Kinija ir Rusija vis labiau suartėja savo nuomonėmis apie įvykius Artimiuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, savo publikacijoje pastebi „Foreign Policy“ apžvalgininkas Dmitrijus Treninas, kuris yra Maskvos Carnegie centro direktorius. Jungtinių Tautų Saugumo taryboje Rusija ir Kinija arba pasisako prieš Vakarų iniciatyvas, arba jas vertina santūriai.
Vieniems atrodo, kad tai yra dviejų autoritarinių režimų solidarumas, kiti mato suderintas pastangas išjudinti ir vėliau palaužti JAV ir Vakarų viešpatavimą pasaulio politikoje. Pats Treninas mano, kad realus paaiškinimas yra kur kas platesnis, o Vakarų politikams dar teks dėl jo ilgai aiškintis.
Masiniai protestai Sirijoje (nuotr. Elta)
Treninas teigia, kad, visų pirma, ideologija čia ne prie ko. Kinija ir Rusija senokai atsisakė komunistinės ideologijos. Tiesa, abi šalys yra autoritarinės. Tačiau jokio „autoritarinio internacionalo“, kuris įkvėptų autoritarinius režimus solidarumui, neegzistuoja. Nesunku prisiminti, kaip visai neseniai Kataras pasielgė su Gaddafiu, ir kaip Saudo Arabija vertina Assadą. Rusija ir Kinija veikia vien pragmatiškai sumetimais.
Regioninė geopolitinė konkurencija čia irgi beveik nematoma. Globalūs Kinijos interesai turi labiau ekonominį pobūdį: pavyzdžiui, ji priklausoma nuo Irano, kaip nuo naftos tiekėjo. maskva kai kurioms Artimųjų Rytų valstybėms teikia ginklus ar branduolinę techniką, tačiau nesivelia į smarkią kovą su JAV dėl viešpatavimo čia.
V. Putinas ir Hu Jintao Pekine (nuotr. SCANPIX)
Nei Pekinas, nei Maskva nejaučia didelės simpatijos Artimųjų Rytų vadovams. Mubarakas buvo JAV sąjungininkas, Tuniso prezidentas buvo artimas Paryžiui, Gaddafis 2003 metais buvo susitaikęs su Vakarais.
Ypatingas atvejis - Assada Sirijoje, kuris išlaikė draugiškus santykius su Maskva dar nuo sovietinių laikų. Rusija vienareikšmiškai nenori prarasti Sirijos. Pekinas ir Maskva čia turi bendrą kursą: reikalauja iš Damasko reformų, bendrauja su vyriausybės opozicija, tačiau atsisako palaikyti Jungtinių Tautų sankcijas.
Pasak oficialių Pekino pareiškimų, jis „palaiko Sirijos tautą“. Apie tą patį kalba ir Vakarų vyriausybės. Tačiau daugeliui Vakaruose „palaikymas“ reiškią aktyvų įsikišimą ir suponuoja jėgos panaudojimą. Kinai viską supranta kiek kitaip: reikia leisti sirams patiems išsiaiškinti tarpusavyje, be išorinio įsikišimo, ir vėliau pripažinti tautos sprendimą, kaip Pekinas ir padarė Libijoje.
Rusija ir Kinija prieštarauja Vakarų intervencijai į vidinius kitų šalių reikalus, įskaitant ir tuos vardan žmogiškumo ar demokratijos. Tačiau esmė ne tik tame, kad Pekinas ir Maskva nerimauja dėl savo pačių saugumo. Įvykiai Libijoje Rusijai ir Kinijai pademonstravo, kad Vakarai, spaudžiami savo žmogaus teisių gynėjų, gali įsivelti į pilietinius karus užsienyje, netgi kai Vakarų lyderiams derėtų susimąstyti.
Tuo tarpu Sirija turi didelę strateginę reikšmę, o pilietinis karas šioje šalyje, kaip patikina Rusija ir Kinija, taps labiau puikia dirva skirtingų konfesijų kovai ir religiniam radikalizmui, nei demokratijai ir įstatymo viršenybei. Vidinis Sirijos konfliktas atsilieps situacijai Libane ir Izraelyje, įtrauks į kovą Hezbollah ir Hamas. Rusija prisibijo islamistinio ekstremizmo, Kinija importuoja visą naftą iš Artimųjų Rytų. Todėl jie negalėtų džiaugtis dėl krizės Sirijoje.
Pasak Trenino, dabar Maskva ir Pekinas yra įsitikinę, kad Vakarai uždėjo kryžių ant Assado ir ruošiasi režimo pakeitimui, todėl po sankcijų gali laukti labiau energingi veiksmai.
Kodėl Rusijos ir Kinijos politika Sirijos atžvilgiu skiriasi nuo JAV ir Europos Sąjungos politikos? Pirmiausia, Maskva ir Pekinas nemano, kad aktyvus įsikišimas į pilietinius konfliktus kitose šalyse protingas ir efektyvus. Antra, jie nemano, kad Assado režimą vertėtų nuversti antiiraniškos strategijos kontekste.
Tačiau Treninas primena Maskvai ir Pekinui: kritika ir lyderystė nėra tas pats. Sakyti „ne“ nėra pakankama, reikia siūlyti realistiškas alternatyvas.
