Numuštų civilinių lėktuvų istorijoje sovietai, ko gero, yra lyderiai. Jie yra numušę net ir savus. Taip nutiko 1962-ųjų birželio 30 dieną prie Krasnojarsko, kai keleivinį lėktuvą, kuris skrido į Maskvą iš Chabarovsko, per klaidą numušė zenitinė raketa.
Pametė taikinį
Žuvo visi lėktuvu skridę žmonės: 76 keleiviai, tarp kurių buvo 14 vaikų, ir 8 įgulos nariai. Lėktuvas TU-104 buvo pakilęs iš Irkutsko ir skrido 9 kilometrų aukštyje. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas likus 50 kilometrų iki Krasnojarsko, o po to dingo. Skrydžio vadovas girdėjo neįprastą triukšmą lėktuve ir, kaip vėliau pavyko identifikuoti, antrojo piloto balsą: „Krasnojarske, 42 370, sekite mane, stebėkite mane...“ Staiga ryšys nutrūko...
Lėktuvo nuolaužos buvo rastos vietovėje, likus 28 kilometrams iki Krasnojarsko.
Iškart po katastrofos įvykio vietą – didžiulę miško teritoriją – apsupo kariškiai. Pagal nulaužtas pušų viršūnes komisija nustatė, kad lėktuvas ne vertikaliai nukrito, o leidosi nuožulniai, laužydamas medžius, kol pats, atsitrenkęs į storesniuosius, sulūžo. Todėl nuolaužos ir buvo išsibarsčiusios didelėje teritorijoje.
Iš pradžių kelta versija, kad lėktuvas dėl kažkokių priežasčių – gaisro, korpuso skilimo – turėjo staigiai leistis, ir pilotai nesugebėjo jo laiku išlyginti. Tačiau detaliau apžiūrint nuolaužas pastebėta, kad prie vieno pirmosios klasės salono iliuminatoriaus pramušta 20 centimetrų diametro skylė. Nustatyta, kad kažkuo iš išorės buvo pažeistas lėktuvo korpusas, ir tas daiktas sprogo jau lėktuvo viduje. Tada ir paaiškėjo, kad Magansko rajone vienas priešlėktuvinis dalinys vykdė mokymus ir leido zenitines raketas. Viena jų, patekusi į audros debesį, pametė savo taikinį ir automatiškai nusitaikė į netoliese tuo metu skridusį lėktuvą bei sprogo atsitrenkusi į jį. Tačiau tais metais tai buvo didžiausia paslaptis. Ji visuomenei ir net žuvusiųjų šeimoms buvo atskleista tik praėjus 46 metams po nelaimės.
Karinė paslaptis
Štai ką Krasnojarsko žurnalistams pasakojo pirmosios klasės pilotas Genadijus Domeniukas: „Aš neblogai piešiau, gerai išmaniau kartografiją ir tuo metu dirbau 188-ajame Krasnojarsko pulke. Tad mane paėmė į komisiją, kuri tyrė katastrofos priežastis. Komisijai vadovavo S. Tupolevo konstruktorių biuro viršininko pavaduotojas generolas majoras Zelenskis. TU-104 buvo pirmasis reaktyvinis keleivinis lėktuvas, tad jis nebūtų galėjęs nutūpti Krasnojarske, net ir esant avarinei situacijai, nes šio oro uosto takas buvo per trumpas. Lėktuvas 9000 metrų aukštyje iš Chabarovsko skrido į Maskvą. Lėktuvo vadas Maznica vedė lėktuvą įprastu maršrutu. Nors virš žemės buvo audra su žaibais, tačiau lėktuvui ji jokio pavojaus nekėlė, nes siautė gerokai žemiau, nei skrido lėktuvas. Viskas vyko ramiai iki tos minutės, kai TU-104 ėmė žemėti ir sudužo. Tragedija įvyko ryte, tuoj po 10 valandos.
Atvykę kariai skubiai apsupo lėktuvo sudužimo vietą ir nieko iš vietinių gyventojų neprileido. Teko apsupti didelę teritoriją, nes nuolaužos buvo išsibarsčiusios kokių 500 metrų plote. Specialistai tuoj pat ėmė studijuoti tas metalo nuolaužas. Generolas Zelenskis ir atkreipė dėmesį į tą keistą 20 centimetrų diametro skylutę. Ji buvo apdegusi ne iš vidaus, o iš išorės. Atrodė, kad kažkoks pašalinis daiktas pramušęs lėktuvo korpusą ir sprogęs viduje. Gerai apžiūrėjęs tas detales generolas Zelenskis jas susipakavo ir, pasakęs, kad jam čia nebėra ką daugiau veikti, išskrido į Maskvą. Po kurio laiko komisijos nariai buvo supažindinti su šokiruojančia išvada: lėktuvas numuštas zenitine raketa, kuri, pasiklydusi audros debesyse, numušė ne sąlyginį taikinį, o realų. Ir juo tapo TU-104. Tuomet visi komisijos nariai turėjo pasirašyti, kad šios paslapties neatskleis iki savo gyvenimo pabaigos.
