Metų pradžioje Rusijoje susirūpinta ekologinėmis problemomis. „Ekologinė problematika turi tapti prioritetu politikoje“, – sausio 30 d. įvykusiame Rusijos Federacijos Saugumo tarybos posėdyje „Dėl ekologinio saugumo priemonių Rusijos Federacijoje“ pareiškė Visuomenės rūmų Ekologinio saugumo ir aplinkosaugos komisijos pirmininkas Vladimiras Zacharovas. Jis tai pasakė praėjus porai savaičių, kai Pietų Urale Rusijos vicepremjeras ir būsimasis prezidentas Dmitrijus Medvedevas kalbėjo apie būtinybę pertvarkyti ekologinių įstatymų bazę ir atkurti savarankų organą aplinkosaugos problemoms spręsti ir reguliuoti pagal laikmečio reikalavimus. Susirūpinta gal ir pačiu laiku, nes prie dešimtmečius atidėliotų ekologinių problemų, susilpnėjus valstybinei kontrolei bei skubotai privatizuojant įmones, prisidėjo ir naujų. Kita vertus, centralizuoti aplinkosaugą jau skatina ir klimato kaita.
Oficialiomis žiniomis, nuo 1999 iki 2006 m. Rusijos gamyklų ir kitų stacionarių šaltinių skleidžiama tarša išaugo daugiau kaip 10 proc., o autotransporto – daugiau kaip 30 procentų. Kai kuriuose regionuose nuo 35 iki 60 proc. geriamojo vandens neatitinka sanitarinių normų. Nepriklausomų ekologų duomenimis, net 70 proc. paviršinio ir 30 proc. požeminio vandens prarado maistinę vertę ir jau priskirtini prie užteršto vandens kategorijų – „ne visai švaraus“ ir „nešvaraus“. Beveik 70 proc. Rusijos gyventojų vartoja standarto „Geriamas vanduo“ neatitinkantį vandenį. Didėja didžiųjų upių, tokių kaip Volga, Donas, Šiaurės Dvina, Uralas, Ufa, taip pat didelės dalies Sibiro ir Tolimųjų Rytų upių antropogeninis užterštumas, plečiasi dirvos erozija. Dauguma Rusijos miestų šiuo metu susiduria su oro užterštumo, vandentiekio, geriamo vandens ir vandenvalos bei atliekų šalinimo problemomis. Ekspertų žiniomis, didžiuma požeminių komunikacijų, t. y. kolektorių, pasenusios ir turi būti nedelsiant rekonstruojamos.
Nepavydėtina ir į Pasaulinį gamtos ir kultūros paveldo sąrašą įtrauktų objektų padėtis. Nepaisant Rusijos ir Lietuvos politikų inicijuotos bendros komisijos palankių išvadų, Kuršių nerijai ekologinę grėsmę nuolatos kels bendrovės „Lukoil-Kaliningradmorneft“ valdoma Kravcovskoje naftos telkinio platforma D-6 Baltijos jūroje. Paskutiniu metu ne tik Rusijos, bet ir tarptautinės ekologų bendruomenės nerimą sukėlė Rusijos ekonominės plėtros ir prekybos ministerijos kovo mėnesio sprendimas skirti 300 ha plotą specialiai turistinei rekreacinei zonai steigti. Tarptautinė ekologinė organizacija „Bellona“ išplatino pranešimą spaudai, kuriame reiškiamas nerimas, kad „Rusijos vyriausybė skatina Kuršių nerijos nacionalinio parko naikinimą“. Šios organizacijos duomenimis, Rybačij ir Morskoje gyvenviečių apylinkės, kurias ruošiamasi užstatyti, yra mažiausiai tam tinkamos, mat jose labai gausu floros ir faunos.
Apie ekologines problemas kalba ir Baikalo ežerą stebintys ekologai. Tai ir Celiuliozės ir popieriaus kombinatas (gamyboje vartojamas ežero vanduo, nuotekos grįžta atgal, žaliavai kertami aplinkiniai miškai), ir miškų kirtimas ežero baseine pardavimui (beveik visas miškas iš Buriatijos išvežamas į Kiniją), ir naftotiekio Vakarų Sibiras–Ramusis vandenynas artumas (jo tiesimo darbai daro žalą unikaliai gamtai, be to, jis tiesiamas seisminiu požiūriu aktyvioje zonoje, todėl dar didesnė žala gali būti padaryta įvykus vamzdyno avarijai), ir miškų gaisrai (trūksta finansinių galimybių juos efektyviai lokalizuoti), ir neteisėta žvejyba, ir nekontroliuojamas masinis turizmas, ir poros tūkstančių laivų balastinio vandens pylimas tiesiai į ežerą.
