Toks draugiškas Kazachstano požiūris yra suprantamas. Įprasta sakyti, kad Kazachstanas yra vienas iš artimiausių Rusijos sąjungininkų posovietinėje erdvėje (gal net artimesnis už Baltarusiją). Pažymėtina, kad Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas kartu su V. Putinu entuziastingai kūrė Muitų sąjungą ir toliau plėtoja šį projektą. Todėl tam tikra staigmena tapo Kazachstano kosmoso agentūros „Kazkosmos“ vadovo T. Musabajevo pareiškimas parlamente: „Šiuo metu aptariama galimybė nutraukti Baikonūro miesto nuomos sąlygas, ir miestas gali būti perduotas Kazachstano jurisdikcijon.“ Kartu jis pabrėžė, kad nuomos sutarties nutraukimas bus vykdomas laipsniškai, o pirmuoju proceso etapu turėtų tapti „Zenit“ komplekso paleidimo aikštelių, taip pat Baikonūro miesto atsiėmimas iš Rusijos. Po kurio laiko komplekso teritorijoje pradėjo veikti Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto pasienio tarnybos speciali atstovybė.
T. Musabajevas nėra koks nors išskirtinis valdininkas, kuris galėtų leisti sau kalbėti panašiu tonu be aukščiausios valdžios (prezidento) leidimo. Taigi iš karto prasidėjo kalbos, kad Maskvos ir Astanos draugystė, pasirodo, nėra tokia jau stipri. Tačiau šalių užsienio reikalų ministrai paskubėjo apraminti aistras.
Pernai gruodžio mėnesį Kazachstano užsienio reikalų ministras Jerlanas Idrisovas pasakė taip: „Jokio skandalo, jokios sensacijos nėra.“ Jo teigimu, žiniasklaida iškreipė „Kazkosmos“ vadovo žodžius, kurių esmė buvo ta, kad „Kazachstanas tikisi savo dalyvavimo kosminėje Baikonūro kosmodromo veikloje išplėtimo, kokybinės savo kosminio potencialo plėtros“. Kartu J. Idrisovas pabrėžė, kad būtų „naivu ir neprotinga“ prarasti galimybę bendradarbiauti su tokia stipria kosmine valstybe kaip Rusija. „Galiu jus užtikrinti, kad mūsų šalių lyderiai visiškai supranta Baikonūro, kaip mūsų sėkmingo dvišalio bendradarbiavimo simbolio, išsaugojimo svarbą“, – konstatavo ministras. Jo kolega iš Rusijos Sergejus Lavrovas savo ruožtu pažymėjo, kad kosminė valstybių diskusija yra grynai darbinio pobūdžio. „Prezidentai supranta visų panašių situacijų sureguliavimo būtinybę, jie priėmė sprendimą sukurti savarankišką tarpvyriausybinę komisiją dėl Baikonūro komplekso. Ji jau sukurta, iš mūsų pusės jai vadovaus Igoris Šuvalovas. Mes sutarėme remtis būtinybe tęsti konstruktyvų darbą dėl klausimų, susijusių su kosmodromo naudojimu, vadovaudamiesi prezidentų pavedimais ir tais sprendimais, kurie vieningai ruošiami vyriausybių ir kosmoso agentūrų lygmeniu“, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas.
Kaip sakoma viename anekdote, sidabrinius šaukštelius rado, bet tam tikrų nuosėdų liko. Kitaip tariant, situacija pasikeitė, ir pasikeitė ji visų pirma Kazachstano iniciatyva. Šiame kontekste kyla klausimas: ko jis siekia?
