Laikraščių ir naujienų portalų straipsnių antraštėse nuolat pasirodant pranešimams apie Irano Islamo Respublikos branduolinę programą, prezidento pareiškimus nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus, žmogaus teisių pažeidimus ir panašius dalykus, kuriamas ypatingai neigiamas šios šalies įvaizdis. Dėl šios priežasties gali pasirodyti keista tai, kad sinefilų akimis, Iranas yra šalis, kurioje kuriami vieni iš įdomiausių ir novatoriškiausių filmų visame pasaulyje.
Kaip tai gali būti įmanoma? Juk Irano valdžia mielai cenzūruotų net kitose šalyse kuriamus filmus. Apie tai byloja šių metų kovo mėnesį Javad Shamaqdari, Irano prezidento Mahmoud Ahmadinejad patarėjo meno klausimais, išsakytas reikalavimas, kad Holivudas atsiprašytų už Irano šalies įžeidimus tokiuose filmuose kaip Zack Snyder „300“ (2006) ir Darren Aronofsky „Imtynininkas“ (2008). Anot jo, pirmajame, apie Termopilų mūšį pasakojančiame filme, Irano protėviai, priešingai nei kilnūs graikai, vaizduojami kaip žiauri ir kraugeriška tauta. O antrajame filme iraniečiams pasirodė įžeidžianti scena, kurioje Mickey Rourke vaidinamas imtynininkas, kovodamas su iraniečių imtynininku, pravarde „Ajatula“, sulaužo Irano vėliavos stiebą ir numeta jį džiūgaujančiai miniai.
Jau iš šito reikalavimo galima įtarti, kad kino kūrimas Irane nėra atsietas nuo politikos ir priklauso nuo valdžios vykdomos cenzūros. Tačiau nepaisant to, o galbūt būtent dėl to, Irano kinas yra labai vertinamas kino kritikų ir kino gerbėjų, o beveik nė vienas prestižinis kino festivalis neapsieina bent be vieno iranietiško filmo. Net lietuviškasis „Kino pavasaris“ šiais metais rodė du iranietiškus filmus – Majid Majidi filmą „Žvirblių giesmė“ ir Samiros Makhmalbaf „Dvikojis arklys“. Tad bandant išsiaiškinti šių dviejų faktų – aukštos kino kokybės ir valdžios siekio kontroliuoti kino kūrimą – santykį, pravartu apžvelgti kino raidą Irane.
Iraną kinas pasiekė gana anksti. Jei apskritai kino gimtadienis yra 1895 metai, tai Irane kino reiškinys atsiranda jau 1900 m., kuomet Qajar dinastijos šacho oficialusis fotografas, po vizito į Paryžių, įsigyja kamerą ir ima filmuoti šacho vizitą Europoje. 1904 m. Irane pastatomas pirmasis kino teatras. Pirmasis meninis filmas sukuriamas 1930 m, o 1933 m. – pirmasis garsinis filmas. Taigi technine prasme Iranas beveik neatsiliko nuo pasaulinių tendencijų, tačiau, iš principo, nekūrė nieko savito ir originalaus – kinas buvo kuriamas vien komerciniais tikslais. Filmuose dominavo šokiai, muzika, buvo kuriamos paprastos dramos, persiškos vakarietiškų filmų versijos, o taip pat daug filmų Iranas importuodavo iš užsienio.
Importuojamas kinas buvo viena iš priežasčių, kodėl XX a. 3 dešimtmetyje, jau valdant Pahlavi dinastijai (1925 – 1979), filmai Irane pradedami oficialiai cenzūruoti. Importuojami filmai, kurie vaizdavo moteris, šeimos gyvenimą, seksą ir panašiai, buvo cenzūruojami, saugant iraniečių moralę. Tačiau buvo cenzūruojamas ir lokalus kinas, bet dėl visai kitokių priežasčių – politinė kritika ar socialinis realizmas viduje kuriamiems filmams buvo neįsivaizduojamas.
Viskas ima keistis po 1953 m. perversmo, kuomet su JAV pagalba buvo nuverstas demokratiškai išrinktas ministras pirmininkas Mohammad Mossadegh, ir šachas Mohammad Reza Pahlavi šalyje įtvirtino autokratinį ir despotišką režimą. Po šių įvykių menas Irane pradeda maištauti ir viena iš šio maišto formų yra naujas požiūris į kino kūrimą, kuris ilgainiui virsta reiškiniu, vadinamu Naująja Irano banga.
1963 metais garsi poetė Forugh Farrokhzad sukuria dokumentinį filmą „Namas yra juodas“, kuriame pasakojama apie raupsuotųjų koloniją. Vaizdai yra įgarsinami poetės skaitomu Kuranu ir jos pačios poezija. Dažnai teigiama, kad šitas filmas yra vienas pagrindinių filmų, paskatinusių Naujosios Irano bangos atsiradimą. Tuo metu režisierius tampa suprantamas kaip auteur, o kinas pripažįstamas tokiu pat menu kaip literatūra, poezija ir teatras.
Tačiau iš principo Naujoji Irano banga datuojama nuo 1969 m. garsaus Irano režisieriaus Dariush Mehrjui sukurto filmo „Karvė“. Jame pasakojama paprasta istorija apie kaimietį ir jo karvę bei jo skausmą jai dingus. Šitas filmas buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau dėl socialinio realizmo bei neturtingai gyvenančių žmonių vaizdavimo jis buvo suvokiamas kaip nukreiptas prieš šacho režimą ir dėl to iš karto konfiskuotas. 1971 m. šis filmas buvo slapčia išvežtas iš Irano ir parodytas Venecijos kino festivalyje, kur jis buvo labai gerai įvertintas, o tarptautinis pripažinimas privertė jį parodyti ir šalies viduje.
Po truputį imant kurtis savitam Irano kinui, tuo pačiu metu, 6-7 dešimtmetyje, ima laisvėti cenzūros gniaužtai – iš principo buvo draudžiama tik politinė ir socialinė kritika, bet imami nebetaikyti moraliniai apribojimai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kino menas nebuvo priimtinas dvasininkams ir 8 dešimtmetyje Ajatula (neformalus šiitų religijos dvasininkų religinis teisinis titulas) Ruholla Khomeini bei kiti dvasininkai oficialiai pasmerkia kiną.
Tuo tarpu šachas kiną siekė pajungti savo tikslams ir naudoti jį kaip propagandos priemonę. Kiekvieno kino seanso pradžioje grodavo nacionalinis himnas, žiūrovai būdavo priversti atsistoti ir žiūrėti vaizdus iš Pahlavi režimo šlovės momentų. Kita vertus, lankymasis kino teatre atvėrė galimybę būti laisviems. Kaip rašo kultūros kritikas, dabar JAV gyvenantis iranietis Hamid Dabashi, kino seansų metu jie pasijusdavo laisvi. Tamsoje vaikinai ir merginos galėdavo laikytis už rankų, bučiuotis. Taip pat nesistodami grojant nacionaliniam himnui, galėdavo rodyti savo drąsą ir protestą prieš despotišką šacho valdymą.
Taigi iš vienos pusės kinas buvo siejamas su laisvės pojūčiu. Tai buvo viena didžiausių pramogų tuometiniame Irane. Iš kitos pusės, jis buvo siejamas su vakarietiškomis vertybėmis, laikomas moraliai nepriimtinu dalyku, buvo vienas iš represinio šacho režimo simbolių. Todėl nenuostabu, kad per revoliucinį laikotarpį, kuris truko nuo 1978 iki 1979 m., kino teatrai buvo dažni revoliucionierių taikiniai. 1978 metais Abadano mieste sudegintas kino teatras nusinešė 400 žmonių gyvybes. Po revoliucijos daugelis kino teatrų buvo konfiskuoti arba jų savininkai patys nusprendė juos uždaryti, kino kūrimas nutrūko, o daugelis režisierių emigravo.
Po 1979 m. islamo revoliucijos, šalyje įsigali teokratinis režimas, o Aukščiausiuoju respublikos lyderiu tampa Ajatula Ruhollah Khomeini. Kaip jau buvo minėta, prieš revoliuciją šalies dvasininkai nebuvo didžiuliai kino gerbėjai. Po revoliucijos jie iš principo turėjo dvi strategijas: arba visiškai jį uždrausti (tokią strategiją po 15 metų pasirinks Talibanas Afganistane), arba pajungti savo tikslams. Ajatula Khomeini pabandė imtis antrosios strategijos, teigdamas, kad „kinas yra viena iš kultūros apraiškų ir jis privalo tarnauti žmogui ir jo auklėjimui“.
Siekdama kiną pajungti savo tikslams, po revoliucijos valdžia ima remti kino gamybą, taikyti įvairias lengvatas ir dėl to labai atpinga kino gamybos kaštai, bet kartu kino kūrimas imamas dar griežčiau kontroliuoti. Filmai cenzūruojami, remiantis tuo, kas yra laikoma „moraliai priimtinomis“ temomis. Bet kuriuo filmo kūrimo etapu galėjo įsikišti Kultūros ir islamiško mokymo ministerija. Buvo draudžiama kritikuoti dabartinį režimą, kritiškai vertinti 1980 – 1988 m. vykusį karą su Iraku, kalbėti apie vyro ir moters meilę bei kitus dalykus.
Porevoliucinio kino atgimimas siejamas su 1982 m., kuomet kultūros ministru tapo palyginti liberalus dvasininkas Mohammad Khatami. Tais pačiais metais Irane pradedamas rengti „Fajr kino festivalis“, vėl ima kurti iki revoliucijos kūrę režisieriai: jau minėtas Dariush Mehrjui, Europoje itin pamėgtas, 1997 m. Kanuose už filmą „Vyšnių skonis“ Auksine palmės šakele apdovanotas Abbas Kiarostami. Apie 1988 m. Irane moraliniai kodai tampa kiek laisvesni. Nuo 1989 iki 1993 m. scenarijai nebeturėjo gauti Kultūros ministerijos pritarimo ir dėl kiek laisvesnės atmosferos režisieriai imasi anksčiau tabu buvusių temų.
1991 m. vienas garsiausių Irano režisierių Mohsen Makhmalbaf sukūrė filmą „Metas meilei“. Jame buvo nagrinėjama uždrausta tema – meilės trikampis (viena moteris ir 2 vyrai). Nufilmuotas Turkijoje ir Irane parodytas tik Fajr festivalyje, filmas šokiravo Irano visuomenę ir ilgą laiką aptarinėtas Irano spaudoje. Tačiau tai, kad mėgaudamiesi didesne laisve, menininkai ėmėsi drąsesnių temų, privertė sunerimti konservatyviuosius dvasininkus ir 1992 m. M. Khatami buvo priverstas atsistatydinti iš kultūros ministro posto. Vėl siekiama didesnės kontrolės, daug sukurtų filmų buvo uždrausti, o scenarijai vėl turi sulaukti pritarimo iš kultūros ministerijos.
Tačiau tam tikrų dalykų sugrąžinti atgal jau nebuvo įmanoma. Tokie įvykiai politizavo režisierius, privertė juos užimti tam tikrą poziciją ir tai aiškiai pasimatė per 1997 m. prezidento rinkimus, kada daugybė menininkų ir beveik visi režisieriai parėmė M. Khatami kandidatūrą. Jį išrinkus prezidentu, prasidėjo naujas Irano kino laikotarpis. Parodyti anksčiau uždrausti filmai, nagrinėjamos anksčiau tabu buvusios temos, filmus ima kurti moterys (pavyzdžiui, Rakhshan Bani-Etemad, Tahmineh Milani). 1998 m. jau minėto Irano režisieriaus Mohsen Makhmalbaf dukra Samira Makhmalbaf, būdama aštuoniolikos metų, sukūrė filmą „Obuolys“, kuriame pasakojama apie dvi seseris, kurias vienuolika metų tėvai kalino namuose. Ši istorija yra paremta tikrais įvykiais, o veikėjai vaidina patys save. Šis filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Samira Makhmalbaf tapo jauniausia, oficialioje Kanų kino festivalio dalyje kada nors besivaržiusia režisiere.
Tačiau ilgainiui kino cenzūra vėl sugriežtėjo. Iki šiol daug filmų Irane yra draudžiami, iškarpomi. Scenarijai privalo gauti valdžios pritarimą, o toks leidimo gavimas gali trukti metų metus, ir tai yra vienas iš būdų žlugdyti režisierius, net jei oficialiai kurti jiems nėra draudžiama. Sunku kurti politiškai angažuotus filmus. 2001 m. Tahmineh Milani sukūrė filmą „Nematoma pusė“, kuriame pasakojama apie už politinę veiklą mirtimi nuteistą moterį. Nors reformistinė Khatami vyriausybė šiam filmui buvo davusi leidimą, režisierė vis tiek buvo suimta dėl antirevoliucinio filmo turinio. Sulaukus tarptautinio dėmesio ir kritikos iš tokių režisierių kaip Francis Ford Coppola ir Martin Scorcese, po kelių savaičių režisierė buvo paleista, tačiau kaltinimai jai iki šiol nėra panaikinti.
Kai kurie režisieriai stengiasi kaip įmanoma su tuo kovoti ir plėsti galimų temų sąrašą, kai kurie su tokiu režimu neapsikentę palieka šalį. