Tai buvo paskutiniai Venesuelos prezidento Hugo Chavezo žodžiai. Jis skubėjo gyventi, norėjo dar daug ką nuveikti – net kuriam laikui apgavo mirtį, bet likimas buvo negailestingas. Kartą Ispanijos karalius Juanas Carlosas, negalėdamas pakęsti jo nemandagaus elgesio, liepė jam užsičiaupti. Iš tikrųjų daug kas to norėjo, ir štai Venesuelos komandantė nutilo visam laikui.
Vienoje dainoje dainuojama: „Vienas mano draugas, jis buvo vertas dviejų, nebuvo įpratęs laukti, kiekviena diena buvo kaip paskutinė. Kiekvieną akimirką jis bandė šio pasaulio tvirtumą, pasaulis pasirodė tvirtesnis. Taigi, ilsėkis ramybėje, didvyri...“ Šios eilės galėtų būti drąsiai parašytos ant mirusio Venesuelos prezidento antkapio.
Jis neabejotinai buvo išskirtinė figūra pasaulio politikoje, dar gyvas atsistojo į vieną eilę su tokias maištininkais kaip Che Guevara ir Fidelis Castro. H. Chavezas nugyveno ryškų gyvenimą, patyrė nuosmukių ir pakilimų, surado ištikimų draugų ir aršių priešų. Istorija jo tikrai nepamirš.
Kai miršta tokio kalibro lyderis, iš karto bandai prisiminti jo poelgius ir žodžius, kurie labiausiai įstrigo atmintyje. Pirmiausia šiuo atveju pažymėtina, kad 2007 m. Venesuelos prezidentas ryžosi labai nepopuliariam ir rizikingam žingsniui – nusprendė nacionalizuoti vietinį gamtos išteklių gavybos sektorių, to pasekmė – tokios amerikietiškos kompanijos kaip „Exxon Mobil“ ir „ConocoPhillips“ buvo priverstos palikti šalį. Tai gerokai pakėlė H. Chavezo populiarumą skurstančių Venesuelos gyventojų tarpe, nes naftos dolerius jis skyrė jų paramai. Kaip parodė ateitis, šis sprendimas turėjo akivaizdžių socialinių ir politinių pasekmių: kelis kartus sumažėjo skurdo lygis (nors ir toliau tebėra aukštas, o ekonomikos priklausomybė nuo pajamų iš gamtos resursų beveik totali), o kai H. Chavezas prarado valdžią, žmonės iš esmės grąžino jį į prezidento postą. Tai buvo abipusė meilė (nors, be abejo, Venesueloje yra ir tų, kurie H. Chavezo nemėgo – ypač turtuoliai, nes jis teigė, kad „turtingam būti blogai“, o „kapitalizmas – velnio ir eksploatacijos kelias“).
Šalies santykiai su JAV po minėtos nacionalizacijos labai pablogėjo. Jau ir anksčiau, 2005 m., žinomas konservatyvių pažiūrų amerikiečių pamokslininkas Patas Robertsonas buvo pasiūlęs net nužudyti nepalankų Vašingtonui Venesuelos lyderį: „Aš nieko nežinau apie Hugo Chavezo nužudymo planus, tačiau manau, kad, jeigu jis mano, jog mes bandome jį nužudyti, mes turime tai padaryti“, – pareiškė P. Robertsonas (beje, konspirologinė versija, kad JAV specialiosios tarnybos iš tiesų nunuodijo H. Chavezą, turi nemažai šalininkų ir artimiausias jo bendražygis N. Maduras net ruošiasi tai įrodyti). Venesuelos prezidentas skolingas neliko, ir 2006 m., kalbėdamas iš Jungtinių Tautų tribūnos po tuometinio Amerikos prezidento G. Busho ir komentuodamas jo politiką, pasakė: „Čia buvo velnias. Čia ligi šiol jaučiamas sieros kvapas.“ Todėl nenuostabu, kad Jungtinių Valstijų reakcija į H. Chavezo mirtį buvo santūri ir paslėptai džiaugsminga. B. Obama pažadėjo padėti plėtoti demokratiją naujoje Venesueloje, o Kongreso tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Edo Royce‘o pareiškime buvo atvirai parašyta: „Chavezas buvo tironas, kuris vertė Venesuelos piliečius gyventi baimėje. (...) Ten jam ir kelias. Dabar JAV santykiai su šia šalimi tapo įmanomi.“
Užtat labai turėtų nuliūsti Rusija. H. Chavezo Venesuela buvo vienas iš pagrindinių jos geopolitinių placdarmų Lotynų Amerikoje (JAV pašonėje), ką jau kalbėti apie pelningą ginklų prekybą, didelius bendrus projektus naftos sektoriuje, kontraktą atominės elektrinės statybai ir t. t. Kaip pareiškė Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas: „Esu įsitikinęs, kad šiais sunkiais laikais Venesuela sugebės apginti Bolivaro revoliucijos laimėjimus. Rusija su jumis.“ Savo ruožtu V. Putinas pavadino H. Chavezą „neeiliniu ir stipriu žmogumi“, kurio valdymo laikais „buvo sukurtas tvirtas Rusijos ir Venesuelos partnerystės pamatas“. Kitaip tariant, Maskva tikisi, kad viskas liks, kaip buvo.
