Prof. E. Račius įsitikinęs – sprendimas 2014 m. išvesti Aljanso pajėgas iš Afganistano priimtas ne todėl, kad padėtis šalyje yra gera.Padėtis bloga ir blogėja, tačiau JAV ir jų partneriai tiesiog supranta, kad vakarietiškos, demokratinės valstybės ten sukurti nepavyks, todėl tiesiog nori pasitraukti su kuo mažesniais praradimais, interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.
Pasak jo, dešimt metų trukusi operacija Afganistane taip ir nepagerino paprastų afganų gyvenimo, todėl jie dabar dažnai nepasitiki tiek užsienio pajėgomis, tiek provakarietiška vyriausybe. Sunku pasakyti, kas laukia Afganistano tarptautinėms pajėgoms apleidus valstybę, tačiau akivaizdu, kad paliktas vienas, dabartinis režimas nuo maištininkų neapsigins, todėl turės su jais derėtis ir dalintis galia.
ELTA: Aljansas žada išvesti savo karines pajėgas iš Afganistano 2014 m. Kaip manote, ar tai daroma laiku?
E. Račius: Jeigu mąstysime idealistiškai ir tikėsime, kad JAV ir partneriai priima sprendimus atsižvelgdami į realią padėtį Afganistane, tai, kadangi žinome, jog padėtis ten nėra labai gera ir netgi prastėja, sprendimas trauktis neatrodys logiškas. Bet manyčiau, kad JAV ir NATO nebeturi to rožinio siekio sukurti demokratinę sistemą Afganistane ir tai nebėra atskaitos taškas, pagal kurį sprendžiama, ar jau galima išvesti pajėgas, ar dar ne. Norą išvesti pajėgas dabar gali lemti visai kas kita, pavyzdžiui, vis didesnė karo kaina, karių nuovargis.
Tai, ką politikai sako visuomenei, ir tos tikrosios priežastys, dėl ko kariai išvedami, gali nesutapti. Pavyzdžiui, juokingai skamba, kai dvi dienos po itin didelio išpuolio Kabule Australijos ministrė pasako, kad viskas taip gerai, kad jau galima išvesti kariuomenę. Tai ką, ji žinių nežiūri? Į klausimą, ar Afganistane viskas taip gerai, kad galima ramia širdimi kariuomenę išvesti, atsakymas akivaizdus – ne.
ELTA: Kas lemia dažnėjančius išpuolius prieš tarptautinių pajėgų karius – Talibano veikla ar tiesiog paprastų afganų nusivylimas situacija šalyje ir tarptautinėmis pajėgomis?
E. Račius: Jei sakytume, kad visi Afganistano gyventojai, nepatenkinti dabartiniu prezidentu Hamidu Karzai arba tarptautinėmis pajėgomis, išeitų, kad labai didelė dalis afganų yra talibai, o taip nėra. Netgi Talibanui esant valdžioje dauguma afganų tikrai nebuvo Talibano šalininkai. Tai buvo tiesiog pakankamai konservatyvūs žmonės, norėję tvarkos savo regione ar kaime ir nežiūrėję toliau. Tenka pripažinti, kad didžiosios dalies eilinių afganų, ypač gyvenančių provincijose, gyvenimo kokybė per paskutinį dešimtmetį nepagerėjo.
Be to, dažnai tie, kurie imasi smurto ir kovoja tiek prieš okupacines pajėgas, tiek prieš policiją, yra tiesiog nusikaltėliai, kurie savo interesus įvelka į politinį rūbą. Tai, ko jie iš tikrųjų siekia, – savo teritorijų užkariavimas, kad jose galėtų užsiimti įvairiais nelegaliais veiksmais, tokiais kaip ginklų, narkotikų prekyba, prekyba žmonėmis.
ELTA: Kokį poveikį užsienio karių išvedimas turės padėčiai Afganistane? Ar vietinės saugumo pajėgos gali pačios užtikrinti tvarką?
