Tai, kad procesas, gavęs „Arabų pavasario“ pavadinimą, turi potencialo įgauti globalaus reiškinio formą, savo kailių galėjo pajausti ir tiesiogiai su arabų pasauliu nesusijusios valstybės ir regionai. Pasipiktinusių žmonių minios okupavo daugybės pagrindinių JAV didmiesčių gatves, nepatenkinti europiečiai milžiniškas protesto akcijas rengė Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje ir, žinoma, Graikijoje, studentai šturmavo valstybinių organų pastatus Čilėje.
„Pavasarių derlius“
Prisiminkime, kokių „pavasarių“ jau esame sulaukę šiemet. Nuo Graikijos iki Santjago...
Chronologiškai pirmieji protestų mechanizmą užkūrė graikai. Protestai iš tiesų prasidėjo dar praeitais metais. Jie tęsiasi iki šiol. Jų tiek daug, kad daugelis su tuo jau susitaikė – tarsi tai ir yra normali ir konvencinė praktika. Streikavo visi, pradedant medikais ir baigiant oro uostais. Pasekmė labai konkreti – ministras pirmininkas Georgios Papandreou po įspūdingo politinio šou pasitraukė.
Dar tik įsibėgėjančių Graikijos protestų lavinos praktiką mikliai perėmė arabai. Prasidėję Tunise, neramumai sniego lavina iki gegužės mėnesio persirito į Alžyrą, Bahreiną, Egiptą, Jordaniją, Libiją, Maroką, Džibutį, Iraną, Jemeną ir Siriją. Turime sėkmingų revoliucijų pavyzdžių: Tunisas, Egiptas, Libija.
„Arabų pavasario“ praktika tapo neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu kitiems. Gegužę prasidėjo masiniai protestai Ispanijoje, apėmę nemenką teritoriją – 52 miestus.
Rugpjūčio pradžioje milžiniškos riaušės kilo Londone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose. Riaušių metu chuliganizmas pasiekė beprecedentį lygį: vagystės, užpuolimai, padegimai. Jų atgarsis – solidus – politinis, ekonominis, socialinis.
Masiniai protestai taip pat apėmė ir Čilės sostinę. Vėliau turėjome ir riaušių Italijoje, kurios vienaip ar kitaip prisidėjo prie ilgamečio Italijos vadovo Silvio Berlusconio pasitraukimo.
Rugsėjo viduryje prasidėjo „Okupuok Volstritą“ protestų banga. Prasidėjusi nuo pakankamai kuklaus susibūrimo Niujorke, ji greitai išsirutuliojo iki valstybinio lygio. Šiems protestams, kaip ir daugumai kitų, tiesiogiai įtaką darė „Arabų pavasaris“.
Spalio 15 dieną įvyko simbolinė visų šių įvykių kulminacija – globalus protestas, tą pačią dieną apėmęs beveik 1000 miestų 82 pasaulio valstybėse. Kai kuriuose iš jų protestuotojai susirinko minimaliomis saujelėmis, kituose – dešimtimis ir netgi šimtais tūkstančių. Daugiausia – Madride – beveik pusė milijono.
Supaprastinant, galima teigti, kad protestuojančius visame pasaulyje sieja vienas pagrindinis idėjinis pagrindas – augantis atotrūkis tarp valdžios ir paprasto žmogaus. Tačiau būtų tikslinga išskirti ir dar vieną esminį bruožą: apytiksliai žinoma prieš ką kovojama, tačiau nelabai žinoma, kokias pasiūlyti priemones – kas toliau, kas po revoliucijos? Pagrįsti šį teiginį paprasta kaip du kart du. Libija, Egiptas... Po taip nekenčiamos valdžios nuvertimo – dar didesnis chaosas. Panašu, kad veikiama pagal tą pačią užtikrintą formulę: socialines problemos, augantis susirūpinimas, sprogimas, neramumai, revoliucija... ir chaosas su nežinomybės prieskoniu. Vienokiu ar kitokiu mastu. Ir tai yra visiškai normalu: sugriovus senąjį pamatą, naujam pastatyti reikia daug pastangų ir kantrybės.
Panašu, kad dabar atėjo Rusijos eilė „pavasariui“. Bent jau Vakaruose pradedama kalbėti apie tokią tendenciją. Nors Vladimirui Putinui ir jo „Vieningosios Rusijos“ partijai buvo prognozuojama užtikrinta pergalė, šįkart rusai savo „valdovą" palaikė ne taip entuziastingai. Partija gavo gerokai mažiau balsų ir tik per stebuklą sugebėjo užsitikrinti bent jau minimalią daugumą naujojoje Dūmoje. O tas „stebuklas“ – pažeidimai rinkimų metu.
