje“ sferą ir t. t. Ir tai aiškiai rodo, kad orientalizmas vėl tampa aktualus.
Milžiniški metodologiniai ir analitiniai iškraipymai
Praktiškai visi tie, kurie šiuose debatuose gina Rusiją, patenka į spąstus. Skaitant daugybę straipsnių, kuriuose Vakarai kaltinami tuo, kad „provokuodami“ Rusiją per jos strateginius interesus ir įžeisdami jos, kaip didžiosios valstybės, išdidumą, jie Ukrainoje sukėlė chaosą, tampa aišku, kad autoriai apie mažas Rytų Europos valstybes rašo laikydamiesi iškreiptų, hierarchinių ir galų gale orientalistinių (jei ne atvirai rasistinių) pozicijų.
Kai komentatorius teigia, jog Rusija jaučia grėsmę dėl to, kad NATO plečiasi į Rytų Europą arba kad Ukraina artėja prie ES, jis iš esmės turi omenyje, kad Rusija iš tikrųjų turi neginčijamą teisę į įtaką šiame regione, tarsi Rytų Europa būtų kokia priemonė Rusijos nevisavertiškumo kompleksams kompensuoti. Prorusiškai nusiteikę komentatoriai savo straipsniuose besąlygiškai neigia Ukrainos galimybę būti visaverčiu tarptautinės veiklos subjektu bet kuriais klausimais, taip netiesiogiai neigdami pačią jos teisę būti nepriklausoma valstybe [1].
Mintis, kad Rusijos veiksmai yra teisiškai pagrįsta reakcija į „pašaliečių“ kišimąsi į regiono, kurį Rusija laiko „savu“, reikalus, yra ne kas kita kaip imperialistinio mentaliteto, kuriuo remdamosi Europos imperijos plito į Vidurinius Rytus, pasireiškimo versija-2.Tai juo labiau stebina, nes dažnai yra išsakoma žmonių, kurie kitais atvejais laikosi lyg ir antiimperialistinių pozicijų. Jų publikacijose Rytų Europa vaizduojama kaip pasyvus objektas, aukščiau kurio yra tik vienas svarbus veikėjas – Maskva, turintis teisę veikti neatsižvelgdamas į vietinių, mažiau svarbių veikėjų nuomonę.
Priešingu atveju, kaip reikėtų aiškinti tai, kad etniniai-istoriniai Rusijos argumentai dėl Krymo ir Rytų Europos priimami be jokios kritikos? Komentatoriai priėmė absurdišką istorinį Putino argumentą, kad Krymas tam tikra prasme yra Rusijos Jeruzalė arba kad Ukraina tam tikra prasme yra rusų tautos „Šventoji žemė“ [2]. Į Ukrainos pateikiamas tų pačių įvykių versijas niekada rimčiau nebuvo atsižvelgiama arba jos yra sumenkinamos, lyg jos atstovautų nacionalistinių grupuočių ar visiškų kaimiečių pažiūroms. Ir tik labai nedaug ekspertų nurodo, kad Rusijos „motyvacijos“ yra pagrįstos dvilype Rytų Europos istorijos interpretacija, tarnaujančia carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos legitimacijai.
Rusija: vienintelė didi Rytų Europos nacija?
Rusijos požiūris į Ukrainos istoriją, kaip ir kiekviena istorinė interpretacija, yra paremtas tendencingu faktų ir prasmių parinkimu, siekiant atlikti atitinkamą politinę funkciją ir pagrįsti tam tikrus prioritetus. Niekas negalėtų rimtai pagrįsti, jog Krymas, Donbasas, Ukraina [...] turi priklausyti Rusijai dėl to, kad Rusija žiūri į juos kaip į dalį savo istorijos: bet kas, norėdamas tai padaryti, pirmiausia turėtų pateikti įrodymus, kad rusiškasis istorijos interpretavimas yra tikrai teisingesnis nei bet kuris kitas, o tai, be abejo, yra nonsensas.
