Mes dar sugrįšime į Jurijaus Andropovo ir vėlesnius laikus, papasakosime apie medvilnės, ikrų ir kitas garsias bylas, į kurias buvo įsivėlę labai aukšti Sovietų Sąjungos pareigūnai. O dabar – apie 6-ojo dešimtmečio pradžią, kai prasidėjo vadinamasis atšilimas.
Akis atvėrė festivalis
Kai 1953 metais į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas išdrįso pasmerkti Josifą Staliną ir iš lagerių paleido tūkstančius nekaltai nuteistų žmonių, kai buvo atspausdinti iki tol drausti Aleksandro Solženycino ir kitų rašytojų kūriniai, kai žmonės ėmė nebijoti pasakoti anekdotus, atrodė, kad gyvenimas iš tikro prašviesėjęs.
Vis dėlto dabartinių laikų požiūriu gyventi sovietų šalyje tebebuvo baisu. N. Chruščiovas važinėjo po pasaulį ir propagavo sovietinį gyvenimo būdą, žadėjo pavyti ir aplenkti Jungtynes Amerikos Valstijas, o paprasti žmonės neturėjo ko valgyti. Neturėjo nei už ką. Paprastas pavyzdys – už kolūkiečio pensiją buvo galima nusipirkti tik tris kilogramus mėsos.
Aišku, iš pradžių tos kalbos uždegdavo jaunus žmones ir Sovietų Sąjungoje. Jauni entuziastai, nuoširdžiai tikėdami socializmu ir svajodami apie komunizmo pastatymą, tūkstančiais traukė užkariauti plėšinius, kadratiniu lizdiniu būdu sėjo kukurūzus, plušėjo negailėdami jėgų ir neskaičiuodami valandų. Bet vien ideologija ir entuziazmu ilgai sotus nebūsi.
1957 metais Maskvoje įvyko 6-asis Pasaulio jaunimo ir studentų festivalis. Sovietai, propaguodami „tautų draugystę“, buvo jam uoliai pasiruošę, tačiau kai jis pasibaigė, tai ir pats N. Chruščiovas, ir KGB vadai gailėjosi, kad įsileido festivalį į Maskvą. Mat Sovietų Sąjungos jaunimas, iki tol gyvenęs lyg už geležinės uždangos ir nieko nežinojęs apie gyvenimą Vakaruose, dabar pamatė, kaip gyvena užsieniečiai. Taigi kaproninės kojinės, aukštakulniai bateliai, kramtomoji guma ir džinsai tapo milijonų jaunų žmonių svajonėmis.
Savo ruožtu sovietinė propaganda ėmėsi darbo – tie, kurie mūvėjo džinsus ar šoko užsienietiškus šokius, buvo smerkiami. Vis dėlto mada kaip epidemija iš Maskvos plito po „plačiąją tėvynę“.
„Už savo stipendiją nusipirktą anglišką sijonėlį aš nešiojau net 6 metus, – prisimena kijevietė Galina. – O Levi Strauso džinsai buvo sunkiai įgyvendinama svajonė, nes juodojoje rinkoje kainavo 130 rublių. Tuo metu stipendija buvo tik 40 rublių. Kad pavyktų nusipirkti kokį nors užsienietišką daiktą, aš ir mano draugai uždarbiaudavome kur tik galėjome. Naktimis krovėme vagonus, ėjome tvarkyti kambarių, o per paskaitas snausdavome. Problema dar buvo ir turint pinigų nusipirkti, nes parduotuvėse tokių prekių nebūdavo“.
Užtat atsiradę šešėliniai veikėjai trynė rankas. Jų, pagimdytų pačios socialistinės ekonomikos, sistema išnaikinti jau nepajėgė, nors vienu metu tam net buvo pajungta pati galingiausia prievartos struktūra – KGB.
Savi farcovščikų įstatymai
Tuos pogrindinius veikėjus rusai vadino farcovščikais. Manoma, kad tas pavadinimas kilęs iš Odesos. To miesto tarmėje buvo žodis „forecas“, kuris reiškė žmogų, pigiai superkantį prekes ir tuoj pat jas parduodantį gerokai brangiau.
