Mūsų tolerantiškiems kosmopolitams Švedija yra neginčytinas „demokratijos“ ir visokeriopų laisvių pavyzdys, kone socialistinio rojaus kampelis, kuriame teka pieno upės kisieliaus krantais. Deja, realybė kaip visada yra rūstesnė – kitus „tolerantiško“ gyvenimo nevengiantys pamokyti švedai demokratiją tik imituoja...
Pastarųjų Rikstago rinkimų išavakarėse atsiskleidė svarbiausi Švedijoje vyravusios komuno–anarchistinės diktatūros „privalumai“: nepakantumas kitaminčiams bei tiesioginis jų persekiojimas, manipuliavimas rinkimų biuleteniais, nuolatiniai trukdymai centro–dešiniosioms politinėms jėgoms rengti viešus mitingus, sisitemingai pažeidinėjant konstitucinę susirinkimų teisę, grasinimai opozicinių partijų nariams, išpuoliai ir smurtas prieš jų atstovus.
Pagrindiniai tokių išpuolių organizatoriai – įvairios komunistinės bei anarchistinės padugnės – šioje šalyje jaučiasi nebaudžiami, jų įžūlumas bei agresija pateisinami abstrakčiomis „demokratijos“ sąvokomis, o nusikaltimai aiškiai dangstomi buvusios politinės valdžios.
Prieš rinkimus Malmėje klastingai iš pasalų buvo užpultas Švedijos demokratų partijos (Sverigedemokraterna) narys Davidas fon Arnoldas Antonis (David von Arnold Antoni), kuriam raudonieji banditai ant kaktos išpjaustė svastiką.
Pagrindinė panašių išpuolių ir smurto auka – Švedijos demokratų partija (Sverigedemokraterna), o svarbiausi tokių „akcijų“ iniciatoriai – raudonieji ekstremistai, palaikomi valdžios institucijų atstovų. Švedijos demokratai vaizduojami taip, lyg jie būtų ekstremistai iš priešingos – rudosios – pusės. Nusikalstamos veikos teisinamos tendencingais ir subjektyviais įvaizdžiais.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad tikrai demokratinėje valstybėje tautinės pažiūros turi tokias pačias teises į politinį atstovavimą, kaip ir konservatyviosios, liberaliosios ar socialistinės pažiūros. Lietuvoje švedų demokratų partija politologų net nebūtų laikoma nacionalistine, o greičiau – moderuotai konservatyvia, jei ne centristine.
Tiesa, iškart po Švedijos rinkimų, kuriuose švedų demokratai pirmą kartą istorijoje gavo 20 mantadų į Rikstagą, mūsų „laisvoji“ ir „liberalioji“ žiniasklaida suskubo šią partiją apšaukti „ultranacionalistine“, „kraštutine radikalia“ ir panašiais epitetais. Tačiau būkime atlaidūs mūsų savarankiškų išvadų nesugebantiems pasidaryti žiniasklaidininkams – aklas svetimųjų minčių tiražavimas (ypač jei tokios mintys dosniai pakišamos kolegų iš „demokratinės“ Švedijos), savos nuomonės neturėjimas seniai yra tapę jų gyvenimo norma bei svarbiausiu pajamų šaltiniu. Todėl grįžkime dar į Švediją.
Šios šalies buvusios valdžios atstovų bei jos gerbėjų, regis, nė kiek neglumina kruvino susidorojimo bei politinio persekiojimo faktai. Neabejotina, jeigu išpuolius ir smurtą organizuotų nacionalistinės jėgos, o jų aukomis taptų socialistų, komunistų, anarchistų ar libertarų atstovai, migrantai ar homoseksualistai – švedų valdžios reakcija tikrai būtų kitokia. Tačiau net vadinamiesiems „žmogaus teisių gynėjams“ dvigubų standartų politika „teisingiausios demokratijos“ šalyje niekada nerūpėjo – juk ne seksualines mažumas persekioja, ne čigonus ir ne musulmonus.
Kalbant apie buvusios prokomunistinės Švedijos valdžios reakciją į raudonųjų terorą, tiksliau, tokios reakcijos nebuvimą verta atkreipti dėmesį į kelis faktus, akivaizdžiai parodančius, jog ši valdžia labiausiai bijojo tikrųjų Švedijos demokratų atgimimo.
Švedų demokratai – tai beveik vienintelė partija šioje šalyje, kuri atvirai kritikuoja imigraciją, multikultūralizmą ir islamą. Praktiškai visose šiųmetinėse apklausose jie susilaukdavo daugiau nei 4 proc. gyventojų palankumo, todėl balansavo ties patekimo į parlamentą riba. Prokomunistinė valdžia ir iš jos kišenės maitinama žiniasklaida nusprendė padaryti viską, kad demokratai į parlamentą nepatektų.
Faktai:
Švedų demokratai, tikėdamiesi tokios reakcijos, paskelbė elektroninio pašto adresą, kuriuo pasinaudoti ragino rinkėjus, jei šie susidurtų su manipuliavimo rinkimų biuleteniais atvejais. Po dviejų išankstinio balsavimo dienų jau buvo užpildyti 34 skundai.Tarp 34 rimčiausių sabotavimo aktų yra atvejai, kai rinkimų komisijų pareigūnai atsisakė išdėlioti Švedų demokratų biuletenius, kai šios partijos biuletenių išvis nebuvo rinkimų vietoje nepaisant to, kad tušti biuleteniai su pažymėtu partijos pavadinimu privalo būti visose rinkimų vietose. Be to, pasitaikė pranešimų apie atvejus, kai visi biuleteniai buvo pavogti.
Prieš rinkimus taip pat užfiksuota daugybė atvejų, kai socialistai, komuno–anarchistai bei palestiniečių migrantai užpuldavo švedų demokratų organizuojamų priešrinkiminių mitingų dalyvius, o policija tik bejėgiškai stebėdavo, kad vėliau galėtų tokius mitingus išvaikyti, motyvuodama viešosios tvarkos pažeidimais.
Švedų demokratai yra ne kartą tapę kraštutinių kairiųjų fizinių užpuolimų aukomis. Išpuolius paprastai lydi grasinantys laiškai ir telefono skambučiai. Vieną tokį grasinimą prieš rinkimus gavo Isakas Nygrenas, kandidatas į vietos tarybą Katrineholme. Laišką pasirašė Revoliucinis frontas, organizacija, teroru kovojanti prieš tuos, kuriuos ji apšaukia rasistais, fašistais, naciais. „Tai įspėjimas. Mes tau duosime tik vieną įspėjimą. Tad gerai pagalvok apie savo tolimesnį žingsnį. Pasitrauk!“
2008 m. Švedijos saugumo policija, SÄPO, išleido ataskaitą Hot mot förtroendevalda („Grasinimai išrinktiems pareigūnams“), kurioje aprašoma Švedų demokratų situacija. Dalį jos verta pacituoti:
„Švedų demokratų partijai priklausantys išrinkti pareigūnai sulaukia plačių ir sistemingų grasinimų iš autonomų aplinkos. Tarp jų esama ir smurtinio pobūdžio. Dėl grasinimų keli išrinkti pareigūnai pasitraukė iš užimamų politinių pareigų. [...]
Grasinimai išrinktiems pareigūnams iš organizuoto nusikalstamumo aplinkos ar kitų grupių yra reti. Švedų demokratai čia yra išimtis. Jie nuolat sulaukia grasinimų ir išpuolių iš Anti–Fascist Action (AFA), arba asmenų, naudojančių AFA simbolius. [...]
Dauguma grasinimų susiję su specifiniais klausimais, į kuriuos yra įtraukti politikai. Grasinimų Švedų demokratams motyvai skirtingi, tačiau pagrindinis motyvas, atrodo, priversti politikus palikti pareigas.
Tyrimo rezultatai rodo, kad Švedų demokratų partijos nariai sulaukia daugiau grasinimų nei kitų partijų atstovai. Tačiau apie juos pranešama retai...“
Švedų demokratų partijos politikai, kaip ir kiti piliečiai, pasisakantys prieš imigraciją, buvo užpuolami ne kartą ir anksčiau. Tačiau paskutinis jau minėtas užpuolimas įvardijamas kaip vienas rimčiausių partijos istorijoje.
Rugsėjo 10–osios, vakarą, po Malmės centre įvykusio mitingo savo namuose buvo užpultas vietinis Švedų demokratų partijos atstovas, 24 metų Davidas fon Arnoldas Antonis. Du banditai su kaukėmis, kalbantys panašia į arabų kalba ir švediškai su stipriu akcentu, grasindami peiliu įsiveržė į fon Arnoldo namus, sumušė jį, išpjaustė ant kaktos svastiką, o pabėgdami išsinešė piniginę bei nešiojamą kompiuterį.
Anksčiau tądien namas buvo aplipdytas AFA lipdukais ir ant jo išpurkšta „Davidas fon Arnoldas – žmonių nekenčianti rasistinė kiaulė“. Manoma, kad įsilaužėliai buvo tarp tų, kurie tądien stengėsi sutrukdyti mitingui, kuriame dalyvavo ir fon Arnoldas. Tai nebuvo pirmoji ataka prieš Davidą. Nenustatytas peiliu ginkluotas vyras bandė jį užpulti ir šių metų kovo 16–osios vakare.
„Štai prie ko prieita: atviras susirinkimas viešoje Malmės aikštėje nutraukiamas kraštutinių kairiųjų ir imigrantų iš Artimųjų Rytų, kurie vėliau vieną iš kalbėtojų paseka iki namų, sumuša ir išraižo svastiką ant kaktos. Toks likimas kitaminčių, kurie nepripažįsta šalyje įtvirtintos multikultūralizmo ideologijos. Tokia realybė anapus retorinės tolerancijos ir įvairovės“, – rašo savo straipsnyje vienas švedų kolega Reinhardas.
Politinė cenzūra šioje šalyje taip pat ne retenybė, ypač aršiai ji taikoma tų pačių švedų demokratų atžvilgiu. Antai maždaug prieš metus didžiausia komercinė Švedijos televizija TV4 galiausiai sutiko į eterį paleisti Švedų demokratų priešrinkiminę reklamą. Šiemet partija Danijoje (švedų kompanijos atsisakė) sukūrė video, kurio pradžioje sakoma, kad politika – tai prioritetų paskirstymas. Rodoma prie valstybinio biudžeto skirstymo skubanti pensininkė ir ją lenkiančios juodai apsimuturiavusios musulmonų moterys su vaikišku vežimėliu. TV4 vadovybė sulaužė savo pažadą ir į eterį šios politinės reklamos nepraleido, teisindamasi, kad ji kursto religinę neapykantą. Viena privati radijo stotis taip pat uždraudė reklamos audio versiją. Po ilgų vargų teko parengti naują išcenzūruotą politinės reklamos versiją.
„Tai, kas vyksta Švedijoje – groteskiškiau nei Rytų Europoje,“ – Danijos TV programoje pareiškė šios šalies Liaudies partijos lyderė Pija Kjersgord. – „Galima pamanyti, kad tai bananų respublika.“...
P.S.
Viena liūdnai pagarsėjusi Švedijos ministrė neseniai lietuvius mokė tolerancijos ir pakantumo, o mūsų politikams nedviprasmiškai grasino investicijų sumažėjimu, jeigu pastarieji nedalyvausiantys iškrypėlių misterijoje. Šiandien tokia jos povyza jau nestebintų, tačiau ir Švedijoje, kaip rodo pastarieji rinkimai, žmonės pradeda atsigręžti į tautines vertybes ir tai suteikia vilties, kad ši šalis išties virs tuo, kuo daugelis ją iš inercijos tebelaiko – europietiškosios demokratijos forpostu. Kartu tai ir nedviprasmiškas signalas mums: tik savo tautos sąvastyje, jos etninėse–kultūrinėse gelmėse, o ne nuolatiniame pataikavime svetimiesiems ar kosmopolitų kartojamose mantrose, galime rasti atsakymus į savo tolimesnės raidos iššūkius.
