Po 2008 m. sausį surengtų skandalingų pirmalaikių Gruzijos prezidento rinkimų nepraėjus nė metams, perrinktojo prezidento Michailo Saakašvilio galimybė išlikti šalies vadovo poste iki kadencijos pabaigos vėl tampa miglota. Tai pirmiausia lemia vis mažėjantis lyderio populiarumas ir stiprėjanti jo įgyvendinamos politikos kritika.
Gruzijoje stiprėja M. Saakašvilio įgyvendinamos politikos kritika
Greta ankstesnių prezidento „nuodėmių“, tokių kaip griežtėjanti žiniasklaidos priemonių kontrolė, susidorojimas su politiniais oponentais ir kitų, vis dažniau minimas ekonominis nuosmukis, socialinės ir kitos nacionalinės reikšmės problemos (nors iki karo su Rusija, nepaisant Rusijos vykdyto kai kurių prekių iš Gruzijos embargo, Gruzijos ekonomikos raida buvo gana sėkminga), prislėgusios šalį po praėjusių metų rugpjūtį vykusio karo su Rusija. Šie argumentai laikytini vienu pagrindinių opozicijos svertų aktyviau nei iki šiol reikalauti šalies vadovo atsistatydinimo.
Periodas nuo 2008 m. rugsėjo iki 2009 m. sausio pasižymi Gruzijos opozicijos perėjimu prie aktyvaus politinio puolimo taktikos. Šiuo laikotarpiu dauguma Gruzijos opozicinių judėjimų lyderių ne kartą išplatino pareiškimus, kritikuojančius oficialiosios valdžios vykdomą politiką ir raginančius šalies prezidentą trauktis. Bene vėliausiai, 2009 m. sausio 27 d., pasirodė buvusios Gruzijos parlamento pirmininkės Nino Burdžanadzės pranešimas. Politikė teigė ketinanti supažindinti Pasaulio ekonomikos forumo (2009 m. sausio 28–vasario 1 d.) dalyvius su Gruzijoje vykstančiais procesais ir atskleisti „visą tiesą apie M. Saakašvilį“.
Reikšmingas vaidmuo siekiant politinių reformų Gruzijoje teko ir grupinėms iniciatyvoms. 2008 m rugsėjo 26 d. įvairių šalies opozicinių partijų ir visuomeninių organizacijų sprendimu nutarta sukurti specialią darbo grupę, turinčią nubrėžti pagrindines gaires, padėsiančias šaliai įveikti krizę. Spalį opozicijos atstovai atviru laišku kreipėsi į Tarptautinės Gruzijos donorų konferencijos, spalio 22 d. vykusios Briuselyje, dalyvius. Kreipimesi prašyta skirti finansinę paramą valstybės demokratizacijos procesui. Lapkričio 6 d. Gruzijos susivienijusios opozicijos koalicija, jungianti penkias opozicines partijas, išplatino pareiškimą, kuriuo informavo pradedanti penkių mėnesių protestų kampaniją. Pagrindinis kampanijos tikslas – priešlaikiniai prezidento ir parlamento rinkimai 2009 m. pavasarį.
Šios ir kitos Gruzijos opozicijos iniciatyvos gali būti vertinamos kaip formalus mėginimas pakartoti 2007 m. rugsėjo–2008 m. sausio politinėms reformoms palankius procesus šalyje. Kitaip sakant – gaivinti bene vienintelę priemonę, šiuo metu galinčią padėti inicijuoti prezidento valdžios pakeitimą.
Nors M. Saakašvilio įgyvendinama politika stebima ir kritikuojama palyginti intensyviai, vis dėlto opozicijai palankių pokyčių Gruzijos valdančiuosiuose sluoksniuose greitu metu tikėtis nederėtų. Tai lemia kelios priežastys.
Kodėl neverta tikėtis greito M. Saakašvilio at(si)statydinimo
Viena iš pagrindinių priežasčių, ribojančių dabartinio Gruzijos vadovybės kaitos galimybę, yra akivaizdus paties M. Saakašvilio nenoras trauktis. Priešingai nei prieš metus, dabar Gruzijos vadovas yra linkęs atmesti bet kokią nusišalinimo nuo prezidento pareigų galimybę. Šią prielaidą politikas dar kartą patvirtino savo kalboje, šių metų sausio 27 d. pasakytoje Gruzijos nacionalinės televizijos eteryje.
Reaguodamas į vis aštrėjančią opozicijos kritiką, M. Saakašvilis pareiškė nepritariąs siūlymui Gruzijoje surengti pirmalaikius prezidento ir parlamento rinkimus, galinčius kelti grėsmę šalies saugumui. Valstybės vadovas taip pat pridūrė ketinąs likti šiame poste iki 2013 m., t. y. tiek, kiek leidžia šalies Konstitucija.
Šį M. Saakašvilio, šiuo metu palaikomo vos ketvirtadalio šalies gyventojų (remiantis didžiausiu tiražu Gruzijoje leidžiamo „Kviris palitra“ savaitraščio šių metų sausį atlikta skaitytojų apklausa), pareiškimą galima vertinti ir kaip signalą Gruzijos valdžios oponentams. Taip netiesiogiai informuojama apie galimas tolesnes Gruzijos valdymo sistemos reformas, kurios galėtų padėti dabartinei šalies vadovybei išlikti.