Nemažai šiuolaikinės Rusijos ekologinių problemų yra nulemta sovietmečio „sparčiausios pasaulyje industrializacijos“ ir atsainaus požiūrio į „plačiosios tėvynės“ turtus ir net žmogaus gyvybę. 1986-ųjų balandį įvykusioje Černobylio atominės elektrinės avarijoje atsispindi visas šių problemų kompleksas: netinkamas darbo planavimas, konstrukcinė klaida, apsaugos priemonių stoka, netinkama jėgainės pastatymo vieta ir sovietų vadovybės mėginimas nuslėpti šią katastrofą (pasaulis apie ją sužinojo tik po kelių dienų, kai tai savo monitoriuose pastebėjo atominės elektrinės specialistai Švedijoje). Tokie pat RBMK tipo reaktoriai iki šiol eksploatuojami Smolensko, Kursko ir Leningrado atominėse elektrinėse.
Sausio mėnesį įvykusiame Rusijos Federacijos Saugumo tarybos posėdyje dėl ekologinio saugumo Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas konstatavo: šiuo metu Rusijoje padėtis tokia, kad pramoninės gamybos augimą dažnai lydi negatyvus poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, apie 70 proc. lėšų į Rusijos biudžetą gaunama iš dujų ir naftos eksporto, tačiau nesiimama tinkamų priemonių jūrų ir vidaus vandenims apsaugoti nuo užteršimo nafta bei ekologiniams nuostoliams kompensuoti. Tai parodė ekologinė katastrofa praėjusių metų lapkritį Juodosios jūros Kerčės sąsiauryje, kai praūžus štormui nuskendo arba buvo pažeisti seni arba nepritaikyti plaukioti štormo sąlygomis dešimt tanklaivių ir sausakrūvių laivų, o į vandenį pateko tūkstančiai tonų mazuto ir sieros.
Panašus ekologinis pavojus iškilęs ir Baltijai, tapusiai vienu judriausių pasaulyje jūrų kelių. Vienu metu jos vandenimis nuolat plaukia 2 tūkst. krovininių laivų, iš jų 200 tanklaivių. Naftos gabenimo laivais didėjimą ateityje labiausiai lems augantis Rusijos eksportas: 2000 metais jis siekė tik 40 mln. tonų, o 2005-aisiais – jau 135 mln. tonų. Suomių aplinkosaugininkų žiniomis, iki 2010 metų Baltijos jūra gabenamos naftos kiekis gali viršyti 200 mln. tonų. Matyt, todėl Rusija atsisakė pripažinti Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) Baltijos jūrai suteiktą ypač jautrios jūrų zonos (PSSA) klasifikaciją ir prisiimti atitinkamus ekologinius įsipareigojimus.
Dar nuo sovietmečio labai smarkiai užterštos Arkties vandenyno jūros ir Naujosios Žemės (rus. Novaja Zemlia), kur Sovietų Sąjunga vykdė vandenilinės bombos sprogdinimus, bei kitos salos. Sovietų Sąjunga tose jūrose skandino atgyvenusius povandeninių laivų atominius reaktorius, taip pat ir kitas labai pavojingas antvandeninių laivų atliekas. Jų labai daug Karos, Barenco ir Baltojoje jūrose. Dabar Rusijos ekologams tenka ieškoti tų pavojingų atliekų palaidojimo vietų, nes nėra aiškių kapinynų žemėlapių ir nežinoma, ar jos buvo skandinamos specialiose hermetiškose talpose. Taip pat nėra iki galo išslaptinti duomenys apie sovietinio cheminio ginklo laidojimus Baltijos jūroje, kurie, ekologų ekspertų žiniomis, buvo atliekami nesilaikant saugumo reikalavimų, tiesiog suverčiant dėžes į įdubas jūroje.
Niekaip neišsprendžianti senų ir naujų (pavyzdžiui, atidirbusių povandeninių laivų branduolinių reaktorių utilizavimo, cheminio ginklo naikinimo) savo pačios branduolinio ir cheminio saugumo problemų Rusija yra suinteresuota kompleksiškai tvarkyti ne tik savo panaudotą branduolinį kurą, bet ir priimti perdirbti iš kitų šalių, o ateityje ir ilgalaikiam saugojimui iš užsienio atominių elektrinių, nes tai susiję su didžiulėmis pajamomis: numatoma, kad nuo šio amžiaus vidurio branduolinio kuro daugkartinis perdirbimas taps viena didžiausių energetikos šakų. Kita vertus, parengusi ekonomiškai priimtiną technologiją RBMK reaktorių panaudotam branduoliniam kurui perdirbti, Rusija galbūt realizuotų savo strateginį tikslą – įgyvendinti uždarąjį branduolinio kuro ciklą.
Programos „Už ekologinį raketinės-kosminės veiklos saugumą“ koordinatorius, kosmonautas Sergejus Kričevskis teigia, kad Rusijos kosmoso agentūra nuolat pažeidinėja įstatymus. Apie sovietiniais laikais net nekeltą klausima dėl Plesecko kosmodromo daromos ekologinės žalos kompensavimo jau kalbama ir iš aukštų tribūnų, tačiau ekologija pajungta politinei konjunktūrai, o kosmoso pramonė lieka uždaro kariškių luomo rankose.
Traukiantis iš Baikonuro kosmodromo Kazachijoje 1997 m. Amūro srityje (150 km nuo Blagoveščensko) išformuotos strateginės paskirties raketinės divizijos pagrindu pradėtas kurti „Svobodnyj“ kosmodromas. Nors pagal Rusijos ekologinę doktriną ekologinė kariuomenės veiklos pusė turi būti kontroliuojama visuomenės, kuriant šį kosmodromą nebuvo atliktas ten eksploatuotų strateginių raketų „RS-10“ naudoto labai toksiško heptilinio raketinio kuro poveikio aplinkai tyrimas. Ir nors iš ankstesnių kosmodromų patirties žinoma apie šio kuro daromą žalą žmogui ir aplinkai, jį kariškiai vėl ruošiasi naudoti raketose nešėjose.
Rusijoje taip pat vis aktualesnės tampa su klimato kaita susijusios problemos. Manoma, kad temperatūros kilimas vienu laipsniu sumažina derlių 10 proc. Į šiaurę skverbiasi šilumą mėgstantys mikroorganizmai, sukeliantys tokias ligas kaip vidurių šiltinė (jau antri metai registruojama Jakutijoje) ar Vakarų Nilo karštinė (Volgograde, Astrachanėje ir Krasnodaro krašte). Senka tokios Sibiro upės kaip Lena, beveik dviem metrais nukrito vandens lygis Ladogos ežere. Dėl klimato šilimo daugėja ant įšalo grunto sumontuotų naftos ir dujų vamzdynų avarijų.
Saugumo tarybos posėdyje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kvietė vyriausybę „sukurti šalyje efektyvią ekologinio saugumo“ sistemą. Jis pavedė vyriausybei „pagreitinti Tikslinės federalinės cheminio ir biologinio saugumo programos 2009–2013 metams priėmimą“. O jo įpėdinis Dmitrijus Medvedevas vienu iš esminių uždavinių nurodė valstybinės kontrolės ir priežiūros sistemos gamtosaugos sferoje pertvarką, visų pirma atsisakant dubliavimo reguliuojant šioje srityje veikiančių struktūrų darbą. Jis priminė, kad šioje srityje vienu metu veikia iškart kelios struktūros: „Rosprirodnadzor“, „Rostechnadzor“, „Rospotrebnadzor“ ir „Rossselchnadzor“. Be to, ekologijos įgaliojimų turi ir kitos žinybos. Vicepremjero manymu, būtina didinti baudas už aplinkai padarytą žalą, nes „įmonių vadovybė kuo ramiausiai pažeidinėja ekologinius įstatymus. Prokuratūros išaiškinamų pažeidimų skaičius nuo 2000-ųjų iki 2006 metų išaugo 3,5 karto.“
Būsimasis prezidentas čia įžvelgė ir korupcijos apraiškų. „Juk bauda už ekologinius pažeidimus dažnai dešimtis, o kartais ir šimtus kartų mažesnė už vadinamąjį mokestį už ekologinių reikalavimų suderinimą“. Pasak jo, šis mokestis „peni gana didelę dalį federalinės ir regioninės biurokratijos“. Vienas kovos su šiuo ydingu reiškiniu būdų yra „sankcijų dėl žalos aplinkai griežtinimas“. „Užterštų rajonų žmonės laukia, kad jų darbo sąlygos atitiktų ekologines normas ar bent jau prie jų priartėtų.“
Nors Saugumo tarybos posėdis buvo skirtas tikrai aktualiai šalies problemai, negalima neatkreipti dėmesio ir į akivaizdų priešrinkiminį jo pobūdį. Mat ekologinės problemos rusams yra tarp labiausiai rūpimų. J. Levados centro duomenimis, 22 proc. respondentų aplinkos taršą nurodė kaip vieną iš trijų sričių, kurių būklė verčia skambinti pavojaus varpais. Dmitrijus Medvedevas tapo prezidentu. Rinkėjai, reikia manyti, tikisi savo lūkesčių išsipildymo.
Vytautas Kinčinaitis
