Ekonominė, ir ypač skolų, krizė Europos Sąjungoje iškėlė naujų klausimų dėl jos pačios vidinių problemų ir bendros ekonominės politikos. Anksčiau Europą buvo įprasta skirstyti į Vakarų ir Rytų (sąlygiškai prie jos priskiriant ir Centrinę), o šiandien vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Europos Sąjungą, o tiksliau – euro zonos šalis, būtų galima skirstyti į Šiaurės Europą ir Pietų Europą.Šiandien Europos Sąjungą sudaro 27 šalys, o euro zoną – 17 šalių: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Vokietija. Bendros valiutos įvedimas, vykdytas laipsniškai, turėjo paskatinti euro zonos šalių prekybinius ir finansinius ryšius, padėti užtikrinti jų ekonomikos augimą, tačiau šiandien matyti kitoks vaizdas: viena Europa skęsta skolose, kita Europa gelbsti skolose skęstančias valstybes.Tai – Pietų Europa ir Šiaurės Europa.
Toks Europos skirstymas atsirado išaugus ekonominiam nestabilumui Pietų Europos šalyse, tokiose kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, nors su ekonominiais sunkumais šiuo metu susiduria ir Airija, iš dalies ir Prancūzija. O prie Šiaurės Europos šalių priskiriama Vokietija, Estija, Slovakija, Švedija, Danija, Olandija, Belgija. Taip pat prie Šiaurės Europos šalių norima priskirti ir Lietuvą, kuri efektyviai susitvarkė su 2009 m. prasidėjusia ekonomine krize. Ankstesnis Europos skirstymas į Vakarų ir Rytų rėmėsi kultūriniais ir geografiniais bendrumais, o naujasis skirstymas visiškai jų nepaiso ir remiasi vien ekonominiais kriterijais. Jokiu būdu negalima kultūriškai lyginti Vokietijos ir Suomijos ar Belgijos ir Estijos, nors visos jos priskiriamos prie Šiaurės Europos. Be to, iš šių šalių geografiškai šiaurėje yra tik Suomija ir Estija. Tie patys klausimai kyla ir kalbant apie naujuosius Europos pietus. Taigi šiandieninės Europos šalis į pietus ir šiaurę skiriantys faktoriai yra išimtinai ekonominiai ir socialiniai. Šiaurės Europos šalys pasižymi didelių mokesčių sistema, ekonominiu stabilumu, vėlesniu pensiniu amžiumi. Pietų Europos šalyse pensinis amžius yra daug ankstesnis, mažesni ir mokesčiai. Pavyzdžiui, Vokietijoje pensinio amžiaus riba yra 67-eri, o Graikijoje – 63-eji metai. Be to, Pietų Europos šalyse nemaža dalis mokesčių yra nuslepiami, nėra susiformavusios taupymo kultūros. Teigiama, kad Pietų Europos šalys tiesiog gyvena iš paskolų.
Šiaurės Europos šalys išsiskiria stabilia ekonomine situacija. O pietinės Europos valstybės tuo pasigirti negali: jų ekonominio gyvenimo peripetijos yra plačiai nagrinėjamos šiandienos spaudoje, galima teigti, kad jos ir padėjo pamatus svarstymams apie naują Europos suskirstymą. Tiek Italija, tiek Ispanija šiuo metu keičia valdančiuosius, kurie, jų manymu, nesugebėjo užtikrinti šalies ekonominio augimo, sumažinti skolų ir nedarbo lygio. Italijoje Silvio Berlusconį pakeitė Mario Montis, o Ispanijoje 2011 m. lapkričio 20 d. rinkimus laimėjusi konservatyvioji Liaudies partija su Mariano Rajoy priešakyje pakeitė nuo 2004 m. valdžioje buvusią Socialistų partiją su jos lyderiu Jose Luisu Rodriguezu Zapatero. Tiek Italija, tiek Ispanija tikisi, kad naujoji valdžia sugebės išspręsti ekonomines problemas, sumažins valstybės biudžeto deficitą, restruktūrizuos bankų sektorių, reformuos darbo rinkas ir situacija niekada netaps tokia, kokia šiuo metu yra Graikijoje. Šią Pietų Europos šalį iš susidariusios ekonominės padėties bando gelbėti vadinamasis Trejetas, kurį sudaro Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. Svarbiausias Graikijos finansavimo šaltinis išlieka Vokietija, kuri yra stipriausia Europos ekonomika.
Graikija nėra patenkinta, kad kišamasi į jos vidaus gyvenimą, tačiau nestabilumas šioje šalyje kelia daug nerimo ir rūpesčių visai Europos Sąjungai. Galimas Graikijos valstybės bankrotas neigiamai paveiktų visos Europos Sąjungos ekonomiką, taip padarydamas žalos ir visai pasaulio ekonomikai, todėl dar nuo 2010 metų visomis išgalėmis bandoma pagelbėti Graikijai. 2010 m. gegužės 9 d. buvo įkurtas Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF), kurio pagrindinis tikslas – užtikrinti finansinį stabilumą Europoje teikiant finansines paslaugas euro zonos šalims.
Graikijoje ekonominė situacija pradėjo ypač blogėti 2011 m. pradžioje. Vasario mėnesį nedarbas šalyje siekė 14 procentų. Naujausi sprendimai dėl Graikijos buvo priimti 2011 m. spalio 26 dieną. Buvo nutarta suteikti jai naują Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo 100 milijardų eurų paskolą. Taip pat dalis bankų ir privačių kreditorių sutiko nurašyti 50 proc. Graikijos skolos, kuri siekia apie 350 milijardų eurų. Šiomis priemonėmis iki 2020 m. tikimasi padėti Graikijai sumažinti valstybės skolą iki 120 proc. BVP. Suteikiant šią pagalbą, iš Graikijos reikalaujama griežtai mažinti valstybės valdymo, socialinės apsaugos ir draudimo, švietimo bei kitas išlaidas, reformuoti bankų struktūrą ir darbo rinką. Taip pat siekiama, kad Graikija, imdamasi bet kokios radikalesnės reformos, konsultuotųsi su Europos Komisija. Suprantama, Graikijos valdžiai nepatinka tokia kontrolė iš išorės. Be to, ir patys gyventojai nenori sutikti su griežta taupymo politika, kurią liepia įteisinti pagalbą teikiančios šalys.
Europos Sąjunga stengiasi neleisti žlugti Graikijai, nes tuomet būtų paveiktas ne tik ekonominis, bet ir politinis visos Sąjungos stabilumas. Graikijos bankrotas atskleistų visus senus ir esamus Europos Sąjungos šalių nesutarimus. Rasti vieną bendrą sprendimą yra gana sunku, nes visos šalys pirmiausia siekia užtikrinti savo gyventojų gerovę. Tiek Vokietija, tiek Prancūzija deklaravo, kad Graikijos žlugimas ar išėjimas iš euro zonos tik dar labiau apsunkintų Europos Sąjungos ekonominę padėtį. Tačiau kritikai pažymi, kad realiai Vokietija nėra linkusi priimti bendrų sprendimų, kuriuos siūlo ir kitos Europos Sąjungos šalys, tokių kaip bendrų euroobligacijų įvedimas ar Europos centrinio banko įgaliojimų didinimas. Pagrindinis Vokietijos reikalavimas Graikijai yra biudžeto išlaidų ir skolinimosi mastų mažinimas bei socialinės apsaugos sistemos reformos. Šiuos reikalavimus Graikijai palaiko ir kitos prie Šiaurės Europos priskiriamos šalys, tokios kaip Slovakija, Estija, Suomija ar Olandija.
Šiandieninė situacija suteikia pagrindą Europą skirstyti į Šiaurės ir Pietų. Kaip ryškiausius šių dviejų Europos dalių pavyzdžius galime imti Vokietiją ir Graikiją. Vokietijoje yra taikomas 19 proc. PVM, taip pat progresinė mokesčių sistema: mokesčiai gali siekti iki 45 proc. asmeninių pajamų. Patys vokiečiai su tuo yra susitaikę, prie to įpratę, aišku, su sąlyga, kad šie mokesčiai skiriami savo šalies plėtrai, o ne gelbėti skęstančias Pietų Europos šalis. Be to, beveik trečdalis vokiečių mano, kad Graikija turėtų palikti euro zoną, tačiau Lisabonos sutartis nenumato galimybės šalį išmesti iš euro zonos ar Europos Sąjungos. Europą į dvi dalis skiria taip pat valdžios ir visuomenės suvokimas apie valstybės taupymo politiką: Šiaurės Europos šalys ją suvokia kaip savaime suprantamą, o Pietų Europos šalys tam priešinasi. Jei Pietų Europos šalių valdantysis elitas ir, svarbiausia, diduma visuomenės nesugebės pakeisti savo mąstymo, jos taps labiausiai prasiskolinusiomis šalimis Europoje, ir tai gali lemti jų priverstinį ar savanorišką pasitraukimą iš euro zonos, o gal net ir iš Europos Sąjungos.
Dabartinė situacija Europos Sąjungoje ir euro zonoje atskleidžia, kaip skirtingai Šiaurės ir Pietų Europos šalių valdantieji mąsto apie taupymo, ekonominę ir socialinę politiką, todėl nenuostabu, kad apie tai kalbama vis garsiau. Deja, rimtos ekonominės problemos negali būti išspręstos per vienus metus, todėl toks Europos suvokimas ir dalijimas, tikėtina, girdėsis vis dažniau.
Agnė Janutytė
