Ar yra realaus pagrindo prognozuoti Kinijos politinės sistemos žlugimą? „Foreignpolicy.com“ žurnalisto Gordono Chango manymu, to galima visai pagrįstai tikėtis. Knygos „The Coming Collapse of China“ autorius dar 2001 metais spėjo, jog Kinijos Komunistų partija savo įtaką praras per ateisiantį dešimtmetį.
Dešimtmetis jau praėjo, bet Kinijos Komunistų partija vis dar išsaugojo savo tvirtas pozicijas. Nepaisant to, Changas ir toliau atkakliai laikosi savo ankstesnių įsitikinimų ir Kinijos politinio režimo krizę prognozuoja ateinančiais metais. Pateikiame šio analitiko įžvalgas ir liūdnas Kinijos politinės sistemos perspektyvas grindžiančius argumentus.
Kodėl gi Kinijos politinis režimas iki šiol vis dar nežlugo? Pirma ir bene svarbiausia, todėl, jog Kinijos vyriausybė sugebėjo išvengti griežtų įsipareigojimų vykdymo po įstojimo į Pasaulio Prekybos Organizaciją (PPO). 2001 metais Kinija prisijungė prie šios organizacijos, siekdama dar labiau atverti savo ekonomiką pasaulinei rinkai. Be abejo, tokiu atveju būtų visai pagrįsta tikėtis, jog veikdama tarptautinės ekonomikos erdvėje, Kinija laikytųsi visų nusistovėjusių tarptautinės prekybos taisyklių. Bet galiausiai taip neatsitiko – tarptautinė bendruomenė pakankamai atsainiai žvelgė į Kinijos daromus taisyklių pažeidinėjimus. Tad oficialusis Pekinas sugebėjo apsaugoti didžiąją dalį savo vidaus rinkų nuo išorės konkurencijos ir dar palaikė eksporto skatinamą ekonominį augimą.
Kinija tokią situaciją sugebėjo išnaudoti tiesiog fenomenaliai. Prisijungimas prie PPO ženkliai prisidėjo prie šalies ekonomikos augimo – Kinija jau ilgą laiką gali pasigirti beveik dviženklio skaičiaus kasmetiniu savo ekonomikos augimu. Ir prognozuojama, kad toks augimas neturėtų sustoti. Pasaulio Banko ekonomistas Justinas Yifu Linas spėja, kad Kinijos ekonomika dar bent porą dešimtmečių kasmet paaugs po 8 procentus. Tarptautinis Valiutos Fondas prognozuoja, kad dar iki 2016 metų Kinijos ekonomika turėtų pralenkti JAV ekonomikos dydį.
Bet tuo tikėti visai neverta. Kinija aplenkė kitas valstybes todėl, jog šalis tiesiog išgyveno tris dešimtmečius trukusį neįtikėtino masto augimo laikotarpį. O taip nutiko dėl trijų priežasčių. Pirma, tai tapo įmanoma dėl Dengo Xiaopingo sėkmingai įgyvendintos reformų ir ekonominio atsivėrimo politikos, kuri pradėta vykdyti aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Antra, Dengo inicijuotos reformų politikos laikotarpis sutapo su Šaltojo karo pabaiga, kas lėmė, jog tarptautinėje prekyboje išnyko iki tol egzistavę politiniai suvaržymai. Trečia, visa tai nutiko tuomet, kai Kinija galėjo visu pajėgumu išnaudoti savo „demografinius dividendus“ – neįtikėtinai išaugusias Kinijos darbo jėgos apimtis.
Visgi tokia Kinijos padėtis yra pasmerkta žlugti, mat dabar visi trys šalies sėkmę užtikrinę veiksniai yra po truputį eliminuojami. Pirma, Kinijos Komunistų partija atgręžė nugarą progresyviajai Dengo reformų politikos tradicijai. Dabartinis Kinijos lyderis Hu Jintao pradėjo reformų etapą, kuris iš esmės reiškia visišką iki tol vykdytų ekonominių reformų pokytį. Tai ypatingai matoma nuo 2008 metų – pradėta vykdyti dalinė šalies ekonomikos renacionalizacija, užsienio investitoriams ir verslininkams siaurinamos galimybės vykdyti veiklą Kinijos vidaus rinkose. Pavyzdžiui, oficialusis Pekinas blokuoja užsienio subjektų galimybes įsigyti turtą Kinijoje, įvedė dirbtinius barjerus, tokius kaip „vietinių inovacijų“ taisyklė, ir griežtai kontroliuoja tokių kompanijų kaip „Google“ veiklą. Be to, išskirtinė parama valstybinėms kompanijoms, arba vadinamiesiems „nacionaliniams čempionams“, galiausiai visiškai atmeta tą ekonominių reformų kelią, kuris iki šiol būtent ir užtikrino Kinijos ekonominę sėkmę.