Kazachai supranta, kad staiga perimti savo kontrolėn visą Baikonūro kompleksą jiems yra paprasčiausiai nenaudinga dėl kelių priežasčių. Pirma, vietinių miesto gyventojų, bent kažkaip susijusių su kosmine veikla, dalis Baikonūre nukrito iki 20 procentų. Jeigu objektas pereis į Kazachstano rankas, rusų specialistai išvažiuos. Tai kas gi dirbs dykumoje? Antra, Baikonūro miesto išlaikymas nemažai kainuoja Rusijai – 1,16 mlrd. rublių (apie 29 mln. eurų) kasmet. Vargu ar šiuos pinigus nori mokėti kazachai. Trečia, Maskvą būtų galima šantažuoti, jeigu ji neturėtų alternatyvų, bet alternatyvų ji turi. Baikonūras, žinoma, yra patogi vieta (todėl dauguma rusų raketų kyla iš jo), bet 2012 m. Rusija pradėjo kosmodromo „Vostočnyj“ statybą Tolimuosiuose Rytuose. Taip pat Rusijos šiaurėje yra Plesecko kosmodromas. Tad Maskva iš esmės galėtų apsieiti be Baikonūro: tai, be abejo, sukeltų jai papildomų rūpesčių, bet kritinės grėsmės jos kosminei veiklai nesukurtų. Ketvirta, tikėtis, kad į Baikonūrą staiga ateis užsieniečiai, irgi neverta.
Taigi, veikdamas griežtai, Kazachstanas greitai liktų be specialistų ir rimtesnių nacionalinės kosminės programos plėtros perspektyvų bei su padidėjusiomis socialinėmis išlaidomis. Kazachai, žinoma, yra ambicingi, bet ne kvaili. Iš tikrųjų kam gadinti santykius su Rusija, jeigu konstruktyviai galima pasiekti palankesnį rezultatą? Iš esmės Kazachstanas nori su Maskvos pagalba (arba Rusijos sąskaita – kaip kam patinka) pradėti aktyviau dalyvauti Rusijos kosminėje veikloje ir plėtoti nacionalinį kosminį potencialą. Tai visiškai suprantama: būtų tiesiog kvaila turėti savo teritorijoje kosmodromą ir tik stebėti, kaip juo už palyginti mažus pinigus vardan amžinos tautų draugystės naudojasi kažkas kitas.
Savotiškas praktinis situacijos atspindys – raketų komplekso „Baiterek“ statyba Baikonūre. Rusija ir Kazachstanas sutarė dėl jų dar 2004 m., bet derybos tęsiasi ligi šiol. Projekto kaina – 1,6 mlrd. dolerių, ją šalys turėtų sumokėti per pusę. Tik Rusija nori, kad kompleksas būtų pritaikytas lengvajai raketai „Angara“, o kazachai – kad sunkiajai, nes rusiškasis variantas, jų nuomone, neprisidės prie šalies kosminės pramonės plėtros. Niuansas yra tas, kad rusai gali sukurti „Angaros“ paleidimo kompleksą kosmodrome „Vostočnyj“ ir netrykšta noru finansuoti kaimyno kosminę programą be didesnės naudos sau. Tokiu atveju Astana liktų be nieko ir tikėtina, kad ji kaip poveikio priemone nusprendė pasinaudoti Baikonūro valdymo korta. Užuomina tapo T. Musabajevo žodžiai, o detalesniu pozicijos išdėstymu – J. Idrisovo paaiškinimai.
Apibendrinant galima užfiksuoti kelis momentus. Pirma, Kazachstanas nenori perimti Baikonūro komplekso (nebent ilgalaikėje perspektyvoje) – tegul už jį moka rusai. Tačiau jis nori aktyviau dalyvauti kosmodromo veikloje su nauda sau (komercine, moksline-technine ir pramonine). Antra, rusai priprato lengvatinėmis sąlygomis naudotis buvusių SSRS respublikų infrastruktūra (ar tai būtų karinės bazės, ar – kaip šiuo atveju – kosmodromas), ir juos labai nervina, kad partneriai staiga ima demonstruoti ambicijas. Iš dalies jie yra teisūs – kas nespėjo išsiderėti palankesnių sąlygų, tas pavėlavo, bet toks jau tas rytietiškas politikos ir draugystės stilius. Kita vertus, neabejotina, kad Kazachstano ir Rusijos santykiai yra labai artimi ir Baikonūro klausimas tikrai jų nesugadins. Tiesiog reikia surasti visiems priimtiną sprendimą, kas yra įmanoma ir bus padaryta. Tačiau Baikonūro istorija greičiausiai dar labiau įtikino Rusiją, kad geriau turėti savo negu priklausyti nuo kaimynų, nors ir kokie draugiški jie beatrodytų (ar tai būtų dujotiekiai Ukrainoje, radiolokacinė stotis Azerbaidžane ar kosmodromas Kazachstane).
