Kai kalbama apie islamą, ateistai, nesutaria, kaip jiems reikėtų jį priimti. Yra tokių, kaip Samas Harrisas ir Billas Maheris, sakančių, kad ne visos religijos vienodos ir kai kurios blogesnės, ir yra tvirtinančių, kad nedera išskirti islamo ir visos religijos lygiai blogos. Yra netgi kaltinančių tokius žmones, kaip Maheris ir Harrisas rasizmu. Šiame dispute buvę musulmonai pasisako retai. Dialogas paprastai vyksta tarp musulmonų – ar jų gynėjų – ir žmonių, gimusių ir užaugusių kitokioje kultūroje. Tai iš dalies suprantama, kadangi teokratijoje „buvusio musulmono“ etiketė nelabai puoštų gyvenimo aprašymą. Bet manau, kad žodį tarti turėtų kažkas, turintis artimesnį religijos pažinimą.
Manau turįs teisę tai daryti. Pažįstu tikėjimą geriau, nei kiti žmonės, nes anksčiau planavau tapti „tobulu musulmonu” ir nuodugniai studijavau religiją. Rezultatai manęs nepatenkino ir galiausiai tapau ateistu. Esu iranietis, gyvenantis Irane. Esu nukentėjęs nuo teokratinio totalitarinio režimo, remiančio savo valdymą šiitų šariato įstatymais. Mačiau islamą iš visų pusių – iš vidaus, kaip tvirtas tikintysis ir iš išorės, kaip netikintysis. Tad, klausimas: ar islamas radikalesnis nei kitos religijos? Ar jis ypatingai žiaurus?
Kaveh Mousavi yra Irano ateisto slapyvardis. Jis yra anglų literatūros studentas, dalį laiko dirbantis anglų kalbos mokytoju, įkvepiantis rašytojas ir aistringas video žaidimų žaidėjas. Jis tebegyvena Irane ir todėl norėtų išlaikyti savo tapatybę paslaptyje.
Norėčiau iš pat pradžių kai ką paaiškinti. Esu Harriso ir Maherio pusėje. Tikiu, kad islamas yra iš esmės blogesnis už kitas religijas. Tačiau prieš pereinant prie temos, leiskite pradėti nuo kai kurių sunkumų paminėjimų. Yra daug dalykų, komplikuojančių tokį klausimą, kaip „ar islamas radikalesnis.“ Tai didžia dalimi priklauso nuo to, kaip apibrėšime islamą ir taip pat, kaip apibrėšime „radikalus“.
Pirmiausia, „radikalus” yra labai neaiškus konceptas. Jis visiškai nevaržomai interpretuojamas ir priklauso nuo to, kaip apibrėšime „nuosaikus“. Kai kas yra radikalus tik lyginant su kitais žmonėmis ir įvertinant istorinį bei geografinį kontekstą. Tai yra spektras ir priklauso, kur tame spektre nubrėšime liniją. Tai laipsnių klausimas ir svarbu, kaip apibrėšite savo nulį. Sakoma, kad Al-Qaeda'os viduje, Osama bin Ladenas buvo „nuosaikus“, jei lyginsime su dabar vadovaujančiu antruoju pagal rangą komandoje, Aymanu al-Zawahiri'iu. Tad, netgi jei apribosime imtį Al-Qaeda'os nariais, šiame kontekste vis vien yra nuosaikūs ir radikalai. Bet nė vienas sveiko proto žmogus nelaikytų Osama'os bin Ladeno nė iš tolo nuosaikiu. Respublikonai vadina Obama'ą „radikaliu socialistu,“ tuo tarpu didžioji dauguma socialistų jo nė nelaiko socialistu. Daug analitikų sako, kad respublikonų partija pasislinko dešinėn ir kažkada radikalais laikyti partijos nariai tapo nuosaikiu partijos sparnu. Linkolno laikais ir anksčiau, vergijos panaikinimo idėja buvo laikoma radikalia, o dabar laikome ją savaime suprantama, tokia suprantama, kad jei kas nors jai priešinasi, laikome juos ne viso proto.
Manau, būtent iš čia ir kyla pirmasis islamo gynėjų ir kritikų kognityvinis disonansas. Kaip apibrėžti radikalumą, turint omenyje islamišką kontekstą? Ar apibūdinti radikalius musulmonus taip pat, kaip apibūdintume radikalius judėjus ar radikalius krikščionis?
Jei apibrėžiate nuosaikų, kaip „ne Talibanas” ar „ne Al-Qaeda,“ tada taip, dauguma musulmonų yra nuosaikūs. Jei turite platesnį apibrėžimą, į kurį patenka „ne teroristas,“ tada taip, dauguma musulmonų nėra teroristai. Jei laikote nuosaikumu „ne aktyviam smurtui“, tada OK. Bet štai ką pasakysiu, jūsų standartų kartelė gana žema.