E. Račius: Tikrai ne. Likusios vienos jos tikrai negebėtų apsiginti nuo maištininkų. 1989 m., kai iš Afganistano pasitraukė TSRS, ten komunistinis režimas išsilaikė vos trejetą metų, kol maištininkai jį užgniaužė. Dabar turime panašią situaciją. Klausimas tas, kaip elgsis Afganistano vyriausybė po tarptautinių pajėgų pasitraukimo. Variantai du: įsikasti į apkasus ir žūtbūt atsišaudyti arba derėtis su maištininkų grupėmis, bandyti jas papirkti, galbūt netgi joms atiduoti valdžią tam tikruose regionuose. Šis variantas yra tikėtiniausias.
ELTA: užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis yra sakęs, kad finansinė parama Afganistanui ir po tarptautinių pajėgų pasitraukimo yra būtina. Kaip manote, kiek laiko, užsienio pajėgoms pasitraukus, ji gali būti teikiama?
E. Račius: Pagalbos teikimas gali kaip tik pratęsti agoniją: jei maištininkai sustiprės, o NATO teberems oficialų režimą, gali prasidėti pilietinis karas. Suprantama, Aljansas irgi negali pasakyti: mes išeiname ir viskas. Bet nėra garantijų, kad tikrai rems tais milijardais, kuriuos dabar žada. JAV ir kiti partneriai, vedami savų interesų, gali tiesiog nusigręžti. Gal ir ne iš karto, bet po kelerių metų finansavimas gali sumažėti.
Tokie ministrų, šiuo atveju A. Ažubalio, pasisakymai yra neišvengiami tarptautiniuose santykiuose ir diplomatijoje, bet dažnai jie gali būti tiesiog norai, kuriuos galima persvarstyti. Surasti priežastį lengva: sakykime, H. Karzajaus vyriausybė pradeda derėtis su maištininkais.
ELTA: Ar galėtumėte įsivaizduoti situaciją, kad Aljansas po pasitraukimo kada nors grįš į Afganistaną?
E. Račius: Kalbant apie trumpalaikę perspektyvą – nemanau, kad išvedę kariuomenę, po penkerių ar septynerių metų galėtų grįžti, turbūt tai būtų per daug greita. Bet ilgalaikėje perspektyvoje visko gali būti. Tai, kad dabar Afganistane patirta akivaizdi nesėkmė, gali neatgrasyti kitos kartos politikų vėl mėginti naujus ginklus, naujas technologijas, ypač jeigu tam bus priežastis – kokia nors grupuotė regione turės masinio naikinimo ginklų ar panašiai.
ELTA: Ar įsivaizduojate, kad Vakarai su Afganistano maištininkais susitartų derybų keliu, būtų pasiektas koks nors kompromisas?
E. Račius: Sunku pasakyti. Maištininkai nėra vieningi ir neturi vieno asmens, galinčio kalbėti jų visų vardu. Yra įvairios maištininkų grupės, turinčios savus, dažnai vietinio lygmens interesus, ir tos grupės neretai net nederina tarpusavyje veiksmų, joms rūpi tik savas regionas. Su dalimi tokių grupių gal ir galima tartis, tačiau potencialiai jos bet kada vėl gali pradėti maištauti.
ELTA: Aljansas yra raginęs Rusiją prisidėti prie Afganistano saugumo pajėgų finansavimo sąjungininkams pasitraukus. Ar tai įmanoma?
E. Račius: Bijau prognozuoti, bet manyčiau, kad Rusija svarstys tokią galimybę. Rusija gali išsiderėti sau palankias sąlygas ir siekti patraukti Afganistaną į savo įtakos zoną, pavyzdžiui, siųsdama ekspertus. Afganistane vis dar yra daug žmonių, kurie šneka rusiškai ir ganėtinai palankiai atsimena TSRS, ir reikia į tai atsižvelgti.
ELTA: Ar misija Afganistane Vakarams tikrai buvo nesėkmė, ar visgi galima įžvelgti ir teigiamų dalykų?
E. Račius: Svarbu suprasti, kad kai kalbame apie Afganistaną, mes kalbame apie dvi misijas. Viena buvo skirta atsikratyti Talibano ir susidoroti su „Al Qaeda“. Galime sutikti, kad ši misija buvo pakankamai sėkminga, bet tai buvo konkrečiai JAV vykdyta misija.