Bet tai dar ne viskas. Prorusiškiems komentatoriams neturi reikšmės argumentas, kad Krymas tūkstančius metų rusams nepriklausė. O turi reikšmės tik tai, kad jis priklausė Rusijai trumpiau nei du šimtmečius – žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai yra labai mažai. Rusijos požiūris į šią teritoriją-objektą komentatorių yra automatiškai pateikiamas kaip svarbesnis, labiau „pelnytas“ ir todėl reikšmingesnis nei tūkstančius metų šiame regione gyvenusių žmonių požiūris. Šių žmonių tragedijos, kurios, beje, itin padėjo šiam regionui tapti „labiau rusiškam“, komentatoriams atrodo visiškai bevertės.
Visi kiti, visi ne rusų tautybės, žmonės yra apsigyvenę didelėje „neutralioje“ erdvėje tarp Rusijos ir „Vakarų“. Visos šios tautos, žinoma, susiformavo susipynus istoriniams procesams, jų konkrečiai patirčiai ir tradicijoms. Bet kaip tik tai ir yra esmė: visų šių tautų identitetas yra toks pat „dirbtinis“ kaip ir rusų. Ir nėra priežasties į rusų identitetą žiūrėti kaip į išskirtinį, iš anksto nulemtą kokių nors istorinių nuopelnų.
Mes visi (tokie patys vakarų ir rytų europiečiai) esame suformuoti identiteto kūrimosi proceso, tas pat buvo ir su Rusija: jos istorijos suvokimas, jausmai ir sampratos nebuvo nuleisti iš dangaus, jie vystėsi (arba tiksliau – buvo vystomi) kaip tam tikrų įvykių, strategijų ir planų rezultatas. Jie nenusipelno didesnės pagarbos nei kitos tautos. Deja, prorusiškai nusiteikę komentatoriai suteikia jiems išskirtinumo ir neigia bet kokias priešingas interpretacijas. Todėl neatsakingas orientalistinės idėjos apie „įtakos sferas“ vartojimas tampa koncepcija, kurią jie kitu atveju korektiškai atmestų.
„Kitų“ ignoravimas: seni įpročiai nyksta sunkiai
Apie aktyvių „nerusiškų“ subjektų Rytų Europoje visavertiškumo neigimo praktiką galima kalbėti ilgai. Mes, vakarų europiečiai, nuolat pritariame minčiai, kad ši pasaulio dalis yra Rusijos įtakos sfera ar net kad ji turi priklausyti Rusijai. Tai savo ruožtu skatina manyti, kad Rusija yra teisi, kai kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, nes ji anksčiau jau „turėjo atsisakyti“ Baltijos valstybių, todėl Vakarai neturėtų jos „išstūminėti“ iš kitų šalių, arba kad dėl Kijevo Rusios Ukraina yra per daug svarbi rusų nacionaliniam identitetui, lyg to pakaktų ignoruoti troškimus milijonų žmonių, kurie kentėjo (ir kenčia) vien dėl to, kad Rusijai būtų leista laisvai nustatinėti savo identitetą.
Pernelyg daug Vakarų ekspertų teikia reikšmę rusų jausmams ir požiūriams. Tai, ką galvoja kiti, tokie kaip ukrainiečiai, lenkai, moldavai, estai, latviai, lietuviai, gruzinai, armėnai, tiems ekspertams yra mažiau svarbu, nes tai yra jausmai ir nuostatos „kitų“ – žemesnių subjektų, nevertų rimtų veikėjų vardo, geriausiu atveju tai aukos orientalistinės istorijos interpretacijos, kurią vakariečiai gerokai per dažnai taiko Rytų Europos kaimynams.
