Anksčiau manyta, kad atrasto dujų kiekio ekvivalentas yra lygus 5 mlrd. naftos barelių. Tuo tarpu Tanzanijoje energetinių išteklių paieškos kompanija „Ophir Energy“ teigia aptikusi naujus gamtinių dujų rezervus. Po šio radinio „Ophir Energy“ išžvalgytų gamtinių dujų kiekis Tanzanijoje prilygsta 1,2 mlrd. barelių naftos. Netikėta žinia atskriejo iš Kenijos, kurioje šią savaitę Jungtinės Karalystės kompanija „Tullow Oil“ pirmą kartą šalies istorijoje aptiko naftos išteklių.
Šios naujienos verčia pergalvoti Rytų Afrikos regiono vaidmenį pasauliniame išteklių žemėlapyje. Panašu, kad Rytų Afrika žada sekti Vakarų Afrikos pėdomis ir tapti svarbiu energetikos sektoriaus žaidėju. Vien tik Mozambiko gamtinių dujų ištekliai gali pakeisti energetinę ir geopolitinę pusiausvyrą Europoje bei Azijoje. Maža to, šioje Afrikos valstybėje veikiančios kompanijos tvirtina, kad netrukus bus aptikti nauji gamtinių dujų telkiniai.
Nauji atradimai Rytų Afrikoje sukėlė dvejopas nuotaikas. Viena vertus gyventojų tarpe jaučiama pakili nuotaika ir geresnio gyvenimo viltys, kita vertus šį optimizmą temdo nerimas dėl galimų konfliktų, vietos lyderių godumo ir užsienio energetikos kompanijų savanaudiškumo. Vis dėlto energetinių išteklių gavybos istorija parodė, kad energetikos kompanijos yra linkusios veikti tose valstybėse, kurių valdymas pasižymi skaidrumu, o iš gamtos turtų gautos valstybės pajamos yra paskirstomos daugmaž vienodai. Energetinėms kompanijoms, kurios sudaro ilgalaikes sutartis, nenaudingas politinis nestabilumas.
Šiuo metu Mozambike gyvena 23 mln. žmonių. Pastaraisiais metais šalies ekonomika į priekį žengė septynmyliais žingsniais, vis dėlto pagal žmogaus vystymosi indeksą, Mozambikas vis dar slenka pasaulinio sąrašo gale. Valstybės lyderiai nesistengia mažinti atskirtį ir koncentruojasi ties savo interesų tenkinimu.
Nepaisant to ENI, kuri Afrikoje veikia kone pusę amžiaus, ketina Mozambike pradėti viešųjų darbų programą. ENI tikslas – išvystyti šalies energetinę ir transporto infrastruktūrą. Kaip teigia kompanija, ji siekia kurti Mozambike tvarų verslą.
Panašiai kalba ir „Anadarko“ kompanijos atstovai, valdantys 5 mlrd. barelių Mozambiko naftos atsargų. Kompanija tvirtina sieksianti Afrikos valstybėse kurti verslą, kuris tarnautų ne vietos elitui, bet visai visuomenei.
Kai kuriose Afrikos valstybėse jau mezgasi teisingo išteklių paskirstymo praktika. Tokiais pavyzdžiais galima įvardinti Nigeriją ir Ganą.
Vis dėlto įdomu tai, kad energetikos išteklių gausa gali pakeisti ne tik pavienių Afrikos valstybių ekonominę būklę, bet ir veikti Europos bei Azijos santykius.
ENI duomenimis dešimtmečio pabaigoje Mozambikas pradės eksportuoti suskystintas gamtines dujas. Tikėtina, kad didžioji jų dalis bus transportuojama į Azijos regioną, kuriame šiuo metu karaliauja Kataras. Kataro nustatyta suskystintų gamtinių dujų kaina milžiniška - 20 JAV dolerių už 1000 kubinių pėdų. Tuo tarpu JAV analogiškas dujų kiekis kainuoja 2,3 JAV dolerio.
Pagrindinė tokių aukštų kainų priežastis – dujų kainos susiejimas su naftos kainomis. Kylant naftos kainai automatiškai išauga ir dujų kaina. Tokios suvaržytos rinkos sąlygomis Kataras, Malaizija, Australija ir Indonezija gali lengvai pelnytis iš dujas perkančių valstybių. Vienintelė išeitis – konkurencija.
Tikėtina, kad Mozambikas pradės griauti tobulą Kataro pasaulį. Mažesnės dujų kainos verstų Kiniją nusigręžti nuo anglies kūrenimo ir pereiti prie dujų pagrindu gaminamos elektros energijos. Toks įvykių posūkis būtų tikras džiaugsmas aplinkosaugininkams, nes naujas kuras sumažintų šiltnamio efekto dujų emisijas.
Europa taip pat laukia pokyčių. Šiuo metu 25 proc. visų kontinento suvartojamų dujų tiekia Rusijos milžinas „Gazprom“. Priklausomybę nuo rusiškų dujų sustiprina nauji Rusijos dujotiekiai. Europa kenčia dėl aukštų dujų kainų, nes „Gazprom“ tiekiamos žaliavos kaina lygiai taip pat kaip ir Azijoje yra surišta su naftos kaina.
Mozambiko geografinė padėtis leistų šiai valstybei įsilieti ir į Europos dujų rinką. Konkurencija energetinių išteklių rinkoje susilpnintų „Gazprom“ įtaką Europoje. Tikėtina, kad tokio scenarijaus atveju Vladimiras Putinas, kurio užsienio ir vidaus politika remiasi pinigais, gautais už dujų eksportą, netektų dalies savo įtakos Europoje.
