Julia Hrytsku-Andriesh (36), dviejų vaikų mama, yra „Help Ukraine“ Rumunijoje įkūrėja. Grupė, turinti sandėlį Rumunijos Sireto miestelyje, per sieną į Ukrainą gabena vaistus, maistą, vandenį, namų apyvokos prekes ir kitus reikalingus produktus, taip pat parveža žmones iš labiausiai nuniokotų vietovių.
„Prieš dvi savaites mano didžiausia problema buvo, ar internetu užsisakyta rankinė atkeliaus laiku, – sakė daktaro laipsnį ekonomikos srityje turinti ir tarptautinėje organizacijoje Ukrainoje dirbanti J. Hrytsku-Andriesh. – Dabar aš vadovauju humanitariniam centrui, aprūpinančiam Kijevą ir Vinicos sritį. Ir mūsų grupė galėtų pranokti bet kurią pasaulio logistikos įmonę. Galiu išspręsti bet kokią problemą. Jei kas nors man pasakytų, kad Kijeve ar Vinicoje reikia 300 pripučiamų čiužinių, galėčiau juos rasti per penkias minutes.“
Sunkiausias dalykas, sakė J. Hrytsku-Andriesh, yra ištraukti žmones iš apsuptų ir sunkiai nuniokotų miestų, tokių kaip Mariupolis, Hostomelis ir Kyjivas.
„Žmonės, kurie galėjo vairuoti, išvyko patys pirmieji. Tačiau vairuoti nemokančios mamos įstrigo su vaikais. Yra pagyvenusių žmonių, kurie iš pradžių nenorėjo arba negalėjo eiti. Dabar jie nežino, ką daryti. Humanitarinių koridorių nėra – tai melas“, – pasakojo moteris.
J. Hrytsku-Andriesh, nors ir visą gyvenimą gyvena Ukrainoje, yra Rumunijos pilietė. „Turiu namą ir automobilį Rumunijoje, – sakė ji. – Tačiau bėgimas į Rumuniją dabar yra paskutinis dalykas, apie kurį galėčiau galvoti. Tai neįvyks. Aš čia dabar padedu. Ukrainoje dabar yra jaučiama dvasios stiprybė. Niekas net negalvoja apie pasidavimą. Arba laimime, arba mirsime.“
Paklausta, ar „Politico“ galėtų paskelbti jos vardą, J. Hrytsku-Andriesh atsakė: „Taip, naudokite mano vardą. Jei jį paskelbsite, žmonės supras, kad esu tikras žmogus. Žinau, kad kai kurie žmonės nenori atskleisti savo vardų. Bet aš nieko nebijau. Naudokite mano vardą ir pasakykite pasauliui.“
Vakarų Ukrainoje, tokiuose miestuose kaip Černivcai, kurie yra mažiau nei 40 kilometrų nuo Rumunijos sienos, beveik visi priima pabėgėlius iš rytų, pietų ir šiaurės.
Igoris (44), buvęs mokytojas, dabar vadovaujantis IT verslui, yra rusas, bet visą gyvenimą gyveno Ukrainoje. Jis sakė, kad prisijungė prie pasipriešinimo, nes jautė, kad jam reikia ką nors padaryti.
„Kai kurie žmonės prisijungia dėl religinių priežasčių, – sakė Igoris, kurio vardas buvo pakeistas, nes vyras nerimauja dėl galimų represijų. – Kai kurie yra nacionalistai. Kai kurie yra tiesiog Ukrainos patriotai – kaip ir aš. Negaliu būti ukrainietis nacionalistas, nes neturiu nė lašo ukrainietiško kraujo. Bet aš esu Ukrainos patriotas.“
Visi, kuriuos Igoris pažįsta, kažką daro, sakė jis: „Net tinginiai, kurie nenori padėti, arba tie, kurie negali, jie bent apsimeta, kad padeda. Gėda pripažinti, kad nepadedate“.
Pasak jo, Igorio žmona, kurią jis kartu su dukra nuvežė prie Lenkijos sienos, kai prasidėjo karas, labai nori grįžti į Ukrainą. „Ji nori sugrįžti. Ji nėra karė, bet ji nori padaryti ką nors naudingo, padėti“, – teigė jis.
Igoris sakė, kad galėjo nelegaliai pabėgti iš Ukrainos (šalis uždraudė vyrams nuo 18 iki 60 metų amžiaus išvykti po Rusijos invazijos): „Mano pirmasis instinktas buvo bėgti. Buvo akimirka, kai pagalvojau: „Man reikia pabėgti“. Įsigalėjo savisaugos instinktas. Bet kai pradėjau apie tai galvoti, paklausiau savęs, kur aš eisiu? Čia yra mano namai, mano draugai, mano interesai, mano verslas. Kas aš ten? Dar vienas pabėgėlis, pabėgęs nuo karo? Kritiniu momentu gal palūšiu ir bandysiu kirsti sieną, dar nežinau. Tačiau kol kas stengiuosi žiūrėti pavojui į akis“.
Igoris padėjo gaminti Molotovo kokteilius, kurie buvo platinami miestuose, esančiuose priešakinėje Rusijos atakos linijoje. Jo grupė juos pervadino „Bandera Tonics“ – tai nuoroda į Stepaną Banderą, ultranacionalistinį politinį veikėją, kovojusį už Ukrainos nepriklausomybę XX amžiaus ketvirtajame, penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, kol jo 1959 m. nenužudė KGB.
S. Bandera buvo liūdnai pagarsėjęs tuo, kad naudojo terorizmo taktikas ir žudė žmones, o jo vadovaujama Ukrainos nacionalistų ordino organizacija vykdė lenkų ir žydų žudynes. Šiandien S. Bandera kai kuriems ukrainiečiams tapo nacionaliniu didvyriu ir nepriklausomybės simboliu.
