Ekonominės krizės purtomoje Baltarusijoje ėmė skleistis internetinės revoliucijos daigai. Šalies valdžia tegali atsakyti senais ginklais: represijomis ir propaganda.
Išeiti pasivaikščioti – draudžiama
Autoritarinis Baltarusijos režimas pagaliau sulaukė „kibernetinės atakos“: valdžia nepatenkinti baltarusiai ėmė telktis, panaudodami interneto socialinius tinklus.
Birželio 5-6 dienomis buvo suimti tinklų „Už didžiąją Baltarusiją“ ir „Ateities judėjimas“ organizatoriai. Valdžia ne juokais išsigando internetu sklidusio kvietimo trečiadieniais rengti masinius taikius piliečių pasivaikščiojimus.
Birželio 8 d. Minske į tokį pasivaikščiojimą susirinko apie 400 žmonių. Birželio 15 d., trečiadienį, Oktiabrskajos aikštė Minske buvo milicijos atitverta neva tam, kad galėtų treniruotis paradui besirengiantys studentai. Suimta žmonių Minske, Gardine ir Vitebske.
Kol kas galima tiktai spėlioti, kokias formas įgaus kaimyninės šalies liaudies ir valdžios konfrontacija ir kaip toje kovoje dalyvaus režimui lojali Baltarusijos propaganda.
„Meilė pagal išskaičiavimą“
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) yra sakęs, kad ES A.Lukašenkai siūlė atvesti Baltarusiją prie demokratijos, kaip tai padarė Lenkijos diktatorius generolas Voicechas Jeruzelskis (Wojciech Jaruzelski). Tačiau, anot R. Sikorskio, A. Lukašenka pasirinkęs represijas prieš savo liaudį.
Šalis dabar patiria ekonominių sunkumų ir A. Lukašenkos režimas akivaizdžiai braška.
Kai buvo stabilesni laikai, bendraujant su valdžiai lojaliais baltarusių žurnalistais liko įspūdis, kad pokalbyje su užsieniečiais jie vengia reikšti atvirą susižavėjimą savo prezidentu.
Užuot tiesmukai propagavę režimo „laimėjimus“, jie logiškais argumentais bandydavo pagrįsti ir „išskaičiuoti“, kad dabartinis Baltarusijos valstybės vadovas yra nepakeičiamas. Pavyzdžiui, papasakodavo, kokie nevykę yra opozicijos atstovai, pažerdavo juos kompromituojančių faktų, rasdavo daug įtikinamų argumentų, kad A. Lukašenkai nėra alternatyvų.
Valiutos krizė ar propagandos krizė?
Neseniai atkreipiau dėmesį į Baltarusijos žurnalisto Aleksandro Zimovskio straipsnį „Valiutos krizė kaip propagandos krizė“, išspausdintą š. m. balandžio 8 d. – kada baltarusiai visais įmanomais būdais jau kratėsi „zuikučių“ (taip toliau vadinsiu Baltarusijos rublius).
Penkiasdešimtmetis A. Zimovskis – žinomas televizijos žurnalistas. 2005-2010 jis buvo Baltarusijos nacionalinės televizijos ir radijo kompanijos valdybos pirmininkas. Taigi režimui ir, be abejo, pačiam prezidentui kažkada artimas žmogus (neaišku, kokie jų santykiai dabar).
Aleksandras Zimovskis (nuotr. asm. archyvo)
Man pasirodė, kad A. Zimovskis yra propagandinio teksto virtuozas – iš tų „menininkų“, kurie Lietuvoje išnyko pasibaigus sovietmečiui.
Straipsnis prasideda pastebėjimu, kad Baltarusijos valiutos krachas Rusijoje nieko nedomina. Autorius klausia, kodėl išvis reikėtų keisti rublius į dolerius, juk traukinio restorane ir pačioje Baltarusijoje galima sumokėti „zuikučiais“.
Kompozicijos požiūriu nelabai reikalingas kelionės įspūdis vis dėlto perteikia žinią: Rusijoje viskas ramu, Rusijoje niekas paniškai nekeičia „zuikučių“ į dolerius. Užtat Baltarusijoje viskas kitaip.
A. Zimovskis toliau rašo:
„Valiutos krizė Baltarusijoje neturi nieko bendro su ekonomika. Visų pirma tai yra propagandinė krizė. Baltarusijos propagandos aparatas nesugebėjo įtikinti miesčionių (обывателей) tuo, kad šalyje pilna valiutos, kad jos kursas nustatytas daugeliui metų į priekį, o prie baltarusiško aukso džiūva ne perkaręs Koščėjus, o šalies Didvyris.
