Kryžiaus žygiai turi nekokią reputaciją. „Aukštieji idealai buvo išniekinti žiaurumu, godumu, pasipelnijimo dvasia ir nekontroliuojamu, tiesmukišku pasitenkinimu, o pats šventasis karas virto ilgu neapykantos „Dievo vardu“ aktu – nuodėme prieš Šventąją dvasią“. Taip savo tyrimo objektą – Kryžiaus žygius – aprašė Stevenas Runcimanas, „Kryžiaus žygių istorijos“ autorius.
„Žiaurūs ir primityvus europiečiai praliejo išsilavinusių ir aukštos kultūros arabų kraujo upes“, – maždaug taip dažniausiai aprašomi karai, kuriuos pradėjo Europos riteriai nuo XI iki XIV amžiaus Šventojoje žemėje ir pakeliui iki jos. R. Starkas, Beiloro universiteto (privati religinė įstaiga Teksaso valstijoje) sociologas, pasistengė pakeisti šį požiūrį, tapdamas kryžiuočių advokatu. Savo knygoje „Viešpaties karai: Kryžiaus žygiai naujoje šviesoje“ jis pateikia argumentus, pateisinančius kryžiaus riterius.
„Kryžiaus žygių nebūtų buvę be prieš tai buvusios provokacijos. Jie nebuvo europietiško kolonializmo pradžia. Šie karai buvo kariaujami ne dėl žemės ar grobio ir ne su prievartinio atsivertimo į savo tikėjimą tikslu. Kryžiuočiai nebuvo barbarai, naikinantys kultūringus musulmonus. Jie iš tiesų tikėjo, kad jie – Viešpaties kariauna“, – rašo R. Starkas.
Daug kas liudija apie tai, kad savo išvadas R. Starkas padarė dar prieš pradėdamas dirbti ties knyga. R. Starkas neneigia to fakto, kad jis ne istorikas. Jo knyga – toli gražu ne bandymas suvokti Kryžiaus žygius. Jis sau kelia uždavinį atkurti herojiškų riterių, kurie popiežiaus Urbono II nurodymu išvyko išlaisvinti krikščioniškojo pasaulio šventybes iš pagonių rankų, už ką tikėjosi savo nuodėmių atleidimo.
Jeigu R. Starkas aptinka faktus, kurie neįsipaišo į jo kuriamą paveikslą, jis stengiasi juos paneigti. Pavyzdžiui, už I kryžiaus žygio dalyvių vykdytą Europos žydų priespaudą, pasak jo, yra atsakingi kryžiuočiai, neklausę bažnyčios nurodymų. O represijas, su kuriomis susidūrė krikščioniški judėjimai, paskelbti heretikais (katarai, valdensai, husitai), jis iš viso išbraukia iš savo Kryžiaus žygių traktuotės.
Skirtingai nei dauguma istorikų, R. Starkas atskaitos tašku laiko ne popiežiaus Urbono II kreipimąsi 1905 metais, o „islamiškąją intervenciją“ į Viduržemio jūros regioną prieš tai buvusiais šimtmečiais. Jis pateikia citatas iš musulmonų padavimų, kuriuose pranašas Mohamedas ragina prievarta atversti netikinčiuosius. Pasak jo, tai yra argumentai, kad Kryžiaus žygiai buvo būtina Europos apsaugojimo priemonė.
R. Starkas spalvingai aprašo musulmonų žiaurumą krikščionių ir žydų užkariautose šalyse bei krikščionių misionierių Šventojoje žemėje atžvilgiu. Panašiais aprašymais jis papildo ankstesniųjų koncepcijų problemas, kurios dažniausiai šiems žiaurumams neskirdavo daug dėmesio. Tačiau R. Starkas išeini toli už savo pirminių ketinimų pakeisti neva vienpusišką tradicinę nuomonę rėmų, ir pats tampa neobjektyvus.
Perkama jo knyga neblogai. Amerikietiško leidimo viršelyje galima pamatyti tokį sakinį: „Starkas virtina, kad Kryžiaus žygiai buvo pirmas karinis atsakas į nemotyvuotą islamiškų teroristų agresiją“. Tai yra siaubingas anachronizmas, kuris turi mažai ką bendro su istorijos mokslu. O faktas, kad R. Starkas pasisakė kategoriškai prieš įvykių iškraipymą šiuolaikinių politinių lozungų naudai, matyt, nepatraukė reklaminio teksto autorių dėmesio. Tačiau marketinginis ėjimas suveikė: krikščioniški tinklaraštininkai ir žurnalas „New American“ iš karto pavadino R. Starką drąsiu žmogumi, kuris išdrįso pasipriešinti „visiems tiems pasaulietiniams istorikams, kurie šmeižia kryžiuočius“.
R. Starko sukurtas idealus Kryžiaus žygių paveikslas, kaip ir totali jos priešingybė, paremta XIX amžiaus romantizmu. Tiek istorijos apie riterius su spindinčiais šarvais Ričardo Liūtaširdžio stiliuje, atnešusius kultūrą į pagonių šalis, tiek ir pasakojimai apie niekšus iš Europos, sunaikinusius progresyvų islamo pasaulį – paplitę elementai, būdingi būtent to laikotarpio literatūrai.
Ir abu šie kraštutinumai turi savo pasekmes. Ne veltui po 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykių tuometinis JAV prezidentas George‘as Bushas paragino pradėti „kryžiaus žygį prieš teroristus“. Jo galvoje Kryžiaus žygiai yra būtent tokie, kokiais juos demonstruoja R. Starkas. Tuo tarpu visiška šio požiūrio priešingybė – šabloniniai pasakojimai apie imperialistų įsiveržimą – iki šiol įkvepia arabų nacionalistus ir islamistus.
Galbūt didžiausia R. Starko klaida slypi tame, kad jis pateisina kryžiuočius šia savo išvada: „Jie iš tiesų tikėjo, kad jie – Viešpaties kariauna.“ Juk ir džihado šalininkai irgi tuo tiki.