Čia taip pat svarbus ir geografinis kontekstas. Nieko nežinau apie Vakarų musulmonus. Jie gali būti tokie nuosaikūs, kaip ir dauguma Vakarų judėjų ir krikščionių. Aš nežinau. Kalbu apie žmones, kuriuos pažįstu ir su kuriais gyvenau.
Svarbiausia, jei apibrėšite nuosaikumą taip pat, kaip jį nustatote savo kultūroje, tada didžioji dalis (Rytų) musulmonų yra ekstremistai. Paprastai nuosaikumas apibrėžiamas, atsižvelgiant į toleranciją, pakantumą, požiūrį į kalbos ir religijos laisvę, pasiryžimą atskirti bažnyčią (mečetę) nuo valstybės, seksizmo ir homofobijos laipsnį. Skaudžiai susimautume pagal visus sąrašo kriterijus. Tai skaudu, bet tokia tiesa.
Kad viskas skambėtų konkrečiau, įsivaizduokite radikalų krikščionį. Ar laikytumėte Ricką Santorumą pakankamai radikaliu? OK. O kas, jei jis turėtų tokius pačius įsitikinimus, bet būtų musulmonas? Tada jis būtų nuosaikus. Radikaliai nuosaikus (jei tai turi kokią nors prasmę), jis netgi galėtų būti vadinamas ateistu.
Ar manote, kad jis homofobas, nes prilygino homoseksualumą ištvirkimui? Na, jis bent jau nemano, kad gėjai nusipelno kartuvių. Irane didžioji dauguma paprasčiausiai ignoruoja gėjų egzistavimo faktą. Jus šokiravo Ahmadinejado pasakymas Kolumbijos universitete, kad „Irane gėjų nėra”, bet gana įprastas reikalas taip kalbėti Irane, netgi tarp prodemokratiškų aktyvistų. Nors gėjams kasdien kyla mirties ir fizinio susidorojimo grėsmė, daug opozicijos narių priekaištavo man ir keletui kitų už šios temos kėlimą, vadindami ją „nesvarbia“. Kai jie neignoruoja gėjų egzistavimo, valdantis režimas vadina juos atmatomis, kurias reikia nušluoti. Mohsenas Arminas yra vienas nuosaikiausių ir liberaliai mąstančių Irano politikų. Jis teigė, kad gėjai yra ligoniai ir juos reikia gydyti. Šiuos straipsnius jis parašė viename iš pagrindinių opozicijos tinklalapių, skirtų demokratijai. Kai kalbama apie gėjų teises, islamo kontekste Santorumas yra nuosaikus.
Tas pats ir seksizmo atveju. Žinau, dabar iraniečiai, gyvenantys už Irano ir gal kai kurie, gyvenantys Teherane, lekia prie komentarų skilties, šaukdami „nesąmonė!”, nes pastaraisiais metais moterų teisių srityje įvyko ženklūs poslinkiai – bet jų požiūris iškreiptas. Taip, didžiuojuosi, kad mūsų universitetuose daugiau moterų, nei vyrų, didžiuojuosi moterimis ir kaip jos pasistūmėjo savo srityje, bet išlieka faktas, kad Iranas tebėra viena iš labiausiai seksistiškų šalių pasaulyje, iškart po kitų musulmoniškųjų šalių – Saudo Arabijos ir Sudano. Išvykite iš sostinės ar didelių miestų ir jūsų progreso vaizdas suduš į šukes. Tokie reiškiniai, kaip žudymas dėl garbės ir prievartinės vedybos čia tebėra normalu. Taip pat, gyvendami su žmonėmis, išvysite, kaip giliai yra įsišaknijęs seksizmas. Taip, yra atkaklių ir gerbiamų feminisčių, bet žodis „feministė”, netgi dabar daugelyje kontekstų naudojamas kaip keiksmažodis. Ir nereikės ilgai ieškoti vyrų, verčiančių savo žmonas mesti darbą. Nesunku išvysti žmonas, negalinčias studijuoti universitete, nes jų vyrai tai uždraudė. Pažvelkite į kiekvieną vaikiną ir merginą ir išvysite, kaip jie atkuria patriarchato vaidmenis.
