Taip, veikia „Šiaurės srautas“, statomas „Pietų srautas“, būtų prarastos didžiulės pajamos, bet, kaip gana taikliai pažymėjo Rusijos istorikas ir politikos apžvalgininkas N. Svanidzė, apibūdindamas savo šalies elgseną: „Į pasaulį žiūrima kaip į juodą ir baltą, per nulinės sumos žaidimo prizmę, dviejų žaidėjų – mūsų ir Amerikos – žaidimo prizmę. (...) Štai 1991 m. – Amerika mums „užtaisė“. Ir mes visą tą laiką, kaip Puškino apysakoje, turime teisę į atsakomąjį šūvį ir vis laukiame: kada gi iššausime, kada? Štai, dabar mes iššovėme su Krymu, dabar mes „užtaisėme“ Amerikai! Štai jų pozicija. Tai mūsų revanšas už pralaimėjimą šaltajame kare. (…) Tai postimperinis sindromas, tai didžiavalstybinis nevisavertiškumo kompleksas: žmonės yra pasiruošę daug ką paaukoti, taip pat savo buityje, savo gyvenime, vardan to, kad atsirastų iliuzija, jog kiekvienas mūsų veiksmas visur, įvartis į bet kuriuos vartus, taip pat savo – tai vinis į amerikietiško kapitalizmo karstą. (...) Ir visi įsitikinę, kad Amerika – ji irgi tik sėdi ir laukia, kaip mus „sutvarkyti“. (...) Štai tokie dalykai – jie daug ką pakeičia. Ir tai, žinoma, sustiprina izoliacines tendencijas. Dabar juk ne mus izoliuoja, mes izoliuojamės. (...) Jūs mums grasinate nagus nukirpti, o mes sau ranką nupjausime! Patys! Ir koją!“.
Kai tokia pozicija, norom nenorom pradėsi jaudintis. Todėl nenuostabu, kad Lenkijos premjeras D. Tuskas paragino Europą sukurti energetinę sąjungą ir sumažinti bloko priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų, taip pat ir ieškant naujų energijos tiekėjų – ir visų pirma Jungtinėse Valstijose. „Kai tik JAV nuspręs eksportuoti savo skalūnų dujas, padėtis pasaulio energetikos rinkoje, ypač Europoje, iš esmės pasikeis. Tai ne tik padidins saugumą, bet ir paskatins kainas mažėti“, – pažymėjo Lenkijos ministras pirmininkas.
Beje, apie Jungtines Valstijas. Viešėdamas Europoje, B. Obama pažadėjo „eksportuoti tokį gamtinių dujų kiekį, kuris tenkins kasdienes Europos reikmes“. Savo ruožtu JAV valstybės sekretorius J. Kerry Briuselyje per ES ir JAV posėdį energetikos klausimais pareiškė: „Mes tieksime dujų daugiau, nei Europa jų suvartoja šiandien“.
Atrodytų, viskas lyg ir puiku. Bet štai Amerikos energetikos ministras E. J. Monizas interviu Čekijos televizijai sako, kad atpigintos amerikietiškos dujos, jei jos būtų gabenamos į Čekiją, nebūtų pigesnės nei dabar gaunamos iš Rusijos, be to, atkeliautų ne anksčiau kaip po dvejų metų. „Jei pažvelgsime į dabartinę dujų kainą JAV rinkoje, pridėsime jų suskystinimo, transportavimo išlaidas, dujotiekio statybas ir kita, dujų gabenimo į Čekiją kaina būtų tokia pat, kokią ji moka šiuo metu. Tačiau tiekėjas būtų kitas, ir tai darytų spaudimą kitiems dujų tiekėjams. Be to, JAV neketina eksportuoti suskystintų dujų iki 2015-ųjų pabaigos“, – konstatavo E. J. Monizas ir pridūrė, jog svarbiausia – „energijos rūšių diversifikacija“.
Be to, kaip parodė amerikietiškos kompanijos „Sanford C. Bernstein & Co“ tyrimas, Europa turės sumažinti dujų vartojimą po 15 mlrd. kubinių metrų kasmet ir investuoti 215 mlrd. dolerių per penkerius metus, kad tik atsikratytų priklausomybės nuo Rusijos dujų (žinoma, norėtųsi pamatyti detalesnius paaiškinimus, kurių amerikiečiai nepateikė, bet, kita vertus, sunku juos įtarti noru nukreipti Europą klaidinga linkme). „Mes ištyrėme įvairius Europos atsisakymo nuo rusiškų dujų scenarijus ir nė vienas iš jų nėra patrauklus. Mūsų išvada: gydyti – blogiau už ligą, ir todėl Europos nepasitenkinimas priklausomybe nuo Rusijos dujų truks neilgai“, – apibendrino „Sanford C. Bernstein & Co“ analitikai.
