JAV prezidentas B. Obama paskelbė istorinį kreipimąsi į Irano liaudį, ragindamas išspręsti nesutarimus ir pradėti abipusį bendravimą. Atrodo, kad po šios iniciatyvos gali sumažėti Vakarų ir Teherano konfrontacija. Tuo labiau, kad naujas bendradarbiavimo etapas būtų ypač naudingas ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungai, nuolat ieškančiai galimybių sumažinti Rusijos diktuojamą energetinį monopolį.
Skelbdamas vieną ryžtingiausių užsienio politikos pareiškimų, B. Obama akcentavo, kad Vašingtonas yra įsipareigojęs siekti "konstruktyvių ryšių" su Iranu ir kad Teheranas galėtų užimti savo "teisėtą vietą" pasaulyje, jei atsisakytų teroro ir pasirinktų taiką. Pavadindamas Nauruzo šventę naujos pradžios laiku, B.Obama pabrėžė, jog nori "aiškiai kalbėti Irano lyderiams" apie naujos "bendravimo, kuris būtų garbingas ir pagrįstas abipuse pagarba", eros būtinybę.
Taigi, nepaisant to, kad JT paskelbė naujas sankcijas Iranui, ši šalis, paskatinta Amerikos, gali pradėti naują taikios tarptautinės politikos etapą. Visų pirma, JAV siekia atkurti dialogą su Teheranu. Šis siekis paremtas ne tik nuosaikia Obamos užsienio politikos linija, siekiu sumažinti tarptautinę konfrontaciją, bet ir tuo, jog Iranas pasaulyje ir toliau išlieka itin svarbiu energetinių išteklių – naftos bei dujų, tiekėju. Nuosaikus bendradarbiavimas su Teheranu, kaip ir šios šalies naftos ir dujų klodai , galėtų prisidėti prie didesnio pastaruoju metu svyruojančios pasaulinės politikos, ekonomikos ir finansų stabilumo.
Irano energetika, ypač dujų klodai, domina ir ES, jaučiančią vis didesnę priklausomybę nuo Maskvos energetinių svertų. Nors ligšiolinis Irano ir Europos bendradarbiavimas buvo nevienareikšmiškas, 2008 m. Teherane Irano nacionalinė dujų eksporto kompanija pasirašė sutartį su šveicarų energetikos grupe „Elektrizitaetsgesellschaft Laufenburg“, kurios pagrindu kasmet bus parduodama iki 5,5 mlrd. kubinių metrų dujų Europai. Tai pirmoji ilgalaikė sutartis dėl Irano dujų tiekimo į Europą.
Europos Sąjungos ir Irano energetinis bendradarbiavimas šioje situacijoje atrodo pakankamai racionalus. Irano dujos, importuojamos į Europą, sumažintų Rusijos monopolį šioje srityje, o tuo pačiu ir energetinę (bei politinę) priklausomybę nuo Rusijos. Be to, įveikus jau minėtus sunkumus (dėl dujų tranzito per Turkiją ir tolesnio tiekimo), Irano energetiniai resursai į ES būtų tiekiami permanentiškai. Tuo labiau, kad Iranas, turėdamas milžiniškus naftos ir dujų klodus, energetinį tiekimą į Europą gali palaikyti nuolat.
Tačiau tvirtinti, kad naujausias Irano ir Europos energetinis bendradarbiavimas vienareikšmiškai leis išvengti rusiškos energetikos monopolijos, būtų labai drąsu. Vis dėlto jei ši iniciatyva pasiteisins, tai bus akstinas Europos valstybėms toliau plėtoti didesnio energetinio savarankiškumo siekius.
Be to, ne tik energetinis, bet ir prekybinis bendradarbiavimas su Iranu domina ES šalis. Europos Sąjunga akcentuoja, jog ES su Teheranu, kurį dabar valdo islamo konservatoriai, derybas tęs atsargiai, tačiau konstruktyviai. ES derybų dėl prekybos ir bendradarbiavimo sutarties su Iranu atnaujinimą yra siejusi su šalies gebėjimu vykdyti pažadus, kad leis vykdyti staigius branduolinės programos tyrimus ir sustabdyti urano sodrinimą.
Tačiau po JAV prezidento išreikštų iniciatyvų ir Europos Sąjungos vadovybė turėtų siekti platesnio ir visapusiškesnio bendradarbiavimo su šia vis dar radikalia šalimi. Juk toks dialogas būtų naudingas visoms šalims – ES galėtų gauti daugio Irano energetinių išteklių bei vystyti prekybą. Teheranas gautų papildomų milijardų, už kuriuos galėtų modernizuoti šalies pramonę ir gerinti sudėtingą socioekonominę savo žmonių situaciją. O ir radikalios tendencijos, sumažėjus Vakarų spaudimui dėl branduolinės programos nutraukimo, turėtų pamažu atslūgti.
Parengė Gediminas Dubonikas