Tokia reformų praktika tikėtina įvertinus 2008 m. pabaigoje šalies vadovo priimtus politinius sprendimus. Spalio 10 d. priimtos Konstitucijos pataisos, kurių pagrindu Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija sujungtos į vieną instituciją. Taip padidinta Gruzijos vykdomosios valdžios įtaka šiai teisėsaugos institucijai. Lapkritį paskirtas ir naujas Gruzijos vyriausiasis prokuroras. Lapkričio–gruodžio mėnesiais reformuotas šalies ministrų kabinetas, paskirtas naujas Gruzijos karinių pajėgų vadas, Nacionalinio saugumo tarybos vadovė ir kt.
Prisidengdamas „naujos energijos ir postūmių“ šalies valdymo sistemoje būtinybe M. Saakašvilis jau po Gruzijos karo su Rusija pradėjo aktyviai diegti įvairius saugiklius, turinčius apsaugoti jo valdžią. Todėl dėl stiprėjančios opozicijos kritikos naujų prevencinių politinių reformų tikimybė Gruzijoje jau artimoje ateityje išlieka didelė.
Kita vertus, ribotos tebėra ir pačios Gruzijos opozicijos galimybės inicijuoti valstybės vadovybės kaitos procesą. Pirmiausia Gruzijoje šiuo metu galiojantys įstatymai opozicijai neužtikrina visiškai jokių svertų ar mechanizmų, kuriais remiantis būtų galima teisėtai atstatydinti prezidentą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus. Daugumą parlamente, galinčiame M. Saakašvilį pašalinti iš posto, turi prezidentui lojali partija „Nacionalinis judėjimas“, tad prezidento nušalinimas apkaltos būdu vargu ar yra galimas.
Antra vertus, opozicijos pajėgumas netiesiogiai „spausti“ prezidentą atsistatydinti rengiant dideles protesto akcijas, panašias į 2007 m. lapkričio pradžios mitingus, taip pat ribotas. Gruzijos opozicija nėra vieninga. Konservatorių partijos lyderio Kachos Kukavos teigimu, nepaisant įvairių mėginimų opoziciją suvienyti, ji tebėra susiskaidžiusi, nepajėgi laikytis vieningos politinės linijos.
Šalies opozicinio judėjimo suvienijimo galimybę, be kitų veiksnių, riboja ir jo gretas papildantys buvę aukšti M. Saakašvilio aparato pareigūnai ir kiti Gruzijoje žinomi politikai. Pastarieji neretai linkę kurti naujus politinius judėjimus kaip alternatyvą tiek prezidento valdžiai, tiek vilčių nepateisinusioms senosioms opozicinėms partijoms. Spalio 27 d. naują politinę partiją „Demokratijos judėjimas Vieninga Gruzija“ įkūrė Gruzijos ir tarptautinėje žiniasklaidoje galima M. Saakašvilio įpėdine laikoma Nino Burdžanadzė. Lapkričio 5 d. Gruzijos parlamento opozicijos lyderis Gija Tortladzė įkūrė Gruzijos demokratinę partiją. Gruodžio 3 d. buvęs Gruzijos ministras pirmininkas Zurabas Nagaidelis informavo žiniasklaidą apie naujos opozicinės partijos „Judėjimas už sąžiningą Gruziją“ įsteigimą.
Dėl šių priežasčių bene pagrindine šalies opozicijos kovos su M. Saakašvilio valdžia priemone šiuo metu yra skambūs įvairių opozicinių judėjimų lyderių pareiškimai, skirti Gruzijos valdžiai ir tarptautinei bendruomenei. Kaip rodo praktika, M. Saakašvilis į šiuos pareiškimus yra linkęs atsikirsti kritikuodamas ir pačią opoziciją.
Galiausiai dar vienu šiuo metu radikaliems politiniams pokyčiams Gruzijoje nepalankiu veiksniu laikytina demokratiškosios Vakarų bendruomenės parama M. Saakašvilio režimui. Įvertinant Gruzijos geopolitinę svarbą, „provakarietiškas“ M. Saakašvilis išlieka išties patrauklia politine figūra. Padėtis galėtų pasikeisti nebent jei Gruzija prarastų savo geopolitinę reikšmę Vakarams (o tai mažai tikėtina) arba jei M. Saakašvilio įgyvendinama politika imtų kelti realią grėsmę strateginiams Vakarų bloko valstybių interesams. Kadangi panašių požymių kol kas nėra, M. Saakašvilis turėtų ir toliau išlaikyti Vakarų paramą savo įgyvendinamai politikai.
Vietoj išvadų
Taigi, nepaisant palyginti aštrios Gruzijos opozicijos kritikos, tikėtis greito M. Saakašvilio at(si)statydinimo nederėtų. Tam šiuo metu nėra palanki padėtis nei Gruzijos vidaus, nei tarptautinėje politikoje.
Metų viduryje ir vėlesnėje perspektyvoje šalies vadovo galimybė išlikti poste neabejotinai priklausys nuo daugybės iššūkių. Iš jų paminėtinas Gruzijos vadovybės gebėjimas kovoti su jau šiuo metu kylančiomis ekonominėmis, socialinėmis ir politinėmis problemomis, pasaulinės ekonominės krizės padariniais ir kitais sunkumais. Todėl M. Saakašvilio užsibrėžtas tikslas išlikti Gruzijos prezidento poste iki 2013 m. laikytinas ambicingu siekiu. Deja, dėl dinamiškų šalies vidaus procesų ir šiuo metu sunkiai nuspėjamos laukiamų tarptautinių pokyčių įtakos jiems praktinio šio tikslo įgyvendinimo galimybė lieka neaiški.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