A. Lukašenka bičiulio mirties proga net paskelbė trijų dienų gedulą, ir tai suprantama, nes Venesuelos prezidentas buvo vienas iš nedaugelio, su kuriuo pasaulyje nelabai pageidaujamas Baltarusijos lyderis galėjo draugiškai bendrauti. H. Chavezas apskritai mėgo draugauti su „blogiukais“ (Sirija, Iranu, Šiaurės Korėja, Libija ir pan.), taip demonstruodamas savo protestą prieš imperialistinę Vakarų (Jungtinių Valstijų) politiką. Pavyzdžiui, komentuodamas JAV ir jų sąjungininkų operaciją prieš Libiją, jis pareiškė: „Bombarduoti drąsius Libijos gyventojus, siekiant juos išgelbėti? Geniali nesveikos imperijos strategija.“
Tačiau didžiausias klausimas – kas bus su ambicingiausiu mirusio Venesuelos prezidento integraciniu projektu, tai yra su Bolivaro Aljansu (pagrindiniai nariai – Venesuela, Bolivija, Ekvadoras)? Jo sukūrimo tikslas buvo Lotynų Amerikos suvienijimas (apie ką svajojo S. Bolivaras) ir nepriklausoma nuo JAV (dolerio) diktato raida. Negalima pasakyti, kad ši sąjunga tapo rimta grėsme Vašingtono interesams tradicinėje įtakos sferoje, bet nervus Vašingtonui nepaliaujamas H. Chavezo entuziazmas šioje srityje gadino. Dabar turbūt Amerika gali nusiraminti, o Bolivaro idėjų šalininkams teks palaukti naujo charizmatinio lyderio. Vargu ar juo taps žadantis kovoti Bolivijos prezidentas E. Moralesas ar tikėtinas H. Chavezo įpėdinis (jo viceprezidentas) N. Maduras.
Tai, kad kaip tik pastarasis bus išrinktas naujuoju Venesuelos prezidentu, beveik niekas neabejoja. Teoriškai konkurenciją politikui, kurį H. Chavezas prieš mirtį asmeniškai įvardijo kaip savo įpėdinį, galėtų sudaryti H. Caprilesas. Jis tapo rimtu paties H. Chavezo varžovu per paskutinius prezidento rinkimus, bet dabar pažymėjo, kad niekada nebuvo jo priešas, pasisakė už šalies vienybę ir konstitucinę tvarką, turbūt suprasdamas, jog besiformuojančios tragedijos kontekste pūsti prieš dominuojančios visuomeninės nuomonės vėją beprasmiška (čia panašiai kaip rinkimų po „spalvotųjų revoliucijų“ atveju: jų „veidas“ lengvai laimi prieš visus). Todėl sunku tikėtis, kad Venesuelos santykiai su JAV pasikeis iš esmės – jos politika greičiausiai išsaugos socialistinę antiamerikietišką kryptį, bet praras revoliucinį impulsą ir nepakartojamą ekstravagantiškumą. Kaip pažymėjo Lotynų Amerikos instituto prie Rusijos mokslų akademijos vadovas V. Davydovas: „Aš manau, kad tai, ką galėjo sau leisti Chavezas, vargu ar galės sau leisti jo įpėdiniai.“
Revoliucionierius, dainininkas ir beisbolo mėgėjas, žavus skandalistas, vargšų numylėtinis, turtuolių priešas ir imperialistinio kapitalizmo siaubas – visa tai buvo Hugo Chavezas. Jį galima mylėti ar nekęsti, bet abejingam jam būti neįmanoma. „Viva Hugo, viva!“ – dar nematėte marškinėlių su tokiu užrašu? Palaukite, jie greitai turėtų pasirodyti prekyboje.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