Ir neprašykite manęs pradėti pasakoti apie seksualinį priekabiavimą ir moters sudaiktinimą. Visada jaučiausi pašalinis, nes nesvaidžiau gašlių komentarų kiekvienai prieš akis praeinančiai merginai. Žmonės vadino mane gėjumi (vėl homofobija) ir impotentu dėl atsisakymo dalyvauti seksualinėse priekabėse. Kartą laukiau pasigauti taksi ir graži mergina stovėjo už dešimties metrų nuo manęs irgi ieškodama taksi. Per dvi minutes mažiausiai dvidešimt automobilių stabtelėjo papriekabiauti prie jos. Aš neperdedu. Nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau matęs pats. Jei būčiau matęs tai vaidybiniame filme, pavadinčiau tai perlenkimu. Bet kas dvi ar tris sekundes prie jos kabinosi naujas įžeidinėtojas. Ji prisiartino prie manęs ir paklausė, ar nieko tokio, jei atsistos šalia. Atsakiau, kad viskas OK. Ji stovėjo, stengdamasi atrodyti kaip mano sesuo ar mergina ir priekabės liovėsi. Nes dabar ji atrodė „priklausanti“ „vyrui”. Ir tai yra broliškas garbės kodeksas tarp iraniečių vyrų. Vienišą merginą gali įžeidinėti ir priekabiauti kiek tinkamas – bet vos ji pasirodo su „savininku“ (naudoju tikro persiško išsireiškimo anglišką ekvivalentą), ji tampa neliečiama. Pagarbos vertas tik vyras, ne moteris. Jei išprievartauji mergaitę, tai yra negarbė šeimai, ypač jos tėvui, kadangi sutepama jų „nuosavybė“.
Ir mūsų vyriausybė iš tikrųjų nesistengia to sustabdyti. Jie deda visa pastangas, siekdami nubausti šariato aprangos kodo nesilaikančias merginas ir moteris. Ir jų propaganda dėl šios problemos kaltina vien moteris dėl nepakankamai islamiško apsirengimo.
Esame seksistų kultūra. Nežiūrint visos pažangos ir pergalių, seksizmas išlieka gilus ir stiprus savo negailestingiausia forma. Gal Rickas Santorumas radikalesnis už kai kuriuos apsišvietusius Irano opozicijos lyderius ir aktyvistus, tačiau vis vien nuosaikesnis, nei didžioji dauguma.
Trumpam pasitraukime iš Irano – tą dieną, kai šis straipsnis buvo rašomas, Afganistano parlamentas atmetė įstatymą prieš žiaurų elgesį su moterimis. Šis įstatymas nėra afganistanietiškas ekvivalentas panašių įstatymų, galiojančių daugelyje Vakarų šalių. Įstatyme buvo šios nuostatos: nepilnametė mergina negali būti verčiama tekėti už vyro (tikriausiai ji tebegali būti įkalbėta), vyras turi užtikrinti teisingumą tarp savo žmonų ir mokėti joms po lygiai pinigų (teisingumas čia reiškia, kad jis turėtų po lygiai mylėtis su visomis žmonomis ir neteikti nė vienai pirmenybės – netgi daugelis musulmonų nežino, bet būtent taip šariatas tai apibrėžia), ir iš namų dėl vyro skriaudų pabėgusios moterys turėtų turėti saugius namus prisiglausti. Šie įstatymai pasirodė „pernelyg radikalūs“ ir buvo atmesti.
O kaip tolerancija ir žodžio laisvė? Ar galiu Irane pasijuokti iš Mahometo taip, kaip jūs pasijuokiate iš Jėzaus? Ar galiu režisuoti vaidinimą The Book of Islam ir pastatyti jį Lalehzare (kadaise tai buvo iranietiškas Brodvėjaus atitikmuo)? Bijau, negaliu. Kai religinis lyderis paskelbė mirties fatvą dainininkui, drįsusiam pajuokti kvailą ir nežymų imamą, patys nuosaikiausi musulmonai bendrame laiške rašė: „neteisinga skelbti mirties fatvą kam nors, įžeidusiam religinį veikėją” – kol kas viskas gerai – „bet jį turėtų teisti civilinis teismas.“ A, tai jie neprieštarauja, nusikaltimas tai ar ne, įžeidinėti prieš 1400 metų mirusį užsienietį, jie tik rūpinasi tinkamu procesu. Ir patikėkite manimi, jie yra patys nuosaikiausi. Tebuvo vienas (!) musulmonų veikėjas, pasisakęs, kad įžeidinėjimas turėtų būti legalus ir kad tai paprasčiausiai nemoralu. Rickas Santorumas niekada nereikalavo ateistų cenzūros ar bausmių. Čia jis būtų nuosaikus.