Taigi, visos propagandos pastangos privedė tik prie to, kad miesčionys atsisako tikėti akivaizdybe, bet mielai priima neįtikėtinus dalykus.
Baltarusijos miesčionis šika (срёт) – įskaitant komentarus – ant mažaraštės, mažaprotės baltarusiškos propagandos ir godžiai minta baltarusiškais gandais. O gandais baltarusiškoji propaganda, kitaip nei, tarkime, rusiškoji, manipuliuoti nemoka.
„Kodėl jūs vis apie „miesčionį“ ir apie „miesčionį?“ – paklausite jūs, draugai mano. O todėl miesčionis, draugai mano, kad pilietis taip nesielgia.
Ką sunkią valandą daro piliečiai, įsiklausantys į vykusią, talentingą, neįkyrią propagandą?
Teisingai – piliečiai telkiasi. Jie buriasi apie nacionalinio lyderio figūrą, kad geros propagandos dėka susitelktų laikiniems (tuo tikiu) sunkumams įveikti.
O miesčionys, priešingai, tokiais istorijos posūkio momentais būriuojasi prie valiutos keityklų, pakrinka, puola į mažatiskystę, juos apima pralaimėjimo dvasia.
Baltarusijos valiutų rinkos kracho priežastis yra tai, kad Baltarusijoje praktiškai nėra piliečių, o štai miesčionių – praktiškai nuo viršaus iki apačios“.
Nors cituotas straipsnis nėra stiliaus šedevras, A. Zimovskio tekstą būtų galima smulkiai nagrinėti kaip „vykusią, talentingą, neįkyrią propagandą“. Vengdamas nuodugnaus „blusinėjimo“, apsiribosiu keliomis pastabomis.
Propagandoje labai svarbu detalės. A. Zimovskis, kaip išmano, naudojasi rusų kalbos ir žargono galimybėmis, todėl šį, atrodo, paprastą tekstą ne itin lengva išversti.
Žodis „обыватель" neturi tikslaus lietuviško atitikmens su rusiškais prasmės atspalviais. Žodis reiškia „gyventoją“ ir turi neigiamą atspalvį, artimą lietuviškam žodžiui „miesčionis“. Bet tam blogam „miesčioniui“ įvardyti rusai turi kitą žodį – „мещанин“.
A. Zimovskis nevengia grubumo ir žargono: interneto komentarus vadina „kamentais“ (каменты), kuriais „šikama“. Kita vertus, vietoje jungties „vadinasi", vokiškai parašo „also“. Kitaip tariant, šiek tiek maivosi, kad parodytų mokąs kalbas.
Pasak autoriaus, prie „baltarusiško aukso džiūva“ ne pasakų personažas Koščėjus, bet nacionalinis Didvyris“. „Didvyris“ parašytas didžiąja raide, tačiau supriešinimas su K0ščėjumi dvelkia ironija. Juolab, kad itin neigiamas Koščėjus yra nemirtingas. Vadinasi, „nacionalinis Didvyris“ – mirtingas? O ir veiksmažodis, nurodantis buvimą greta aukso yra „džiūti“ (tiksliau susti – чахнуть).
Tekstas sukonstruotas taip, jog A. Zimovskiui sunku prikišti, kad jis laižo batus A. Lukašenkai. Išgirdęs panašų kaltinimą, autorius veikiausiai pasakytų, kad skaitytojai nesuprato poteksčių. Juolab, kad tekste atviru tekstu šaipomasi iš valstybinės propagandos – vadinasi, kritikuojamas režimas. (Galbūt nenurodant pavardžių užvažiuojama dar neseniai aukštą postą valstybinėje žiniasklaidoje užėmusio A. Zimovskio konkurentams.)
„Batka“ viskuo pasirūpins
Nagrinėtas tekstas skirtas daugmaž išsilavinusiam skaitytojui – tokiam, kuris, pavadintas miesčioniu, gali susigėsti ir panorėti būti piliečiu. Tačiau eiliniam baltarusiui reikia ne kalbų, o galimybės bent minimaliai apsipirkti.
„Balsas.lt“ jau komentavo Baltarusijos valstybinės televizijos vaizdo medžiagą, pasirodžiusią gegužės pabaigoje. Daugiau nei 6 min. trukmės reportaže baltarusiai giriami už „adekvatumą ir toleranciją“, rodomos pilnos parduotuvių lentynos, pašnekovai reiškia pasitikėjimą prezidentu A. Lukašenka, parduotuvių vadybininkai ekrane rodo sumažėjusias kai kurių produktų kainas, sociologai užsimena, kad prieš tai buvusį masinį būtiniausių produktų pirkimą paskatino užsienio jėgos (pirštu nerodant turima omeny Rusija).