Neproporcingas dėmesys Rusijos jausmams ir požiūriams, solidarumas su Rusija dėl „tragedijos“ praradus imperiją ir abejingumas kitų tautų prioritetams įmanomas tik tada, kai rusų tauta yra pastatoma į aukštesnę hierarchijos poziciją, remiantis klaidinga orientalizmo koncepcija, kad tik ankstesnės galybės gali būti visaverčiai tarptautiniai veikėjai. Europos kolonizatoriai matė Rytus kaip paprasčiausius veikėjus, kuriuos jie galėjo „stumdyti“. Prorusiškai nusiteikę komentatoriai Rytų Europą mato taip pat: Rusija gali daryti, ką tik užsimanys, nes tai laikoma natūralios geopolitinės tvarkos pasireiškimo atveju.
Rytų Europa kaip statytinė, nepajėgi veikti?
Orientalistinis prorusiškai nusiteikusių komentatorių suvokimas kyla iš to, kad jie Ukrainą vaizduoja kaip šalį, nepajėgią veikti savo iniciatyva. Jie nuolat žiūri į Rytų Europos šalis kaip į objektus, kuriais manipuliuoja Vakarai. Iš to seka tai, kas aprašyta anksčiau: jei į Rusiją žiūrima kaip į vienintelę šalį, vertą vadinti rimta tarptautine veikėja, o į Rytų Europą – kaip į pasyvų, hierarchiškai antraeilį objektą, tai ir į bet kokią nepriklausomą Rytų Europos valstybės veiklą neišvengiamai žiūrima kaip į Vakarų valstybių įsikišimo į šią veiklą rezultatą.
Todėl nieko stebėtino, kad prorusiški komentatoriai niekada nevartoja posakio „Rytų Europos valstybių įstojimas į NATO“, o sako „NATO plėtra į Rytų Europą“. Į Rytus čia žiūrima kaip į užkariautą, natūraliai pavaldų Rusijai kraštą, kuriame Vakarai yra įsitraukę į pavojingus žaidimus prieš jo „teisėtą“ savininką. Vietiniai veikėjai yra bereikšmiai: jų vaidmuo visame NATO/ES plėtros procese yra ignoruojamas. Į buvusias komunistines šalis prorusiški komentatoriai žiūri kaip į aukas, įtrauktas į Vakarų saugumo struktūras prieš jų pačių valią.
Tai, be abejo, yra nonsensas: Rytų Europos integravimosi į euroatlantines saugumo struktūras procesas vyko dviem kryptimis, Rytų atstovams jame dalyvaujant taip aktyviai, kad Vakarų atstovai gana dažnai jų veiklą vertindavo net kaip spaudimą. Tačiau prorusiškose analizėse apie tai nieko neminima: Rytų Europos valstybės nelaikomos savarankiškomis proceso veikėjomis ir pati mintis, kad dešimtys milijonų regiono žmonių galėjo norėti pakeisti savo istorinį likimą, yra visiškai atmetama.
Tai nėra tik sovietinei nostalgijai būdingas mąstymas: tai yra atviras rasizmas. Kad Rytų Europa žiūri į Vakarus, taip esą dėl „Vakarų kišimosi“, „spaudimo“, „NVO“ (nevyriausybinių organizacijų veiklos – vert. pastaba.) ar kitų atpirkimo ožių, kuriuos prorusiški komentatoriai tik gali sugalvoti, siekdami pateisinti Rusijos nesėkmes. Veiksmuose, kurie „destabilizuoja Eurazijos erdvę“, būtinai turi būti „kažkas vakarietiško“; jie atsisako pripažinti, kad Rytų Europos tautos gali turėti tikrų vietinės kilmės interesų persitvarkyti savo šalyse ir kad atsakinga už regiono destabilizavimą iš tikrųjų turi būti laikoma Rusija, savo ankstesnių imperijos subjektų troškimų atžvilgiu nusistačiusi priešiškai. Žinovams, kurie kalba apie „Rytų Europą destabilizuojančius Vakarus“, turėtų būti įdomu akimirką pamąstyti iš tokios perspektyvos ir pažiūrėti, ar jų pozicija pasitvirtina.
Rytų Europa kaip marionetės: ar mes nesame rasistai?