„Žinoma, kad Holokausto niekada nebuvo! Žydai visada valdė. Jie suteikė galias Hitleriui.” Kaip jaustumėtės, jei kas nors tai sakytų jums? Kas, jei tai sakytų kas nors, ką mylite? O jei pasakytų kas nors, ką gerbėte? Čia iškyla antisemitizmo tema. Konkrečiai šis teiginys nėra populiarus ar nuosaikus – bet jis ypatingai paplitęs tarp režimo rėmėjų. Tai nėra požiūris, būdingas tik neapykantos kupiniems bepročiams. Tuo tiki padorūs, normalūs žmonės. Tai nėra dominuojantis požiūris, bet jis labiau paplitęs, nei turėtų būti.
Viena iš islamofilų kartojamų klišių yra ši: „Pasaulyje yra daugiau, nei pusantro milijardo musulmonų, kaip galite lyginti juos su tokiomis mažomis grupelėmis, kaip Talibanas ir Al-Qaeda?” Pirmiausia, tai nėra logiškas argumentas, kadangi skaičiai nieko neįrodo. Nėra įrodytos koreliacijos tarp populiacijos ir tolerancijos. Vien todėl, kad yra tiek daug musulmonų, nereiškia, kad visi jie geri. Bet išties, atleiskite už pasakymą, tie „pusantro milijardo“ musulmonų ilguoju laikotarpiu yra didesnė problema, nei „grupelė ekstremistų.“ Taip yra, nes ekstremistai yra blogi ir žiaurūs žmonės, su kuriais vienu ar kitu būdu bus susitvarkyta, bet didžioji dalis susideda iš gerų žmonių, kurie yra netolerantiški ir seksistiški, kadangi kultūroje, kurioje gimė, toks atgrasus požiūris laikomas normaliu ir natūraliu.
Mūsų pagrindinė problema nėra valdantys režimai. Nėra ir ekstremistai, teroristų grupės. Režimai ir ekstremistai nėra liga, jie simptomai. Mes esame liga. Aš esu liga. Kultūra yra liga.
Tai sakyti nėra pasibjaurėtinas dalykas. Tiesa niekada nėra pasibjaurėtina. Nesvarbu, kokia ji karti, galiausiai ją turime priimti. Prieš spręsdami problemą, turime ją pripažinti. Nesu musulmonų nekenčiantis islamofobas. Tebesu bendruomenės narys. Musulmonai tebėra „mano žmonės.“ Jie niekada nelaikys ateisto savo šeimos, savo „religinės brolijos“ nariu. Bet nenustoji mylėti savo šeimos, kai jie tavęs išsižada.
Esu brolis. Tai nėra kaltinimas, tai intervencija. Galiausiai, mes, buvę musulmonai, turėtume parodyti savo „religingiems broliams”, kad jie turi problemą. Turėtų būti kažkas panašaus į AA tokiems žmonėms, kaip mano bendrapiliečiai. „Mano vardas Jamshidas ir aš esu seksistas. Taip pat esu netolerantiškas. Ir dar esu antisemitas.”
Mano kritikoje netrūksta užuojautos ir supratimo. Žmonės – mano žmonės – gimė priespaudos kultūroje, žiauriai nutildančioje bet kokį nepritarimo pasireiškimą, uždarančioje visus langus ir iš anksto užsmaugiančioje bet kokius klausimus. Vyrai ir moterys auginami taip, kad priimtų seksizmą, netoleranciją ir homofobiją ne tik kaip natūralius, akivaizdžius ir gerus reiškinius, bet ir kaip vienintelį pasirinkimą. Esu dirbęs mokytoju. Mačiau, kaip jauni vaikai užsipuldavo ir grasindavo gėjams. Aš pats, kai buvau vaikas, užsipuldavau ir grasindavau gėjams. Mačiau, kaip jauni vaikai vadina arabus ir žydus šunimis. Mačiau, kaip vaikai laiko moteris daiktais ir laiko galvijais. Pats, būdamas vaikas, sudaiktindavau moteris ir laikiau jas galvijais. Vaikai negimsta netolerantiški. Tik dominuojanti kultūra gali juos tokiais padaryti.
Atsimenate pastabą apie Holokaustą? Tai papasakojęs žmogus buvo giliai religingas, tačiau buvo tolerantiškas ir be galo geras. Jis buvo labai nuoširdus ir darbštus. Esu tikras, jeigu jis kada nors išvystų dokumentiką apie Holokaustą, daugiau niekada taip nekalbėtų. Paklauskite savęs. Argi jūs nebūtumėte antisemitai, jei viena ir vienintelė jums pateikiamos istorijos versija būtų Siono išminčių protokolai? Jo kaltė buvo ta, kad jis buvo neturtingas, atkirstas nuo civilizacijos srauto, žiūrintis tik Irano valstybinę televiziją ir niekada nemokytas kelti klausimus dėl to, ką jam nuleidžia valdžia. Jis buvo geras žmogus su klaidingomis pažiūromis. Jis nebuvo opresorius. Jis niekada negalėjo toks būti. Jis buvo auka. Jam trūko minčių, kaip kad trūko ir maisto.