Ši vaizdo medžiaga skirta vadinamajai „Lukašenkos daugumai“ – piliečiams, kurie galbūt ir nepritaria kai kuriems režimo veiksmams, tačiau nenori arba bijo politinių permainų.
Pagrindinis tą daugumą hipnotizuojantis propagandistas yra pats A. Lukašenka.
Birželio 12 d. savaip ramindamas baltarusius A.Lukašenka eurą ir dolerį pavadino „popierėliais“ – girdi, pirkite juos, piliečiai, jei nieko kvailesnio nesugalvojate.
Jis pareiškė: „Visi tie įliejimai po 100 ir 200 milijardų Graikijai, Portugalijai, Ispanijai ir kitiems – iš kur tai? Ar Vokietija duoda iš savo kišenės? Vėlgi vyksta tų euro popierėlių pumpavimas. Jeigu mūsų žmonėms tai patinka, tegul perka. Bet valstybė turi būti ausis pastačiusi“.
Išreiškęs nepasitikėjimą užsienio valiuta, jis čia pat patikino klausytojus, kad kalio trąšų gamyklos, kurias norom nenorom teks privatizuoti, bus parduotos ne mažiau kaip už 30 milijardų dolerių.
„Batka“ neparduos Baltarusijos (nuotr. asm. archyvo)
Šis įspūdingas plakatas patalpintas tinklalapyje, agituojančiame už A. Lukašenkos išrinkimą Rusijos prezidentu 2012 m.
Ar sugebės?
Baltarusijos politologas J. Ševcovas, komentuojantis padėtį tėvynėje ir Lietuvos žiniasklaidai, šiomis dienomis Rusijos internete paskelbė straipsnį „Ar sugebės Lukašenka?“.
J.Ševcovo mintys:
„Baltarusijoje baigiasi posovietinė epocha, kada tarsi susimobilizuota apie valstybę vardan to, kad „viskas“ nepavirstų „kolapsu“. 17 A. Lukašenkos prezidentavimo metų buvo būtent toks laikotarpis. Kalbant ekonomikos „kategorijomis“, Baltarusijoje rinkos reformos buvo ištęstos 17 metų, tačiau tai buvo maždaug tos pačios reformos, kurias kaip šoką XX a. paskutiniame dešimtmetyje pergyveno Rusija, Ukraina, Lenkija, Baltijos valstybės ir t. t. Baltarusijos visuomenė ir valstybė nenorėjo šoko, norėjo laipsniško perėjimo prie rinkos. Tai ir gavo. Dabar Baltarusijoje prieš mūsų akis – baigiamasis Gorbačiovo „perestroikos“ etapas“.
J. Ševcovas nekalba kaip R. Sikorskis apie prarastas A. Lukašenkos galimybes demokratizuoti šalį, jis klausia, kokiu būdu verslininkų klasė taps svarbiausia Baltarusijos visuomenės jėga, ir konstatuoja:
„Visa kita Baltarusijoje – einamieji reikalai. Jokių neišspręstų problemų kol kas nėra. Bendrasis vidaus produktas per 4 mėnesius išaugo kaip niekur kitur Europoje - на 12% (!)... eksportas auga, ir valiutos devalvavimas jį paskatins, valiutos krizė per 4 mėn. kol kas neperaugo į politinę“.
J. Ševcovo pavartotas „kol kas“ – labai trapus dalykas. Birželio 7 d. benzino kainų didėjimu nepatenkinti minskiečiai automobiliais blokavo centrinę sostinės gatvę.
Birželio 12 d. keli šimtai žmonių, nepatenkinti draudimu išvežti iš šalies benziną ir kitas būtiniausias prekes, užtvėrė kelią prie Gardino. Keli iš jų jau nubausti milijoninėmis baudomis (pagal „zuikučio“ ir dolerio kursą kiekvienam teks sumokėti po 500 dolerių).
Kadangi, pasak J. Ševcovo, epocha baigiasi, A. Lukašenkai teks ieškoti dialogo su liaudies dauguma, kuri jau geba susiorganizuoti masiniams veiksmams.
Jei nesuras bendros kalbos, A. Lukašenka gali likti remiamas vien fanatiškų pensininkų – kaip ši bobutė, lyg kulkosvaidis žerianti liaupses „batkai“ prezidentui.
