Luke'as Hardingas, buvęs „The Guardian“ korespondentas Rusijoje, parašė straipsnį, kuriame aiškiai leidžia suprasti (beje, tiesiai to nepareikšdamas), kad Borisą Berezovskį nužudė Rusijos specialiosios tarnybos, rašo „Forbes“ korespondentas Markas Adomanis . Šis straipsnis – žanro „Žemės formos klausimu nuomonės skiriasi“ parodinis pavyzdys. Iš esmės jis puikiai parodo, kas yra ne taip su mūsų didžiaisiais senaisiais laikraščiais. Straipsnis perpildytas užuominų, tačiau jame beveik nėra faktų, susijusių su tema. Norint teigti, kad B. Berezovskį galėjo nužudyti, L. Hardingui būtina iš pradžių kažkaip išspręsti klausimą, susijusį su „nepatogiu“ faktu – jokių įkalčių, leidžiančių įtarti žmogžudystę, nėra. Todėl teigdamas, kad nusikaltimą tirianti policija sąlyginai atmetė kitų asmenų dalyvavimą, L. Hardingas dėl nesuprantamų priežasčių nusprendžia, kad tai mažesnės svarbos dalykas negu vieno iš B. Berezovskio draugų įrodymais nepagrįstas paistalas:
„Ir vis dėlto, praėjus trims dienoms po magnato mirties, dalis jo gedinčių giminaičių ir draugų giliai netiki oficialia įvykio versija. Priešingai, jie rimtai įtaria, kad B. Berezovskis buvo nužudytas. „Aš niekada nepatikėsiu, kad Borisas Berezovskis mirė savo mirtimi“, – sako emigrantas iš Rusijos ir artimas velionio draugas Nikolajus Gluškovas.
„Mintis, kad jis galėjo nusižudyti – visiška nesąmonė. Aš mačiau Borisą tą dieną, kai teisėja Gloster paskelbė bylos nutartį. Netgi tada jis buvo kupinas gyvybės ir kalbėjo apie kažkokią jauną moterį, kuri laukė jo namuose. Neseniai jis sugebėjo susitvarkyti su savo finansinėmis problemomis“, – tvirtina N. Gluškovas.“
Ar atitinka tikrovę bent kas nors iš to? Ar B. Berezovskis susitvarkė „su savo finansinėmis problemomis“, kaip drąsiai tvirtina N. Gluškovas. Ne. Praktiškai visi kiti straipsniai ir nekrologai tiek kairiosios, tiek dešiniosios, tiek centristinės pakraipos leidiniuose vienbalsiai tvirtina, kad B. Berezovskis buvo nuskurdęs, kad faktiškai jis subankrutavo ir buvo priverstas, dideliam savęs pažeminimui, išparduoti sukauptus aktyvus ir meno kūrinius. Maža to, pats L. Hardingas rašė straipsnyje, išspausdintame vėliau tą pačią dieną, kad B. Berezovskis „turėjo finansinių sunkumų – jo aktyvai buvo įšaldyti, o išlaidos juridinėms paslaugoms siekė 100 milijonų svarų sterlingų“.
Sprendimas remtis N. Gluškovu, kurį reikia laikyti šiek tiek nepatikimu šaltiniu jau vien todėl, kad jis priklausė tokio gerai žinomo melagio, sukčiaus ir vagies kaip B. Berezovskis aplinkai, atrodo labai keistai. Dar keisčiau, kad L. Hardingas ne tik leido N. Gluškovui įžūliai meluoti, bet net nesiteikė pranešti skaitytojui, kad jo žodžiai prasilenkia su faktais ir juos lengvai paneigia informacija iš daugybės kitų, patikimesnių šaltinių. Tai tolygu straipsnio rašymui apie Dicką Fuldą žlugus bankui „Lehman Brothers“, leidžiant šiam pasakyti taip: „Mes tikrai nesubankrutavome. Priešingai, mes puikiai susitvarkėme“, – ir šioje vietoje sustoti.