Tu, mano brangus vakarieti skaitytojau, neturi supratimo kokia čia yra visa apimanti ir smaugianti religija. Paprasčiausiai neturi. Negali įsivaizduoti, net jei liepčiau parašyti postapokaliptinį romaną. Nežinai, ką reiškia būti kasdien kažko mokomam mokykloje ir universitete. Nežinai, ką tai reiškia, kai visa žiniasklaida reklamuoja religiją 24/7. Nežinai, ką reiškia jausti religiją visur, apibrėžiančią kiekvieną gyvenimo aspektą, nuo pramogų iki profesijos ir politikos. Ir neturėti absoliučiai jokios galimybės nepritariančiam balsui.
Pavyzdžiui, mano tėvai buvo ateistai, tačiau slėpė tai nuo manęs. Jie baiminosi, kad galiu prasitarti apie tai mokykloje ir užtraukti bėdų. Mokykloje man buvo įskiepyta religija. Netgi nebuvau normalus musulmonas – buvau stiprus musulmonas. Tad, kaip žmonės, kurių šeimos yra tokios radikalios, bus kitokie?
Šis prieštaringumas būdingas islamofilams. Jų tik juodame ir baltame pasaulyje, jei ko nors nešlovini, vadinasi, nekenti jų. Jei nurodai kultūros spragas, nekenti kultūros. Jie negeba atskirti žmogaus nuo ideologijos. Jie nesupranta gerų žmonių, turinčių blogus įsitikinimus ir remiančių blogus veiksmus.
Nesu geresnis nei žmonės, kuriuos kritikuoju. Kreipiuosi į jus kaip nusidėjėlis, ieškantis pasaulietinės atgailos. Man pasisekė, kad būdamas vaikas, išmokau angliškai. Pasisekė, kad gimiau interneto amžiuje. Tai vienintelis dalykas, skiriantis mane nuo radikalaus musulmono – sėkmė. Man buvo suteikta privilegija. Tad esu tik jų AA bičiulis ir vykdau intervenciją.
Mano vardas Kaveh'as. Esu netolerantiškas, seksistas, rasistas, homofobas ir antisemitas. Bet sveikstu. Viliuosi. Jei kada turėsiu dukrą, ji bus geresnė aš. Ji žiūrės man į akis ir sakys „tėti, tu fanatikas ir aš nesu tokia kaip tu.” Tada ja didžiuosiuosi. Nesvarbu, kiek besistengčiau, neturiu vilties kada nors galutinai išvalyti netolerancijos bjaurastį iš savo „sielos“. Bet pasistengsiu sukurti geresnį pasaulį savo vaikams. Ir pirmasis žingsnis į pasveikimą yra imlumas ir nearogantiškumas.
Būtent todėl žmonės, tokie kaip Harrisas ir Maheris, yra mūsų draugai, ne priešai. Tikras draugas kritikuos tave, kad padarytų tave geresniu žmogumi. Netikras draugas žers tuščius komplimentus. Nežinau, ar tokie žmonės, kaip Glenas Greenwaldas yra tikrai neinformuoti ar meluoja, kad skambėtų kaip labai išsilavinę ir madingi. Bet žinau, kad nieko naudingo mano „religijos broliams“ iš jų nebus. Žinau, Harriso ir Maherio klausymas turėtų siutinti. Bet iš jų kažkas pasklis. Tiesa.
Todėl noriu padėkoti tokiems žmonėms, kaip Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas, Samas Harrisas ir Billas Maheris. Noriu padėkoti jiems už suteiktą katarsį, kurį suteikė žinojimas, jog laisvajame pasaulyje yra tokių žmonių kaip aš, besiginčijančių dėl to paties. Ir noriu padėkoti, kad neapsimeta, kad mano rūpesčiai menkesni, nei kitų. Net jei tėra vienas besiklausantis musulmonas ir jis ar ji bus įtikinti – po velnių, net jeigu jis ar ji tik galvoja – pasaulis, mano pasaulis, pasidarė geresne vieta.
Tema dar neišsemta. Ateityje planuoju parašyti straipsnių, giliau nagrinėjančius šią temą – kalbančių apie istorines ir kultūrines šaknis ir geresnės ateities vaistus.
Kaveh Mousavi
