Šįkart užsienio ir ne tik Vakarų spaudos apžvalgoje keletas mąslesnių balsų ir nuodugnesnių pamąstymų apie tai, ką reiškia dabar jau nebepaneigiamai vykstanti arabų revoliucija – ir reiškia ne tik jiems patiems, bet ir visam pasauliui.Štai bene geriausio Paryžiaus laikraščio „Monde“ savaitiniame priede „Telerama“ iš Sirijos kilęs prancūzų publicistas ir intekektualas Faroukas Mardam-Bey'jus rašė, jog tai, kas darosi Tunise, galima visiškai paaiškinti kaip laisvės proveržį – ir dėl to ner
eikia stebėtis. Girdi, laisvojo individo idėja jau kurį laiką arabų pasaulyje sklando:
„Vakarai per daug linkę viską sumaišyti: džihadą, fundamentalizmą, politinį islamą, liaudies religingumą. O iš tiesų islamo spektras yra sudėtingas. Tarp „al-Kaidos“ ir musulmoniškųjų brolių nedaugiau panašumo negu tarp Pol Poto, jeigu imtume pavyzdį iš komunistinės sistemos, ir tokių komunistų partijos reformatorių, kaip Enrico Berlinguer, Italijoje.
Ar esama Egipte demokratinių tradicijų? Šitame Alaino Finkielkrauto ir kai kurių kitų prancūzų intelektualų klausime slepiasi tam tikras rasistinis prieskonis. Jų akimis, arabų pasaulis nesuvienijamas su demokratija. Bet ar buvo Ispanijoje, Franco diktatūros laikams baigiantis, demokratinių tradicijų? Arba Portugalijoje, senoje kolonijinėje galybėje, kuri 36-erius metus gyveno po diktatoriaus Salazaro padu?
Demokratija yra mokymosi procesas, ir nėra nė vienos tautos, kuri būtų visiems laikams paskiepyta nuo būtinybės jos mokytis iš naujo“.
To paties laikraščio „Monde“ kitame straipsnyje filosofas Alainas Badiou arabų tautų sukilimus panašiai aiškino kaip vėją, nubloškiantį Vakarų aroganciją. Tie sukilimai, jo požiūriu, yra komunistiniai – ne pagal raidę, o iš dvasios, nes jų esmė – „bendras kolektyvinio likimo kūrimas“.
Anot A. Badiou, „Tuniso ir Egipto žmonės, tų kraštų liaudis mums sako: patiems save pakelti, sukurti viešąją erdvę komunistiniam sąjūdžiui, jį visomis išgalėmis apginti, patiems išrandant jo etapus – tai ir yra liaudies, tautos emancipacijos, lygių teisių įtvirtinimo, politika.
Ką ateitis beatneštų, tunisiečių ir egiptiečių sukilimai turi universalią reikšmę. Jie nurodo į naujas galimybes, kurių vertė – tarptautinė“.
Taip rašė filosofas Alainas Badiou dienraštyje „Monde“, tuomi paliudydamas, kad komunizmas Prancūzijos intelektualams dar yra gyva šiandienybės sąvoka. Šitai nepaneigia ir ta aplinkybė, kad kiti prancūzų filosofai, tarp jų jau minėtasis Alainas Finkielkrautas, taip pat Bernard-Henri Levy ir Andre Glucksmannas, yra garsūs antikomunistai.
Anglakalbyje savaitraštyje „Al Ahram Weekly“ visuomenininkė Fatma Khafagy, Arabių moterų aljanso narė, džiaugėsi, jog per demonstracijas Tahriro aikštėje vyrai ir moterys pirmą kartą veikė lygiomis teisėmis išvien, ir tikėjosi, kad taip vyks ir toliau. O kad taip būtų, reikia pakeisti šeimos įstatymą.
Anot jos, „dabartinis Egipto šeimos įstatymas galioja nepakeistas jau nuo 1920-ųjų, taigi parlamentas beveik šimtą metų atsisakė jį pataisyti, nors jis moteris netgi jų privačioje sferoje diskriminuoja ir laiko jas vergėmis.
Leiskite mums panaudoti revoliuciją tam, kad išgyvendintume tai, ko režimas dešimtmečių dešimtmečius siekė: skirk ir valdyk. Leiskite mums revoliuciją panaudoti tam, kad išlaisvintume moteris, kad jos petys į petį su vyrais galėtų kurti teisingą ir lygių teisių Egiptą“, - iškilmingai deklaravo Fatma Khafagy arabų savaitraštyje „Al Ahram Weekly“.
O dabar atgal į Prancūziją. Ne visi prancūzai vaizduoja arabų sąjūdį kaip komunistinę apraišką. Internetiniame laikraštyje „La regle du jeu“ – Žaidimo taisyklės – kitas Tunise gimęs prancūzų rašytojas ir filosofas Mehdis Belhajas Kacemas interpretuoja Tuniso sukilimą kaip pirmąją istorijoje „situacinę revoliuciją“.
Girdi, „ši revoliucija išėjo tiesiai iš tautos. Priešingai, leninistinėje arba maoistinėje „revoliucijoje“ į priešakį prasiveržia armija ir perima valdžią ir pakeičia vieną diktatūrą kita, be jokio aplinkkelio per „demokratiją“.
Ir kaip beveik visada, senasis gerasis Hėgelis trinasi rankas: „pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme“. Į šitą istoriją Tunisas neišdildomai įsirašys“.
O antrasis „situacinis“ aspektas kyla iš vaidmens, kurį suvaidino naujosios medijos:
„Kai oficialioji žiniasklaida pateikdavo melą, trukdavo vos pusvalandį, kol internete įsikūnijusi pilietinė visuomenė tą melą sugriaudavo. Pirmą kartą istorijoje tokios medijos, kaip televizija, radijas ar spauda, bėga paskui naują informacijos tipą, internetą, kuris yra populiarus ir demokratiškas.
Dar kitoje prancūziškoje svetainėje, Rue89, politologas Olivier Roy, jau 1992 m. teigęs, kad islamas, kaip politinė doktrina, nebegyvas, pakartojo savo tezę, kad arabų šiandieninis jaunimas kitoks.
„Čia ateina karta, kuri per krizę gimusi niekada į islamizmą nežiūrėjo kaip į visų savo problemų sprendimą, nes tai jau buvo sena politinio peizažo dalis, kai ji pradėjo formuoti savo politinį sąmoningumą. Ši karta – ne ideologiška“ ir siekia kažko naujo.
Beje, politologas Olivier Roy reiškiasi visais kanalais. Vokiškai jo tezes galima rasti dienraštyje „Welt“, o angliškai – Londono savaitiniame žurnale „New Statesman“ ir mėnesiniame žurnale „New Humanist“.
Mykolas Drunga