Būtent dėl šių pažeidimų nepatenkintos minios išėjo į beprecedentes V. Putino valdymo laikotarpiu protesto akcijas. Kaip ir kitose „pavasarių" valstybėse, šios minios susidūrė su organizuotu pasipriešinimu. Jau spėta protestuojančiųjų suėmimus palyginti tiek su „Okupuok Volstritą“, tiek su besitęsiančių protestų Sirijoje ir Egipte praktika. Sugretinami vaizdai iš Maskvos pagrindinių aikščių ir Tahririo aikšte Kaire.
JAV senatorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Johnas McCainas jau išsiuntė savo įspėjimą V. Putinui: „Arabų pavasaris" ateina pas tave. Tiesa, McCainas turbūt primiršo, kad tas pats „pavasaris“ jau senokai buvo atėjęs ir į JAV gatves, kur buvo griežtai „atšaldomas“.
Tiek pas arabus, tiek pas siekiančius okupuoti Volstritą, tiek ir dabar Rusijoje metodai yra tie patys: protesto akcijos, dideli susibūrimai, mitingai. Viską vienija vienas esminis dalykas - internetas. Būtent internetas „pavasariuose" vaidina esminį vaidmenį – mobilizuoja, platina informaciją, vienija. JAV jau buvo apkaltinta, kad žiniasklaida nuslepia informaciją apie „Okupuok Volstritą“ protestus. Tas pats dabar vyksta ir Rusijoje. Visi keturi pagrindiniai ir populiariausi federaliniai televiziniai kanalai ignoruoja tai, kas prasidėjo po Dūmos rinkimų. Įvykus pirmiesiems didesniems protestams visi kanalai per žinias rodė reportažus apie seniausio pasaulyje šuns iš Japonijos mirtį bei apie „Vieningosios Rusijos“ pergalę ir žmones, išėjusius į sostines gatves švęsti V. Putino pergalės. Tiesa, tokių žmonių iš tiesų buvo, tačiau tai buvo valdžiai lojalios grupuotės „Naši“ nariai, atsivedę savo draugų, kuriems buvo sumokėta.
Tūkstančiai rusų išėjo į Maskvos, Sankt Peterburgo ir kelių kitų Rusijos miestų gatves. Tačiau tai tuo pat metu reiškia, kad dešimtys milijonų neišėjo. Daugelis kiek vyresnio amžiaus rusų vis dar puikiai prisimena, kaip po Sovietų Sąjungos griūties visą šalį apėmė chaosas. Kaip ir „Arabų pavasario“ valstybėse, rusai iš tiesų nelabai žino, ką galėtų pasiūlyti vietoje V. Putino – progresyvių politikų, galinčių staigiai (jei tai apskritai įmanoma) nukreipti Rusiją teisinga linkme, yra nedaug. Tad klausimas „Kas po to?“ galioja ir šiuo atveju.
Po dar vienų fundamentalių pasikeitimų atstatymas gali užtrukti be galo ilgai. Todėl, kaip bebūtų keista, V. Putino teiginys, kad dauguma rusų tikrai nenori revoliucijų ir chaoso šalyje, bent jau iš dalies iš tiesų atitinka realią situaciją. O ir pats V. Putinas bet kokiems protestams yra neblogai pasiruošęs - į Maskvą jau suvažiavo daugybė karių ir karinės technikos. Jų veiksmai jau pagrįsti: protestus organizuoja JAV, ir tai yra įsikišimas į šalies suverenitetą, saugumas turi būti užtikrintas, o veikiantys išorinių jėgų labui turi būti nubausti.
Bus prisiminta
Analitikai šiemet yra išsakę nuomonę, kad jau galima kalbėti apie reiškinį pavadinimu „Pasaulio pavasaris“. Geografiškai su tuo butų sunku pasiginčyti: Europa, Afrika, Amerika (gal tik Azijos pritrūko). Mastas iš tiesų solidus, o ir idėjinis pagrindas turi nemažai panašumų. Tik rezultatas sutampa ne visur. Vis dėlto galima beveik garantuoti,kad apie šį „Pavasarį“ kažkada mokykloje istorijos vadovėliuose skaitys būsimosios kartos, kaip kažkada mes skaitėme apie „Tautų pavasarį“.
Taip pat skaitykite:
V. Putinas pasiruošęs protestams: Maskvoje jau ir šarvuota karinė technika (video)
Protestai Rusijoje jau turi savo simbolį (video)
„Pasaulinė revoliucija“ ignoruojama JAV žiniasklaidos
Arabų pavasaris Rusiją ir Kiniją pavertė atsitiktinėmis sąjungininkėmis