Manytina, kad panašiai galvoja ir didžiosios Europos energetinės kompanijos, pavyzdžiui, tokios kaip vokiečių „E.ON Ruhrgas“, prancūzų „Total“ ar italų „Eni“. Tiek pinigų buvo sukišta į „Šiaurės srautą“ ir kišama į „Pietų srautą“ (jo projektas sunkiai, bet vis dėlto juda į priekį). Tiek bendrų investicijų padaryta Rusijoje ir Europoje. Ir dabar visa tai nubraukti vardan kažkokios nepriklausomybės, į kurią stambusis verslas, vadovaudamasis neoliberalizmo paradigma, paprastai žiūri skeptiškiau negu politikai (geriausias įrodymas – kai kurių Lietuvos verslininkų būgštavimai dėl per griežtos šalies užsienio politikos Rusijos atžvilgiu, kuri neigiamai atsiliepia jų pelnui)?
Tai jokios alternatyvos esant didžiuliam pasirinkimui? Šiuo atveju galima pasakyti taip. Pirma, nors amerikietiškos dujos ir nebus pigesnės, geriau turėti reikalą su patikimesniu tiekėju. Antra, ar 215 mlrd. dolerių per penkerius metus yra daug, turint omenyje ilgalaikę tokios investicijos naudą? Pavyzdžiui, Rusijoje šiandien sakoma, kad Vakarų ekonominės sankcijos būtų tik į gera, nes tada šalis pagaliau galėtų padaryti tai, ką atidėliojo tiek metų – priverstinai investuoti į tų prekių, kurias dabar importuoja, gamybą, užtikrinti savo nepriklausomybę nuo maisto importo ir panašiai. Tai kodėl Europai nepadarius to paties energetikos srityje? Trečia, Rusija teigia, kad nebijo prarasti Europos energijos vartotojų, nes tuomet viskas atiteks Rytams (pavyzdžiui, Kinijai). Tačiau tai gudravimas, nes iš tikrųjų a) Maskva praras didžiulius pinigus, tai sukels rimtą grėsmę šalies ekonominiam saugumui (ką jau kalbėti apie geopolitines V. Putino ambicijas), b) iš Kinijos Rusija negaus tiek pelno, kiek iš Europos, nes Pekinas, suprasdamas savo padėties pranašumą, derėsis su Kremliumi dėl kainos dar kiečiau negu dabar.
Ką europiečiai galėtų padaryti? Pirma, psichozė dėl branduolinės energetikos pavojingumo turėtų baigtis. Europai reikalingos branduolinės jėgainės (bent jau neverta atsisakyti tų, kurios jau pastatytos). Antra, yra anglių opcija. Taip, ji, palyginti su dujomis, yra ne tokia švari. Bet galima investuoti į technologijos tobulinimą (beje, kaip ir branduolinės energetikos atveju), kad žala gamtai mažėtų. Pagaliau, galima toliau plėtoti ekologiškų energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro) vartojimo mechanizmą ir, žinoma, intensyviai siekti vadinamojo energetinio proveržio (pigaus ir efektyvaus energijos šaltinio atradimo).
Visuomet yra sunku ištrūkti iš ilgalaikės patogios realybės, perlaužti mąstymą, įveikti konjunktūrinių interesų pasipriešinimą. Lūžių momentai yra puiki proga tai padaryti. Ne veltui sena kinų išmintis sako, kad krizė – tai ne tik pavojus, bet ir sėkminga galimybė. Rusija jau šiandien mobilizuoja save per priešpriešą su Vakarais, tikėdamasi, kad jie elgsis konjunktūriškai ir nesiryš siekti briedžio (mokėti 215 mlrd. dolerių už energetinę nepriklausomybę), turėdami žvirblį rankoje (nutiestus vamzdynus ir kontraktus, kuriuos neverta aukoti vardan kažkokios Ukrainos). Tačiau brangus vaistas, kuris išgydys ligą, yra geriau negu narkotikų vartojimas, galintis baigtis staigia mirtimi. Todėl Europai norisi pasakyti: „Dabar arba niekada!“