Antra, globalinio masto ekonomikos pakilimo laikai jau yra praeityje. Tai tapo akivaizdu 2008 metais, kuomet pasaulyje prasidėjo tikra rinkų griūtis. Pasaulinė ekonominė krizė privertė tarptautinę bendruomenę pakeisti požiūrį ir į Kinijos vaidmenį globalioje erdvėje. Iki tol vyravęs nuolaidžiaujantis požiūris į merkantilistinę Kinijos ekonominę politiką ir manymas, kad toks nuolaidžiavimas padės Kinijai geriau integruotis į tarptautinę sistemą, tarptautinės bendruomenės daugiau nebegali būti toleruojamas. Mat dabar kiekviena valstybė nori kuo daugiau eksportuoti ir protekcionistinėmis priemonėmis reguliuoti savo prekybą, tad anksčiau išskirtinę padėtį turėjusi Kinija dabar turėtų susidurti su rimtais sunkumais. Kinija tiesiog nebegalės eksportuoti tiek daug, kiek ji sugebėjo ligi šiol. Kinija nuo tarptautinių rinkų yra priklausoma labiau nei bet kuri kita pasaulio valstybė, tad kriziniu laikotarpiu įsivyravę griežtesni tarptautinės prekybos ribojimai bei natūraliai mažėjanti pasaulinė paklausa Azijos galiūnei gali atsiliepti itin neigiamai. Be to, Kinija gali tapti valstybe, patirsiančia bene didžiausius neigiamus euro zonos krizės padarinius.
Trečia, Kinija, savo ekonominio augimo metu turėjusi bene geriausią demografinę padėtį visame pasaulyje, artimiausiu metu susidurs su rimtais iššūkiais ir šioje srityje. Jau iki 2013 arba 2014 metų Kinijos darbo jėgos apimtys nebeaugs. Bet neigiami padariniai jaučiami jau dabar – pastebimas atlyginimų lygio kilimas, o tokia tendencija reiškia, kad Kinijos gamyklos greitu metu gali tapti tiesiog nebekonkurencingos. Be to, pastaruoju metu Kinijos darbo rinkoje pradeda trūkti žmonių, iš kaimo vietovių besikeliančių į miestus, įsidarbinančių gamyklose ir taip keliančių šalies ekonomikos lygį. Demografinės tendencijos gal ir netaps svarbiausiu Kinijos plėtrą sąlygosiančiu veiksniu, bet rimtų kliūčių užtikrintam šalies ekonominiam augimui tikrai sukels.
Negana to, jog po truputį yra prarandamas Kinijos sėkmę užtikrinusių veiksnių gyvybingumas, šalis dar turi ir kitų aiškiai matomų ekonominių problemų. Visų pirma, reikia išskirti šalies nekilnojamojo turto burbulą ir infliacijos mastą, kurie yra 2008 ir 2009 metais įgyvendintos ambicingos Pekino ekonominės politikos padariniai. Kinijos tikslas tuo metu buvo užtikrinti dar didesnį ekonomikos augimą ir tai iš tiesų buvo didžiausio masto ekonomikos skatinimo programa pasaulio istorijoje. Visgi nuo šių metų rugsėjo mėnesio pastebimos kai kurios ekonominės tendencijos – elektros energijos suvartojimo, pramonės sektoriaus užsakymų, eksporto augimo, automobilių pardavimo, nekilnojamo turto kainų rodiklių kaita – signalizuoja apie lėtėjantį šalies ekonomikos augimą.
Todėl labai tikėtina, kad greitu metu sulauksime Kinijos sistemos griūties arba galbūt keletą dešimtmečių truksiančio šalies nuosmukio. Bet kuriuo atveju ekonominės šalies problemos pasireiškia būtent tuo metu, kai šalies piliečiai pradeda demonstruoti vis didesnį nepasitenkinimą. Kaip teigiama viename tyrime, praėjusiais metais šalyje kilo apie 280 tūkst. didesnio masto „neramumų“. Ir tokie žmonių protestai turėtų atkeipti dėmesį ne vien dėl savo masiškumo, bet ir dėl savo pobūdžio – jie darosi vis sunkiau sukontroliuojami, pastaruoju metu pasižymi smurtingumu ir vandalizmu. Komunistų partija, nesugebėdama deramai kontroliuoti visuomenės nepasitenkinimo, pradėjo tokio pobūdžio represijas, kurių šalis nematė jau porą dešimtmečių. Pastaruoju metu šalies miestuose ir kaimuose neretai yra įvedamos policijos ar kariuomenės pajėgos. Be to, valdžia dar labiau užgniaužė žodžio ir spaudos laisvę, griežtai kontroliuodama praktiškai visus komunikacijos ir informacijos sklaidos kanalus.