Paskui L. Hardingas kažkodėl skiria penkias pastraipas Aleksandrui Litvinenkai, kurio nužudymas neturi nieko bendro su konkrečiomis B. Berezovskio mirties aplinkybėmis, ir dar įmeta eilinį mielą N. Gluškovo prasimanymą: „Per trumpą laiko tarpą mirė Borisas ir Badri. Per daug lavonų. Aš pasakyčiau, kad tai jau per daug.“
Žinoma, N. Gluškovas neturi jokių įrodymų, kad B. Berezovskis ar B. Patarkacišvilis buvo nužudyti. Jis taip pat neaiškina, kam rusams galėjo prireikti žudyti žmogų, kovojusį su vienu pikčiausių V. Putino priešų – Michailu Saakašviliu. Beje, B. Patarkacišvilis iš tikrųjų viešai reiškė būgštavimus, kad jį gali nužudyti specialiųjų tarnybų agentai. Tiktai jis kalbėjo ne apie Rusijos specialiąsias tarnybas, o apie Gruzijos. Šios svarbios informacijos dalies L. Hardingas kažkodėl skaitytojams nepaskelbia. O juk prieš verčiant kaltę rusams, atrodo, derėtų paminėti, kad velionis kaltino bandymais jį nužudyti visai kitus žmones.
Toliau L. Hardingą apėmė lengva paranoja ir jis metė šešėlį ant šio žurnalo: „Rusų žurnalistas iš „Forbes“ žurnalo vėliau pareiškė, kad paėmė interviu iš magnato viešbutyje „Four Seasons“ vakare prieš jo mirtį ir šis jam neva pasakė, kad ilgisi Maskvos bei „naujai įvertino“ Vakarus. Susitikimo metu B. Berezovskis išgėrė puodelį arbatos su medumi. Šis faktas, kai kurių manymu, siejamas su Litvinenkos nunuodijimu.“
Kas mano, kad paprastas puodelis arbatos susijęs su A. Litvinenkos nunuodijimu? Kodėl? Kur bent kokios nors priežastys taip manyti? Kas bendro tarp susitikimo su profesionaliu žurnalistu iš tokio gerbiamo leidinio kaip „Forbes“ ir susitikimo su grupe abejotinų verslininkų iš buvusių „kagėbistų“ tarpo? Nejaugi kiekvieną sykį, kai B. Berezovskis gerdavo arbatą kam nors būnant šalia, tai būdavo siejama su A. Litvinenkos mirtimi? Jeigu taip, žinodamas rusų pomėgį gerti arbatą, galiu daryti prielaidą, kad senis Borisas per pastaruosius metus su šia žmogžudyste buvo siejamas ne vieną šimtą kartų.
Tačiau straipsnį iš blogo pasakiškai siaubingu paverčia netgi ne šis momentas, o B. Berezovskio kivirčo su V. Putinu aprašymas. Jeigu L. Hardingas galėjo tai parašyti ir rašymo proceso metu nesijuokti, jam reikėtų pagalvoti apie šnipo karjerą, mat žmogus, gebantis rimtu veidu pasakyti tai, turi būti nepaprastai drūtas:
„Jų draugystės, vėliau virtusios aršia nesantaika, istorija gerai žinoma. B. Berezovskis sudėjo viltis į V. Putiną, nepatikrintą figūrą, ir padėjo jam atsistoti prie šalies vairo, tačiau jau 2000 metais jie susipyko, kai tapo aišku, jog V. Putinas – ne demokratas.“
Mintis, kad B. Berezovskis ir V. Putinas suėjo į konfliktą, „kai tapo aišku, jog V. Putinas – ne demokratas“, yra vienas absurdiškiausių dalykų, kuriuos kada nors esu skaitęsu laikraštyje. Galiu pasakyti tik viena – nejaugi? Kaip tiksliai pasakė mano kolega iš „Forbes“ Richardas Beharas, B. Berezovskis buvo „korumpuotas ir pavojingas niekšelis, be to, chroniškas melagis (pastarąjį teiginį patvirtino teismas)“, iki ausų įklimpęs į visus žiauriausius ir baisiausius epizodus praėjusio amžiaus paskutiniame, postkomunistiniame, dešimtmetyje. B. Berezovskiui rūpėjo daug kas: pinigai, valdžia, reputacija, šlovė ir, visų pirma, jis pats.