Šis orientalistinis požiūris veda į bet kurių provakarietiškų protesto demonstracijų Rytų Europoje nuoširdumo neigimą. Nė vienas asmuo, nors truputį pažįstantis Rytų Europą, negali rimtai galvoti, kad Briuselis ar Vašingtonas realiai galėtų mobilizuoti milijonus žmonių, kaip tai atsitiko Ukrainoje. Kad ir kiek paramos būtų „iš išorės“, tik grynai vidinės priežastys galiausiai mobilizuoja žmones, ypač tada, kai egzistuoja rizika žūti. Absurdiška galvoti, jog kas nors rizikuos būti nušautas vien dėl to, kad kažkokie biurokratai iš Briuselio nurodė jam kažką daryti.
Todėl yra rasistiška galvoti, kad niekas į rytus nuo ES negali siekti įvesti tvarką tuose dalykuose, kuriuose Rusija nedominuoja, tarsi tik mes, „vakariečiai“, būtume verti ar pajėgūs kovoti už tokius dalykus kaip įstatymų viršenybė, žmogaus teisės ir t. t. Tokia nuostata teikia nusiraminimo pačiai Rusijai: geriau apsimesti, kad Rytų Europos noras įsijungti į NATO/ES kyla dėl antirusiško sąmokslo negu pripažinti savo veiklos modelio klaidingumą ir tai, kad, atvirai sakant, daug Europos šalių vis dar prisibijo Rusijos ketinimų.
Kodėl mes turėtume atsisakyti „orientalizmo“
Pagrindinė minėtų stereotipų auka yra mūsų gebėjimas teisingai suprasti Rytų Europą. Vakarų įtaka negali būti ignoruojama, bet yra visiškai klaidinga Ukrainos demokratinį judėjimą vertinti kaip nukrypimą nuo tariamai „natūralios“, neišvengiamos tvarkos, kuria vadovaudamiesi mes net nelaikome ukrainiečių vertais būti oriais ir aktyviais subjektais ir tokia pat tauta. Todėl rizikuojame prarasti galimybę suprasti vietinių veikėjų vaidmenį, jų pasirinkimus ir nuostatas.
Patrauklu susikoncentruoti vien į didžiųjų galių strategiją, matant Rytų Europą kaip šachmatų lentą, virš kurios palinkę vienas į kitą žiūri du žaidėjai. Tačiau kad ir kokios būtų mielos žinovams ar publikai didžiosios strategijos, Rytų Europa nėra futbolo aikštė, o mes, kaip vakariečiai, turime nustoti į mažas Rytų Europos tautas žiūrėti iš aukšto, kaip į antraeilių realijų grupelę, į Rusiją žvelgdami kaip į vienintelę vertą dėmesio ir rimto požiūrio naciją. Šių klaidingų koncepcijų atsikratymas turėtų būti pirmas privalomas žingsnis bet kuriam asmeniui, norinčiam komentuoti reikalų padėtį Rytų Europoje.
[1] Kad panašių pozicijų esama, Antonas Šechovcovas trumpai ir iš įvairių požiūrio taškų argumentavo puikiame savo straipsnyje, publikuotame tuo metu, kai tos pozicijos galutinai pasitvirtino. Esu dėkingas jam už temos pasiūlymą ir tikiuosi, kad mano indėlis prisidės prie tolimesnių debatų.
[2] Kad suprastume, kaip absurdiškai supaprastinta ir klaidinanti yra ši koncepcija, siūlau paskaityti skyrių iš Timothy Snyderio knygos „Nacijų atkūrimas“ (The Reconstruction of Nations).
Fabio Belafatti pastaruosius trejus su puse metų gyvena Lietuvoje, anksčiau yra gyvenęs Latvijoje ir Tadžikistane. Dirba Vilniaus universiteto Rytų studijų centro Šiuolaikinių Centrinės Azijos studijų centro lektoriumi ir koordinatoriumi.
Šaltinis: Euromaidan Press
