Žodžio „karas“ prasmė pastaruoju metu tapo tokia plati, kad jau galime kalbėti ir apie energetinius, informacinius ir kitokio pobūdžio susidūrimus.
Tai, kad konvencinis karas, kai akis į akį susiremia dviejų valstybių kariuomenės, dar nėra visiška atgyvena, įrodė rugpjūčio įvykiai Gruzijoje. Tačiau pastaruoju metu euroatlantinė bendruomenė susiduria su vis sudėtingesniais iššūkiais saugumui. „Balsas.lt savaitė“ teiraujasi, kokie saugumo pavojai šiuo metu yra aktualiausi?
Energetinis saugumas
Kodėl svarbu? Norint nuversti ar bent jau sukompromituoti nepalankios valstybės valdžią, dabar visiškai nebūtina rengti karinės invazijos. Yra žymiai subtilesnių ginklų. Tą puikiai įrodė Rusija, kuri ne tik kad viduryje šaltos žiemos nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, tačiau be dujų paliko ir dalį Europos. Taip tarsi buvo mėginama parodyti, kad Ukrainos provakarietiška valdžia yra visiškai nepatikimas Europos partneris, nesugebantis užtikrinti dujų tranzito. Be to, buvo siekiama diskredituoti valdžią ir eilinių ukrainiečių akyse.
Rusija savo rankose turi galingą ginklą – kai kuriose šalyse ji yra praktiškai monopolizavusi dujų tiekimą. Tad tereikia užsukti kranelį ir galima paralyžiuoti visą šalies ekonomiką bei priversti šalti civilius.
Kaip kovoti? Visų pirma yra būtina bendra ES energetikos politika, kuri smarkiai sumažintų Rusijos galimybes manipuliuoti dvišalėmis energetinių išteklių tiekimo sutartimis. Tokiu atveju Maskvai tektų kalbėtis su ES kaip vienu įtakingu veikėju, o ne 27 valstybių forumu, kuriame kiekviena šalis stengiasi išgauti iš Kremliaus kuo palankesnes sąlygas.
Būtina apsirūpinti alternatyviais energetinių išteklių šaltiniais. Štai kodėl šiuo atveju labai svarbus yra „Nabucco“ dujotiekis. Galiausiai būtina plėtoti alternatyvius energetikos šaltinius – saulės, vėjo jėgaines.
Masinio naikinimo ginklai
Kodėl svarbu? Įsivaizduokite paprastą scenarijų. 10 kilotonų branduolinis sprogmuo, atsidūręs teroristų rankose, Niujorko „Times“ aikštėje galėtų sugriauti visus pastatus, stovinčius 500 metrų spinduliu. Žūtų pusė milijono žmonių, o galiausiai dėl visur pasklidusios radiacijos ir sužeidimų aukų skaičius perkoptų milijoną. Apie psichologinius ir ekonominius tokio išpuolio padarinius kalbėti net neverta – jie būtų milžiniški.
Galiausiai neatmetamas galimas teroristų bandymas surengti išpuolius prieš branduolines jėgaines ar galimas vadinamosios „purvinos bombos“ susprogdinimas. Tokiu atveju radiacija pasklistų labai plačioje teritorijoje ir ištisi miestų rajonai taptų negyvenami.
Kaip kovoti? Būtina vykdyti masinio naikinimo ginklų platinimo kontrolę. Šiaurės Korėja anksčiau ne kartą yra teigusi, kad neatmeta galimybės parduoti branduolinę technologiją tiems, kas pasiūlys pakankamai pinigų kiauroms Pchenjano kišenėms papildyti.
Pakistano branduolinės bombos tėvas Abdulas Qadeeras Khanas yra pripažinęs, jog buvo sukūręs slaptą branduolinio platinimo tinklą. Būtent Pakistanas, kurio regionuose, besiribojančiuose su Afganistanu, nevaldomi siautėja islamo ekstremistai, kelia didžiausią pavojų, kad masinio naikinimo ginklas pateks į teroristų rankas. Tad stabilumas šioje šalyje turi būti pirmaeilis Vakarų siekis.
Kova dėl vandens išteklių
Kodėl svarbu? Honkongo universiteto geografas Davidas Zhangas perspėja, kad resursų mažėjimas yra viena svarbiausių karų priežasčių. Vienas svarbiausių žmonijos išteklių neabejotinai yra geriamasis vanduo. Organizacija „International Alert“ teigia, kad Vakarų Afrikoje, Gango ir Bramaputros baseine Nepale, Bangladeše ir Indijoje vykstantys upių vandeningumo pokyčiai kelia rimtų kruvinų konfliktų pavojų. Prognozuojama, kad iki 2020 metų vandens naudojimas dar išaugs 40 proc., o vandens stygiaus nejaus tik kas trečias planetos gyventojas. Tokia tendencija tik padidins konfliktų riziką. Neatmetama, kad konfliktai kils ir dėl kitų itin vertinamų išteklių – naftos, dujų ir pan.
Kaip kovoti? Šiuo atveju ką nors patarti yra itin sunku, nes šalyse, kurios ir taip susiduria su geriamo vandens stygiumi, daugėja ir gyventojų. Tad konfliktai atrodo neišvengiami. Svarbu, kad jie būtų lokalizuoti ir neplistų į platesnius regionus.
Vadinamasis e. karas
Kodėl svarbu? Kibernetinė karyba yra labai paprastas ir efektyvus ginklas, o jo svarba sparčiai augs didėjant interneto skvarbai visuomenėse. Kompiuterines atakas gali rengti vos keli asmenys. Be to, geografinis atakų laukas yra praktiškai neribotas. Valstybėms itin lengva išvengti atsakomybės už kibernetines atakas.
Išpuoliai gali būti vykdomi ir iš trečiųjų šalių, kurios atsisakys bendradarbiauti vykdant tyrimą. Net jei valstybės kaltė ir bus įrodyta, lieka neaišku, kaip į tokį išpuolį turėtų reaguoti auka. Ypač jei išpuolio vykdytojai būtų tokios šalys kaip Rusija ar Kinija.
Galiausiai kibernetiniai išpuoliai yra itin parankūs, nes minimaliomis sąnaudomis galima padaryti itin didelę žalą – paralyžiuoti internetinę bankininkystę, vyriausybės kompiuterių darbą. Verta pastebėti, kad Estijoje, kuri Bronzinio kario skandalo metu susilaukė programišių iš Rusijos atakų, 95 proc. bankų operacijų yra atliekamos internetu. Šalyje, kurioje gyvena vos 1,3 mln. gyventojų, yra registruota net 800 tūkst. internetinės bankininkystės vartotojų.
Kaip kovoti? Iš Estijos nelaimės pasimokiusios valstybės netruko sukurti specialias kovos su kompiuterinėmis atakomis komandas. NATO sukruto Taline įsteigti kibernetinės gynybos centrą, kuris koordinuotų atsaką į kompiuterinę ataką prieš bet kurią aljanso šalį.
TIK FAKTAI
Branduolinės valstybės: JAV, Rusija, D. Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja. Manoma, kad branduolinį ginklą turi ir Izraelis.
Zimbabvėje dėl geriamo vandens trūkumo jau kilo choleros epidemija, o masiškai iš šalies bėgantys žmonės gali destabilizuoti regioną.
Nuo Rusijos kibernetinių išpuolių Bronzinio kario skandalo metu jau nukentėjo Estija. Maskvos „kibernetinės bombos“ praėjusį rugpjūtį krito ir ant Gruzijos.
Lietuva, Latvija, Estija, Suomija ir Slovakija yra 100 proc. priklausomos nuo rusiškų dujų.