Tačiau demokratija, kaip ir bet kurios kitos prakilnios ir abstrakčios koncepcijos, ji mažai domino. Tvirtinimai, kad jo konfliktas su V. Putinu buvo kaip nors susijęs su panašiais dalykais, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. V. Putinas ir B. Berezovskis susikibo dėl to, kad pastarasis norėjo ir toliau vaidinti svarbiausią vaidmenį, kaip buvo B. Jelcino laikais, o Putinas nenorėjo, kad jis tai darytų. Štai ir viskas. Jokių ginčų dėl „demokratijos“ ir kitokių aukštų materijų: tai buvo gryna kova dėl valdžios ir įtakos.
Straipsnį L. Hardingas straipsnį užbaigia tokiu deimančiuku: „Kad ir kokia būtų tiesa, pasisakantys prieš V. Putiną Rusijos tremtiniai yra tikri, kad režimas pasiryžęs viskam, ir spėlioja, kas gali būti kitas. Po B. Berezovskio, A. Litvinenkos ir B. Patarkacišvilio mirties sąrašas visiškai sutrumpėjo. „Nematau, kas dar galėtų būti jame be manęs“, – niūriai kalba N. Gluškovas. Telefone girdėti Maskvos stiliaus spragtelėjimas: mūsų pokalbio kažkas klausosi.
Jeigu esi profesionalus žurnalistas, mano manymu, po frazės „kad ir kokia būtų tiesa“ tau geriau būtų pakeisti profesiją ir užsiimti kuo nors kitu. Visa žurnalistikos esmė kaip tik ir yra ta, kad reikia išsiaiškinti tiesą. Būtent tuo užsiima žurnalistai. Man neįdomu, ką mano B. Berezovskio „draugai“. Man svarbu žinoti – nužudė jį ar ne. Jeigu jo draugai turi svarbių žinių – būtinai jas paskelbkite.
Nepatvirtintos spekuliacijos, kurių į savo straipsnį prikimšo L. Hardingas, ne tik neduoda jokios naudos – jos yra kenksmingos. Žmogus, perskaitęs L. Hardingo kūrinį, gali susidaryti aiškiai klaidingą supratimą mažiausiai apie du dalykus: 1) kad B. Berezovskis išsprendė savo finansines problemas (iš tikrųjų neišsprendė – jis buvo nuskurdęs), 2) kad B. Berezovskis nutraukė santykius su V. Putinu dėl požiūrio į demokratiją (iš tikrųjų jie susiginčijo, kuris iš jų svarbesnis). Be to, po karštų B. Berezovskio „draugų“ žodžių žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad jis buvo garbingas žmogus. O tiesa yra paprasta ir negraži – B. Berezovskis turėjo baisiai prastą reputaciją ir buvo vienas siaubingiausių žmonių, kokius tik galima įsivaizduoti.
Žinoma, apsigauti dėl Rusijos valstybės galimybių ir ketinimų neverta. Tačiau prieš metant kaltinimus žmogžudyste netgi tokiems nemaloniems tipams kaip žmonės iš FSB, vis dėlto reikia turėti realių jų kaltės įrodymų. Kol kas visi faktai rodo, kad B. Berezovskis nusižudė, tačiau L. Hardingas savo straipsnyje juos rūpestingai ignoruoja ir pirmenybę teikia niekuo nepagrįstoms spekuliacijoms, kurias išsako žmonės iš velionio aplinkos.