Antroji misija, viso Aljanso misija – įvykdžius pirmąją misiją, siekti, kad Afganistanas eitų demokratizacijos keliu. Norėta ne tik formalios demokratijos, bet ir pasiekti, kad susikurtų pilietinė visuomenė, kiltų ekonomika. Iš šitos pusės žiūrint, sunku rasti kažką, kas rodytų, jog Afganistanas iš esmės buvo vertas ten pralieto kraujo.
Sunku rasti kažkokią sritį, kurioje visiems afganams būtų geriau. Aišku, buvo įvykdyta įvairių projektų, nutiesta kelių, pastatyta mokyklų ir panašiai, ir tai pakėlė vieno ar kito kaimo gerovę, bet valstybės mastu tai niekaip negali būti vertinama kaip kažkas esminio.
Taip, esama verslininkų, kurie gaudami iš Vakarų paskolas „prasisuko“, ir Kabule stovi daug naujų gražių pastatų, bet jie neretai būna pasistatyti tų pačių narkotikų prekiautojų. Turbūt tai nėra tie žmonės, kurių dėlei Aljansas ir amerikiečiai atėjo... Laimėjo atskiri individai, bet tikrai ne visa visuomenė.
Tarkime, seniau buvo eskaluojama moterų teisių tema. 2003–2004 m. vyko pirmieji demokratiniai rinkimai, moterims nustatytos kvotos parlamente, atrodė, kad moterys išsiveržia iš savo „maišų“ ir galės dalyvauti lemiant Afganistano ateitį. Dabar žmogaus teisių gynimo organizacijos jau sako, kad moterims daug kur yra taip pat nesaugu kaip Talibano laikais... Tai, kas prieš 8–9 metus atrodė pasiekta, dabar yra prarasta.
ELTA: Pastaraisiais metais į viešumą lenda vis daugiau incidentų, kuomet JAV kariai kaltinami išniekinę Koraną, rodantys nepagarbą žuvusiems sukilėliams. Nepamirškime istorijos, kai JAV karys išžudė 16 civilių.
E. Račius: Tos informacijos apie panašius incidentus būta ir anksčiau. Tiesą sakant, vienintelis žuvęs Lietuvos karys ir žuvo per protestus prieš tariamai ar tikrai išniekintą Koraną. Galima sakyti, kad dabar įtampa yra padidėjusi. Į Afganistaną grįžtantys kariai mato, kad padėtis nesikeičia į gera. Ta migla, kurią pučia politikai, būnant karo zonoje matoma per kitokius akinius...
Kitas dalykas – tarp JAV karių gausu tokių, kurie neturi išsilavinimo, jiems stinga kultūros. JAV kariuomenė yra profesionali, į ją ateinama kaip į darbą.
ELTA: 2014 m. Afganistane vyks prezidento rinkimai, dabartinis prezidentas juose nebegalės kandidatuoti. Ar rinkimai gali ką nors pakeisti?
E. Račius: Gali būti, kad kai galiausiai bus susitarta su maištininkais, į prezidento pareigas bus parinkta kompromisinė figūra – toks asmuo, kuris ir pagrindinėms maištininkų grupėms, ir dabartinei administracijai tiktų, galbūt net ir užsienio donorams. Rinkimai gal ir įvyks, ir netgi pakankamai demokratiniai, bet juos, labai tikėtina, laimės tas visiems palankus žmogus, paruoštas laimėti. Bet ar jis ilgai išsilaikytų po rinkimų, tai jau sunku pasakyti.
ELTA: Jūs Afganistano ateitį piešiate gana niūriai. Ar afganai prisimins, kad kažkada jiems padėjo ir lietuviai?
E. Račius: Lietuva yra per daug maža, kad ją kas nors prisimintų, nors kartais ir įsivaizduojame, kad esame labai svarbūs. Bet nuliūsti dėl to, kad mus pamirš, tikrai nereikėtų. Mes tuomet galime likti nesuteptomis rankomis bei toliau bendradarbiauti ir su Afganistanu ir su kitomis regiono valstybėmis. Reikia pasakyti, kad Lietuvos Vyriausybė, Lietuvai dalyvaujant misijoje, nepridarė didelių klaidų. Mes nesusimovėme, o juk lengviau prisiminti tai, kas bloga, o ne kas gera.
