Nobelio premijų komiteto posėdžio išvakarėse žiniasklaida skelbė, kad šių metų taikos premijai pasiūlytos taip pat ir JAV bei Prancūzijos prezidentų Baracko Obamos ir Nicolas Sarkozy kandidatūros. Ekspertų nuomone, pirmojo šansai ją gauti buvo vienas iš 500, antrojo – ne ką didesni. Tačiau kone visi žado neteko, kai komiteto pirmininkas norvegas Torbjornas Jaglandas (jis yra ir Norvegijos stortingo (parlamento) pirmininkas) pranešė, kad šiemet taikos premija skiriama JAV prezidentui B. Obamai „už jo pastangas kuriant pasaulį be branduolinio ginklo, už žmonių bendradarbiavimą ir už taikų sureguliavimą Artimuosiuose Rytuose“.
Tarsi būtų negana pagrįsto nustebimo ir pasipiktinimo dėl tokio sprendimo, dvi dešiniosios Norvegijos parlamento partijos paragino T. Jaglandą atsistatydinti, nes „jis sėdi ant dviejų kėdžių“ – komiteto vadovo ir Europos Tarybos (ET) pirmininko, kuriuo buvo išrinktas rugsėjo pabaigoje. Konservatyviosios partijos lyderės Ernos Solberg manymu, šis politikas tik diskredituoja taikos premijos vardą. Jei jis pasitrauktų, tokiu atveju neliktų prieštaravimų, kai ateityje tektų taikos premijai gauti rekomenduoti kovotoją už taiką iš Rusijos, kuri pritarė jo kandidatūrai į ET vadovus. Beje, premijos steigėjas, norvegų dinamito išradėjas Alfredas Nobelis gimė Stokholme, tačiau augo, išsilavinimą įgijo Rusijoje, Sankt Peterburge, tad Maskvą komitetas šiemet skaudžiai nuvylė... Be to, E. Solberg kategoriškai nepatenkinta šių metų premijos paskyrimu (oficialiai ji bus įteikta tik gruodžio 10 d.) Amerikos prezidentui. Šio sprendimo kritikai tvirtina, esą T. Jaglandas B. Obamai „įteikė slaptą kyšį“, tikėdamasis, kad Baltieji rūmai mainais palaikys ET iniciatyvas ir taip pagerins JAV ir Europos santykius.
Priminsime, kad Norvegijos parlamento skiriamas penkių asmenų komitetas buvo įsivėlęs į skandalą ir prieš trejus metus. Tuomet, likus vos kelioms dienoms prieš naujojo 2006 m. Nobelio taikos premijos laureato paskelbimą, Norvegijos žiniasklaida ėmė skambinti pavojaus varpais dėl skandalingos Nobelio taikos centro finansinės padėties.
Šis centras Osle iškilmingai buvo atidarytas 2005 metų birželį. Pompastiškame renginyje dalyvavo Švedijos ir Norvegijos karališkųjų šeimų atstovai. Kaip rašo http://www.wikepedia.com/, Norvegijos sostinėje kasmet gruodžio 10-ąją, minint išradėjo A. Nobelio mirties dieną, yra įteikiama taikos premija, o kitų – literatūros, chemijos, fizikos, medicinos ir ekonomikos – premijų įteikimo ceremonija vyksta Švedijos sostinėje Stokholme. Kadangi visi nuo 1901 m. iki šiol paskelbti taikos premijos laureatai yra išrinkti ir apdovanoti Norvegijoje, buvo nuspręsta jų, o kartu ir garsiojo išradėjo atminimą įamžinti specialiai tam įkurtame muziejuje.
Vieta Nobelio taikos centrui parinkta Oslo centre, netoli krantinės buvusioje XIX a. geležinkelio stotyje. Pastato rekonstrukcijai buvo skirta apie 85 mln. Norvegijos kronų. Ypač įspūdingai atrodo salė, kurioje sutalpinta informacija apie visus taikos premijos laureatus – beveik 100 asmenų ir beveik dvi dešimtis organizacijų. Taigi, centre pagerbti visi taikos premijos laureatai, tarp jų galima rasti ir tikrai garsių vardų: Dalai Lamos, Motinos Teresės, Andrejaus Sacharovo, Michailo Gorbačiovo, Nelsono Mandelos, Yassiro Arafato ir daugelio kitų. Dauguma apdovanotųjų – politikai, stengęsi sureguliuoti karus išprovokavusius konfliktus. Beje, laureatų sąraše – tik 13 moterų.
Norvegijos parlamento skiriamas komitetas taip ir nepaskelbė laureatų 1914–1916, 1918, 1923, 1924, 1928, 1932, 1939–1943, 1948, 1955, 1956, 1966 ir 1967 metais. Paskutinį kartą tinkamo šiam apdovanojimui asmens nebuvo surasta 1972-aisiais.
Taigi, 2006-ųjų rudenį paaiškėjo, kaip rašė laikraštis „Kauno diena“, kad iš šalies biudžeto skiriamų apie 17 mln. Norvegijos kronų (apie 7 mln. litų) Nobelio taikos centro veiklai nepakanka, nes kasmet jis sulaukia apie 100 tūkst. lankytojų, rengia įvairias parodas, konferencijas, susitikimus su taikos premijos laureatais, karališkųjų šeimų nariais. Iš tiesų A. Nobelio vardo ir laureatų garsinimas kainuoja nepigiai. Centro atstovų nuomone, Norvegijos valdžia turėtų skirti bent dvigubai daugiau lėšų. Tokie pareiškimai labai supykdė vyriausybės atstovus, kurie jau kartą yra atsisakę padidinti finansavimą. Negana to, Nobelio centro vadovybė sulaukė kaltinimų dėl „netinkamai vykdytos finansinės kontrolės“. Įstaiga atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kad net buvo apkaltinta diskredituojanti patį garsiojo išradėjo vardą.