Be abejo, tokiomis priemonėmis bent tam tikrą laiką įmanoma užtikrinti valstybės stabilumą. Bet vis labiau modernėjanti Kinijos visuomenė dabartiniam šalies režimui darosi pernelyg nepakanti, tad represijos vargu ar sugebėtų išlaikyti ilgesnio laikotarpio Kinijos stabilumą. Daugelis kinų pradeda suvokti, jog vienpartinė politinė sistema jų šaliai yra nebetinkama. Tad čia Kinijos politinis režimas jau yra pralaimėjęs savo ideologinę kovą.
Dabar visuomenės inspiruojami socialiniai pokyčiai Kinijoje atrodo neišvengiami. Ir čia esmė ne tai, jog šalies piliečiai turi kokių nors revoliucingų ketinimų - esmė ta, jog, atrodytų, visai nekalti žmonių socialinį nepasitenkinimą išreiškiantys veiksmai gali visai netikėtai sukelti revoliucinių padarinių. Taip yra todėl, jog toks nepasitenkinimas kyla itin jautrioje socialinėje aplinkoje. Kitaip tariant, Kinija yra pernelyg dinamiška ir neprognozuojama valstybė, jog šalies Komunistų partija sugebėtų adekvačiai ir veiksmingai reaguoti į netikėtus pokyčius šalies visuomenėje. Tai reiškia, jog netgi mažas nepasitenkinimo židinys kokiame nors šalies miestelyje gali visai netikėtai išvirsti į milžiniškas protesto bangas, kurių sukontroliavimas gali tapti labai problemiškas. Kadangi šalies žmonės dabartinę Kinijos situaciją iš esmės vertina panašiai, tokiu atveju užtektų visai nedidelės kibirkšties, jog šalies piliečiai mobilizuotų savo nepasitenkinimą ir pradėtų veikti vieningai. Kinijoje tai jau matėme prieš porą dešimtmečių – 1989 metų birželį šalį buvo apėmę masiniai protestai. Tiesa, jei tuometinę situaciją lygintume su dabartine, turėtume pastebėti, kad prieš porą dešimtmečių buvo vienas esminis skirtumas – socialinių medijų vaidmuo tuo metu buvo beveik nepastebimas.
Taigi, ar Kinijos politinis režimas iš tiesų žlugs? Politologai, dažnai linkstantys politinę tikrovę aiškinti remdamiesi griežtais kriterijais, teigia, kad režimo žlugimą tikimybę galima apibrėžti, tik atsižvelgiant į visą krūvą režimo būklę sąlygojančių veiksnių. Tad jų teigimu, Kinijoje neegzistuoja bent du itin reikšmingi veiksniai, kurie galėtų lemti režimo griūtį: šalyje nėra susiskaldžiusios valdžios ir neegzistuoja politinė opozicija.
Jei vertintume Komunistų partijos vieningumą, turėtume pastebėti, kad pastaruoju metu vienvaldės Kinijos partijos viduje neretai pasireiškia priešprieša. Komunistų partijos elito grupėse yra pastebimas susiskaldymas, o pastaruoju metu matoma vangi ir sporadiška partijos lyderių pozicija leidžia manyti, kad sprendimų priėmimo procesas partijos viduje tampa vis labiau komplikuotas. Tad, vertinant Kinijos režimo stabilumą, neverta taip greitai atmesti susiskaldžiusios valdžios neegzistavimo kriterijaus.
Kalbėdami apie politinės opozicijos nebuvimą Kinijoje, turėtume prisiminti Sovietų Sąjungos žlugimo atvejį, kuomet tvirta ir aiškiai vieninga politinė opozicija taip pat neegzistavo. Nuolat kintančioje socialinėje ir politinėje aplinkoje yra visai pagrįsta manyti, jog Kinijos politinis režimas galėtų žlugti panašiai, kaip tai atsitiko Tuniso ar Egipto atvejais. Kaip rodo protestų Wukano kaime (Guangdong provincija) atvejis, žmonės aktyviems veiksmams gali mobilizuotis itin greitai. Be to, šiais laikais norint nuversti režimą yra visai nebūtinas viską apimantis ir konkrečių jėgų organizuotas pasipriešinimas – šiandieniniame pasaulyje perversmus vykdo ne politiniai lyderiai, o paprasti žmonės.
Dar visai neseniai Kinijoje vyravo ramybė ir užtikrintumas. Bet dabar taip nebėra. Taip, spėjimas apie Kinijos režimo žlugimą iki 2011 metų buvo klaidingas. Visgi dabartinė situacija rodo, kad apsirikta buvo ne tiek ir daug – galingasis Kinijos Komunistų partijos politinis režimas vis vien žlugs labai greitai. Taip atsitiks jau 2012 metais ir dėl to netgi galima lažintis.
