Po Antrojo pasaulinio karo Europoje, o ypač Vokietijoje, buvo vykdoma plati denacifikacijos programa. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir švietimo sistemai. Pradedant mokyklomis ir baigiant universitetais jaunimas buvo supažindinamas su nacizmo atneštomis negandomis ne tik kitoms tautoms, bet ir patiems vokiečiams.
Vis dėlto prabėgus keletui dešimtmečių, vis aiškiau galima įžvelgti nacizmo idėjų atgimimą įvairiose ES valstybėse bei pačioje Vokietijoje. Šiandien Vokietijoje veikia ne tik neoficialios neonacių, arba „skinhedų“ grupės, bet ir oficiali neonacistinė Nacionaldemokratų partija, turinti kelis tūkstančius narių.
Ši partija yra gan populiari kai kuriose atskirose Vokietijos žemėse - Saksonijoje, Bavarijoje, Vakarų Pomeranijoje. Nors patys Nacionaldemokratų partijos atstovai neigia, jog jų partija yra nacistinė, jos veiklą analizuojantys mokslininkai teigia, jog yra aiškių ženklų, pagal kuriuos ši partija gali būti priskirta neonacistinių politinių grupių kategorijai.
Tai kelia nerimą daugeliui vokiečių, kuriems neonacistinių jėgų populiarumo augimas asocijuojasi su nacių iškilimu tarpukariu. Nors šiandien Vokietijoje yra uždrausti nacistinio pobūdžio leidiniai ir simbolika, už rasinės neapykantos pagrindu įvykdytus nusikaltimus yra griežtai baudžiama, nacistinių idėjų, Europoje o ir šioje šalyje pražudžiusių milijonus žmonių atgimimas yra itin skaudus reiškinys. Kita vertus dešinieji radikalai realios valdžios praktiškai neturi ir tikriausiai neturės.
Tačiau tokių politinių srovių yra ir kitose ES šalyse. Čekijoje veikianti 3000-5000 narių decentralizuota kraštutinių dešiniųjų grupuotė šioje šalyje taip pat neturi ryškesnės politinės įtakos. Čekijos miestuose retkarčiais organizuodamos radikalų eitynes ir protesto akcijos, tačiau šioje šalyje, kaip ir kitose ES valstybėse, neonaciai reikšmingos politinės įtakos neturi.
Vengrijoje taip pat pastebimas agresyviai nusiteikusių kraštutinės dešinės jėgų stiprėjimas. Labiausiai šios šalies visuomenę neraminai tai, kad 2007 metų rugpjūtį buvo suformuotas kraštutinės dešinės pažiūrų partijos „Jobbik“ sparnas „Magyar Garda“, kurio nariai dėvi juodas uniformas, panašias į tas, kurias Vengrijos fašistai dėvėjo XX amžiaus 5 dešimtmetyje. Nors valdžia ir ėmėsi veiksmų, siekdama užkirsti kelią šios grupuotės veiklai, tačiau jau daugiau nei 500 narių turinti „Magyar Garda“ tampa vis labiau matoma, reikšdama neigiamą požiūrį į Vengrijos romų etninę mažumą.
Lenkijoje, kaip ir minėtose kitose šalyse, neonacių grupuotės taip pat veikia. Tradiciškai šios grupės reiškia nepasitenkinimą užsieniečiais, ypač atvykusiais ne iš Europos valstybių. Nors patys lenkai tūkstančiais emigruoja į labiau ekonomiškai išsivysčiusias šalis, tačiau ir į Lenkiją atvyksta nemažai darbo migrantų iš Azijos valstybių, kitų vargingų regionų. Be abejo, naujieji imigrantai užima darbo vietas ir ne visiems lenkams tai patinka. Kita vertus, radikalūs politikai didelės įtakos valstybės gyvenimui neturi.
Taigi, nacizmo ideologijos atgimimas matomas daugelyje ES valstybių. Nors šia ideologija besiremiantys politikai ar politinės partijos ne tik kad neturi didesnės politinės įtakos, bet dažnai balansuoja ant teisinio legitimumo ribos, šis reiškinys kelia vis didesnį susirūpinimą. Tuo labiau, kad radikalios politinės srovės pavojingos ir destruktyvios, kaip ir neformalūs „skinhead“ judėjimai, kurie smurtą ir prievartą prieš kitaip atrodančius ar mąstančius, o ne argumentus ir kontrargumentus laiko normaliu ir priimtinu savo idėjų įgyvendinimo būdu.
Kaip bebūtų gaila, tačiau žmonija dažnai linkusi užmiršti istoriją. O juk ko gero tikrai nemažos dalies dabartinių radikalų seneliai patys matė nacių vykdytus žiaurumus, ar net nuo jų nukentėjo.
Gediminas Dubonikas