Odesa buvo prekybos uostas. Jame iš po prekystalio ar iš farcovščikų buvo galima nusipirkti bet kokį užsienietišką daiktą. Perpardavinėtojai prekes pirkdavo iš firmačių – jūreivių, atplaukusių iš užsienio – ir parduodavo kelis kartus brangiau.
Perpardavinėtojai Sovietų Sąjungoje gyveno pagal savo įstatymus, turėjo net specifinį užkoduotą žargoną, labai panašų į kriminalinių nusikaltėlių. Tų perpardavinėtojų būta beveik visuose visuomenės sluoksniuose, bet dažniausiai tuo vertėsi studentai, taksistai, sportininkai, artistai, stiuardesės ir... prostitutės. Taigi žmonės, kurie arba galėdavo susisiekti su nuolat sekamais užsieniečiais, atvažiavusiais į Sovietų Sąjungą, arba tie, kurie patys išvykdavo į užsienį. Prostitutės į šį sąrašą papuola visai neatsitiktinai – dauguma tų, kurios guldavo į lovą su užsieniečiais, būdavo ir slaptos KGB agentės. Nors jos būdavo „didžiausia socialistinio gyvenimo gėda, raunama su šaknimis“, tas, kurios dirbo su užsieniečiais, teisėsauga toleravo, KGB saugojo, o milicija stebėjo tik iš toli.
Studentai į užsienį neišvažiuodavo, kaip sportininkai ar stiuardesės, bet prieidavo prie bendraamžių, kurie mokėsi Sovietų Sąjungoje. Iš čekų, lenkų, vengrų buvo galima nusipirkti madingų kaklaraiščių, ilgų paltų, spalvingų marškinių, siaurų kelnių. Arabai ir afrikiečiai atveždavo įvairios technikos, magnetofonų, muzikos instrumentų, džinsų. Sovietų studentai supirkdavo iš jų net panešiotus rūbus ar kitus daiktus ir kaipmat parduodavo. Kai kurie uždirbdavo didelius pinigus. Štai to meto studentas Anatolijus pasakojo, kad jis iš užsieniečio už 1500 rublių nusipirko vokiškus elektrinius vargonus, o pardavė juos vietiniams muzikantams už 2500 rublių. Taigi uždarbis – 2 metų stipendija.
Pirkėjai irgi buvo įvairūs. Tie, kurie turėjo mažai pinigų, pirkdavo panešiotus rūbus. Tačiau būta ir „aristokratų“ – dažniausiai tai buvo turtingų tėvų iš nomenklatūros vaikai. Šitie užsisakydavo ir užsienietiškų kvepalų, ir pasaulyje madingų, bet sovietiniam jaunimui neprieinamų muzikos grupių įrašų.
Doleris už 60 kapeikų
Perpardavinėjimu užsiėmė bemaž visi, kurie tik galėjo, nes spekuliantai uždirbdavo daugiau negu kokie akademikai ar net ministrai. O tie, kurie iš užsienio atsiveždavo prekių tik kokį kartą, paprastai jas nešdavo į komiso parduotuves.
Pasakoja tuo metu teisėju dirbęs Dimitrijus Makarovas: „Viešėdamas Indijoje nusipirkau labai pigių marškinių, suknelių, batelių ir nunešiau jas į komiso parduotuvę. Dvi merginos, kurios vangiai priiminėjo panešiotus daiktus iš eilinių klientų, pamačiusios mano prekes, iš karto pagyvėjo ir pasikvietusios į šoną pasiūlė jas parduoti iš karto. Ir nupirko iš manęs už 700 rublių. Indijos turguje už tas prekes aš buvau sumokėjęs 15 dolerių, o dolerį pirkęs po 90 kapeikų. Tad uždirbau 500 rublių“.
Dar daugiau nei daiktų perpardavinėtojai arba farcovščikai, kaip juos vadindavo Rusijoje, ar spekuliantai, kaip vadino Lietuvoje, uždirbdavo tie, kurie prekiavo valiuta ir turėjo ryšius su „Beriozkos“ (Maskvoje), „Kaštano“ (Kijeve), „Albatroso“ (Klaipėdoje) ir panašaus tipo parduotuvėmis. Jose būdavo prekiaujama už dolerius, svarus sterlingų ar kitokią Vakarų valiutą arba bonus. Tokių parduotuvių pirkėjai buvo užsieniečiai arba sovietų prekybinio laivyno jūreiviai, kurie plaukdavo į užsienio uostus ir dalį atlyginimo gaudavo bonais. Tose parduotuvėse buvo prekiaujama užsienietiškomis prekėmis. Spekuliantai, turintys valiutos ir ryšių, tose parduotuvėse nusipirkdavo tų prekių ir brangiau pardavę uždirbdavo gerus pinigus.
Turėti valiutos buvo nusikaltimas, bet juodojoje rinkoje ja buvo prekiaujama. Turistai, atvažiavę į Sovietų Sąjungą, savo dolerius ar kitus pinigus keisdavo į rublius labai mažu kursu. Už dolerį įvairiais laikotarpiais oficialiu kursu mokėdavo nuo 60 iki 90 kapeikų. O prie parduotuvių besisukiojantys valiutos spekuliantai – valiutčikai – dolerį nupirkdavo net iki dešimties kartų brangiau.
Rizikavo beveik visi
Valiutčikų klientais tapdavo ir Sovietų Sąjungos piliečiai, kuriuos valdžia išleisdavo į užsienį. Mat išvykstantiems turistams valdžia oficialiu kursu leisdavo nusipirkti valiutos už 30 rublių. Tokių pinigų neužtekdavo, kad užsienyje nusipirktum madingų rūbų ar magnetofonų, tad tekdavo mokėti gerokai brangiau spekuliantams, o po to slėpti tuos pinigus, kad nepastebėtų pasieniečiai. Spjovusių į sovietinę moralę piliečių laukė ne tik moralinis pasmerkimas, draudimas išvažiuoti į užsienį visiems laikams, bet ir griežtas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Už valiutos išvežimą jis numatė laisvės atėmimą net iki 10 metų.
Vis dėlto beveik visi stengėsi išsivežti dolerių ar svarų sterlingų, o Maskvos juodoji valiutos rinka mažai kuo skyrėsi nuo valiutos turgų arabų kraštuose. Apie ją sklido legendos ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Tos kalbos pasiekė ir aukščiausių sovietų vadovų ausis.
1959 metų pavasarį N. Chruščiovo patikėtinis Anastazas Mikojanas susitiko su amerikiečių ekonomistu Viktoru Perlo. „Pas jus vyksta kažkokie negeri dalykai, – pasiskundė tas. – Kai lankausi Maskvoje, prie manęs nuolat pristoja kažkokie žmonės ir siūlo parduoti dolerius“.
Beveik tuo pačiu metu Komunistų partijos ideologui Michailui Suslovui pasiskundė ir prancūzų publicistas Alberas Kanas. „Kaip čia yra, kad socialistinėje visuomenėje tarpsta valiutos perpardavinėtojai?“ – sakė jis.
Galų gale tos kalbos pasiekė ir patį Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmąjį sekretorių N. Chruščiovą. Tuo metu jis viešėjo JAV ir su viceprezidentu Ričardu Niksonu vienas kitam įrodinėjo savo šalių privalumus. Kaip neigiamą pavyzdį R. Niksonas nurodė tai, kad Sovietų Sąjungoje kaip niekur kitur pasaulyje gausu valiutos perpardavinėtojų ir kitokių spekuliantų. Karštakošis N. Chruščiovas pasijuto lyg gavęs šlapiu skuduru per veidą. Sugrįžęs į Maskvą, liepė tuoj pat jam pateikti pranešimą apie valiutų spekuliantus.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip KGB buvo iškeltas uždavinys sustabdyti valiutos prekybą ir spekuliantų „karalius“ susodinti už grotų
