Nors energiniai gėrimai yra mūsų laikų simbolis, jie nėra naujojo tūkstantmečio išradimas. Žmonės juos naudojo kovojant su nuovargiu mažiausiai šimtmetį. Šiandien jų „energija“ paprastai gaunama iš tam tikro tipo neurologinio stimuliatoriaus, dėl kurio žmonės jaučiasi energingesni, arba kartais tiesiog iš cukraus.
Tačiau buvo laikas, kai energiniuose gėrimuose iš tikrųjų buvo tikros energijos. Šių gėrimų veiklioji medžiaga buvo radis, radioaktyvus elementas, kuris su kiekvienu atominiu skilimu išskiria spindulinės energijos paketą. Nors ryšys tarp radioaktyvaus elemento vartojimo ir nujaučiamo energijos padidėjimo geriausiu atveju yra menkas, XX a. pradžioje tai nesutrukdė žmonėms ignoruoti žinomų radioaktyvumo neigiamų pusių ir rizikuoti ilgalaikėmis pasekmėmis sveikatai.
Niam niam radis?
Vienas iš šių energijos turinčių produktų buvo „RadiThor“. Šis energinis gėrimas buvo tiesiog vandenyje ištirpintas radis. Jis buvo pardavinėjamas XX a. trečiajame dešimtmetyje vienos uncijos buteliuose, kurių kiekvienas kainavo apie 1 JAV dolerį (2016 m. – 15 JAV dolerių). Jo gamintojas teigė, kad gėrimas ne tik suteikia energijos, bet ir išgydo daugybę negalavimų, įskaitant impotenciją. Įrodymų apie seksualinę naudą žmonėms trūko, tačiau bent viename moksliniame straipsnyje teigiama, kad radžio vanduo gali padidinti „vandens tritonų seksualinę aistrą“. Daugeliui vyrų šioje epochoje iki Viagros pakako šių įrodymų. „RadiThor“ buvo tikras hitas.
Garsiausias „RadiThor“ klientas buvo Ebenas Byersas, Pitsburgo pramonininkas ir golfo žaidėjas mėgėjas. E. Byersas pirmą kartą susipažino su „RadiThor“, kai nusipirko jo tam, kad gėrimas padėtų išgydyti lūžusią ranką. Nors produkte nebuvo narkotinių medžiagų, E. Byersas bent jau psichologiškai, jei ne fiziologiškai, nuo jo tapo priklausomas. Jis toliau vartojo didelius „RadiThor“ kiekius net po to, kai jo ranka sugijo. Pranešama, kad jis daugiau nei trejus metus kasdien išgerdavo po butelį ar du ir reklamuodavo gėrimą visiems savo draugams. Kai kurie iš jų taip pat perėmė „RadiThor“ gėrimo įprotį.
Galų gale E. Byerso priklausomybė nuo „RadiThor“ jį pražudė. Deja, prarytas radis patenka į kaulus, todėl visa jo radiacija nusėda kauliniame audinyje. Bėgant laikui, radis suteikė didžiulę radiacijos dozę E. Byerso skeletui. Atsirado skylės kaukolėje, jis prarado didžiąją dalį žandikaulio ir patyrė įvairių kitų su kaulais susijusių ligų. Galiausiai jis mirė baisia mirtimi 1932 m. kovo 31 d.
Iš naujo mokytis apie radioaktyvumą
Gėda dėl to, kad radžio pavojus jau buvo žinomas dar prieš E. Byersui pradedant vartoti „RadiThor“. Kaip aprašiau savo knygoje „Strange Glow: The Story of Radiation“, medicinos bendruomenė tyrė radžio poveikį sveikatai nuo tada, kai jį atrado Marie ir Pierre'as Curie 1898-aisiais. Dar 1913 m. britų mokslininkas Walteris Lazarusas-Barlowas paskelbė, kad prarytas radis patenka į kaulus. O 1914 m. Merilendo universiteto medicinos profesorius Ernstas Zueblinas paskelbė 700 medicininių ataskaitų apžvalgą, iš kurių daugelis parodė, kad kaulų nekrozė ir išopėjimas yra dažnas šalutinis poveikis, atsirandantis vartojant radį. Deja, ankstyvosios „raudonosios vėliavos“ liko nepastebėtos, o „RadiThor“ pardavimai išliko dideli per visą XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį.
Kai E. Byersas mirė, jis buvo paguldytas į švinu išklotą karstą, kad būtų užblokuota spinduliuotė, sklindanti iš jo kūno kaulų. Po trisdešimt trejų metų, 1965 m., MIT mokslininkas Robley Evansas ekshumavo E. Byerso skeletą, kad išmatuotų radžio kiekį jo kauluose. Radžio pusinės eliminacijos laikas yra 1600 metų, todėl E. Byerso kauluose buvo beveik tiek pat radžio, kiek ir jo mirties dieną.
R. Evansas buvo ekspertas, galėjęs išmatuoti ir matematiškai modeliuoti žmogaus organizmo radioaktyvumo pasisavinimą ir išskyrimą. Remiantis E. Byerso „RadiThor“ suvartojimu, R. Evanso modelis numatė, kad E. Byerso kūne bus apie 100 000 bekerelių radioaktyvumo (becquerel yra tarptautinis radioaktyvumo vienetas.) Jis nustatė, kad E. Byerso skeleto liekanose iš viso buvo 225 000 bekerelių, o tai rodo, kad R. Evanso radiacijos pasisavinimo modelis nepakankamai įvertino radžio poveikį kaulams, arba E. Byersas melavo apie savo asmeninį „RadiThor“ suvartojimą. Nebuvo įmanoma nustatyti, kuri alternatyva sukėlė neatitikimą.
Baigęs radžio matavimus, R. Evansas grąžino E. Byerso kaulus į švino karstą Pitsburge, kur jie yra iki šiol, kaip niekad radioaktyvūs.
Apribota katastrofa
Nors E. Byersas neabejotinai nukentėjo nuo „RadiThor“ esančio radžio, šių energinių gėrimų vartojimas niekada nevirto didele visuomenės sveikatos krize. Taip buvo dėl dviejų priežasčių. Pirma, skirtingai nei „RadiThor“, dauguma kitų rinkoje esančių „energinių“ gėrimų buvo visiška apgaulė ir juose iš viso nebuvo radžio (ar jokio kito radioaktyvumo). Antra, „RadiThor“ ir kiti produktai, kuriuose iš tikrųjų buvo radžio, buvo labai brangūs, nes radis buvo palyginti retas ir brangus elementas, kurį brangu išgauti ir išvalyti. Taigi, tik turtingieji, tokie kaip E. Byersas, galėjo jį gerti kasdien. Vadinasi, „RadiThor“ paveikė tik tuos, kurie galėjo sau leisti už tai susimokėti.
Galiausiai, siekdama apsaugoti visuomenės sveikatą, federalinė vyriausybė uždarė „Bailey Radium Laboratories“ – bendrovę, gaminusią „RadiThor“ – ir radžio turintys energiniai gėrimai dingo iš rinkos 1932 m.
Šiandien energinių gėrimų rinka yra užimta gėrimų formulių, kurios remiasi stimuliuojančiu kofeinu, kad pagyvintų savo klientus ir suteiktų jiems reikiamos „energijos“. Kofeinas – įprastas kavos, arbatos, šokolado ir kolos ingredientas – gal ir nėra toks egzotiškas kaip radis, bet iš tikrųjų yra stimuliatorius, todėl klientai jaučiasi energingi ir nekelia didelės rizikos savo sveikatai.
Šiandieniniai klientai atrodo patenkinti šiomis naujesnėmis „RadiThor“ alternatyvomis. Tačiau neaišku, ar vandens tritonai patenkinti.
Timothy J. Jorgensenas, Džordžtauno universiteto Sveikatos fizikos ir radiacinės saugos magistrantūros studijų programos direktorius ir radiacinės medicinos docentas.