Tokie incidentai tais metais nebuvo dažni, bet jų pasitaikydavo. Taip pat šešiasdešimtaisiais netoli Kazanės katastrofą patyrė keleivinis IL-18, skridęs iš Maskvos į Krasnojarską. Paaiškėjo, kad jis irgi buvo numuštas zenitinės artilerijos. O mano pažįstami karininkai, tarnavę priešlėktuvinėje gynyboje, pasakojo, kad ir prieš numušant Pauliuso pilotuojamą JAV lėktuvą šnipą U-2, mūsų zenitininkai, prieš tai sumaišę taikinius, „nupylė“ savą naikintuvą“.
Apkaltino rūkorių
Pagal chronologinę tvarką dabar būtų eilė prisiminti 1968 metų rugsėjo 11-ąją Prancūzijoje įvykusią katastrofą. Tą dieną prancūzų zenitininkai numušė savo šalies oro linijų kompanijos „Air France“ keleivinį lėktuvą „SE-210 Caravelle III“, kuris skrido iš Korsikos į Nicą. Pasirodo, ne tik sovietai paslaptimi paverčia sau nenaudingus faktus – taip yra ir kitose šalyse. Prancūzų kariškiai irgi daug metų neprisipažino, kad keleivinį lėktuvą atsitiktinai numušė raketa. Ir tik 2011-ųjų gegužės 10-ąją buvęs karinis sekretorius Mišelis Lati interviu televizijos kanalui TF1 pripažino, kad lėktuvą, skridusį 1611-uoju reisu, numušė nuo savo kurso nukrypusi raketa. Iki tol piršta versija, esą lėktuvo salone kilęs gaisras nuo neužgesintos cigaretės.
„SE-210 Caravelle III“ buvo visai naujas lėktuvas, nupirktas tų metų balandį. Iki katastrofos jis buvo skraidęs tik 1001 valandą. Lėktuvo vadas Mišelis Salomonas buvo patyręs pilotas, skraidęs beveik 10 000 valandų. Kiek mažiau valandų ore buvo išbuvę antrasis pilotas Emilis Duvinažas ir borto inžinierius Robertas Žuanas, bet jie irgi buvo aukštos kvalifikacijos specialistai.
Tą rytą, 9 valandą, lėktuvas, jau apžiūrėtas technikų ir pripiltas kuro, stovėjo pakilimo take. Po 8 minučių jam buvo leista kilti. Viskas vyko pagal numatytą programą. Korsikos Ajačio oro uosto dispečeris palinkėjo lakūnams sėkmingo skrydžio, nurodė pakilti iki 4880 metrų ir tada susisiekti su Marselio oro uosto dispečeriu. Viskas taip ir buvo. O 9 val. 28 min., kai lėktuvui buvo leista žemėti iki 2130 metrų, jo ekipažas pranešė, kad turi nesklandumų, ir paprašė leidimo kuo skubiau nusileisti. Tuomet kapitonui buvo patarta susisiekti su Nicos skrydžių valdymo centru. Šiam kapitonas pranešė: „Pas mus gaisras“ („on a… le feu“ – pranc.). Dar po minutės žemę pasiekė labai nerimastinga žinia iš lėktuvo: „Mes sudušime, jei ir toliau taip tęsis“ („on va crasher si ça continue“ – pranc.). 9 val. 33 min. lėktuvas paskutinį kartą švystelėjo radiolokatoriaus ekrane ir išnyko – rėžėsi į jūros paviršių ir nugrimzdo į 2600 metrų gylį. Visi lėktuvu skridę 95 žmonės žuvo. Iškart buvo pradėta katastrofos vietos paieška. Kiek po vienuoliktos valandos jūroje buvo pastebėta naftos dėmė ir lėktuvo nuolaužos. Dar po valandos iš vandens buvo iškeltas pirmas kūnas.
Iš vandenyno iš viso buvo iškelta apie 10 tonų lėktuvo nuolaužų. Pagal jas buvo nustatyta, kad prieš nelaimę užsidegė lėktuvo užpakalinė dalis. Tikslios priežasties tyrėjų komisija neišsiaiškino. Tik 1973 metais komisija, tyrusi kito lėktuvo katastrofą, priėjo prie išvados, kad gaisras lėktuve „SE-210 Caravelle III“ galėjęs kilti nuo neužgesintos cigaretės. Tačiau tuo mažai kas tikėjo. Nuo pat pradžių buvo keliama raketos versija, bet šalies gynybos ministras Mišelis Debre tai neigė. Jis tvirtino, kad tuo metu jokių mokymų ir šaudymų Levanto saloje, kur bazavosi raketų bandymo centras, nebuvo. Tačiau paaiškėjo, kad vis dėlto raketomis tąkart šaudyta, tik šaudymas buvo skubiai nutrauktas, vos tik radaruose buvo pastebėtas keleivinis lėktuvas. Bet, matyt, raketa jau buvo spėjusi jį kliudyti.
Žuvusiųjų giminės 2006-aisiais kreipėsi į teismą ir masine žmogžudyste apkaltino Prancūzijos ginkluotąsias pajėgas.
Daugiau apie lėktuvų katastrofas galima paskaityti knygoje „Skrydis į mirtį“
Kitame numeryje: Pasiklydusiųjų debesyse nebuvo pasigailėta
Vytautas ŽUTAUTAS
AKISTATA