O dabar dar atėjo ekonominis sunkmetis. Jeigu finansavimas ir toliau nebus padidintas, centrui teks gerokai susiveržti diržus. Pirmiausia teks sutrumpinti darbo laiką ir atleisti dalį darbuotojų. Kol kas įstaigai numatoma liūdnoka ateitis – moderni ekspozicijų salė didumą laiko gali būti uždaryta, o taikos premijos laureatai bus prisiminti tik kartą per metus, skelbiant naują pavardę.
Betgi grįžkime prie šių metų skandalo.
Vakarų spauda kone vieningai pabrėžia, kad vargu ar reikėjo premiją skirti B. Obamai, kuriam „nuospaudų daugiau ant liežuvio negu ant rankų“ („The Times“). Be kalbų ir pažadų, jis nieko regimo nenuveikė. Aiškiai mesdamas akmenėlį į George‘o W. Busho pusę, Nobelio taikos komitetas ignoravo ankstesnio JAV prezidento nuopelnus, jeigu jų apskritai būta, o pagerbė B. Obamos amžiną svajonę – matyti planetą be branduolinio ginklo, rašo britų laikraštis. Tai greičiau „prizas už pažadus“ negu už realius darbus. Amerikos spauda primena, kad G. W. Bushas pratęsė Billo Clintono nusiginklavimo programą, ir per aštuonerius metus branduolinių galvučių pasaulyje sumažėjo 8 tūkstančiais – iki 23 375. „Ronaldas Reaganas taip pat kvietė pasaulį nusiginkluoti, o ar jis gavo Nobelio taikos premiją?“ – ironizuoja laikraštis „The Washington Times“.
Beje, premijos skyrimo motyvai irgi neatlaiko jokios kritikos. Branduolinio nusiginklavimo etapas dar nebaigtas, o naujoji Strateginės branduolinės ginkluotės mažinimo sutartis su Rusija numatoma pasirašyti tik gruodį. Taikos procesas Artimuosiuose Rytuose stringa. Jį paralyžiuoja Vašingtono parama Izraeliui, kurio administracijoje verda vidinės aistros dėl taikos plano „Kelio gairės“ įgyvendinimo ir santarvės su palestiniečiais. Iranas vis labiau tampa tokiu aistrų židiniu, kurį užgesinti JAV ne pagal jėgas.
Kritikų objektu tapo ir kitas premijos įteikimo motyvas: žmonių bendradarbiavimas. Vakarų apžvalgininkai ironiškai klausia, ar tik JAV nemano, kad jos sustiprino visuomenės savitarpio supratimą, paleisdamos ekonominės krizės džiną... Juk finansų suirutė atsirado Amerikos bankų sistemoje, nors ir ne B. Obamos valdymo laikais, ir nuvilnijo per visą pasaulį, sėdama nepasitikėjimą, susvetimėjimą ir abejones ekonominės piramidės stabilumu.
Kad tai antausis ankstesnėms JAV administracijoms ir pirmiausia Bushų dinastijai, konstatuoja ir „The Washington Times“. Laikraštis primena, kad B. Obama buvo nominuotas Nobelio taikos premijai praėjus vos 12 dienų po jo inauguracijos šių metų sausį. Tada nominacija irgi atrodė juokinga, tačiau amerikiečiai tai priėmė kaip „kolektyvinį palengvėjimą, kad politikos viršūnėje G. W. Busho jau nebėra“, ir viltį, kad ateis geresni prezidentai ir geresni laikai. Bet pati premija naujajam juodaodžiui Amerikos vadovui paskirta labiau avansu, o ne už konkrečius nuopelnus, mano net šešiose JAV administracijose patarėju Artimųjų Rytų klausimais dirbęs Aaronas Davidas Milleris.
Nors daug kas to vylėsi ir jį ragino, pats Amerikos prezidentas neatsisakė premijos, kaip 1973 metais vienintelį kartą tai padarė Vietnamo Demokratinės Respublikos atstovas Le Duc Tho, kuris ją turėjo dalintis su JAV valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu: pareiškė negalįs priimti šio apdovanojimo, nes jo šalyje taika dar nepasiekta.
B. Obama pareiškė, kad apie 10 mln. Švedijos kronų (maždaug 3,7 mln. litų) premija atiteks labdarai. Prezidentas taip aiškino šios premijos skyrimą: „Noriu paaiškinti. Aš ją laikau ne savo nuopelnų, o Amerikos lyderystės pripažinimu...“ Neseniai, kalbėdamas G20 lyderių susitikime Pitsburge, B. Obama sakė atsisakąs JAV vienvaldystės pasaulyje ir kviečiąs visas šalis ir tautas kartu spręsti pasaulį užgriuvusias problemas.
Norisi tikėti B. Obama, bet nesinori pritarti keistam ir jau šv. Augustino etikoje atskleistam labai jau voliuntaristiniam Nobelio taikos premijų komiteto sprendimui. Žvelgdamas iš savo varpinės, drįstu palyginti: o ką, Vytautas Landsbergis mažiau nusipelnęs tokio pripažinimo?..
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
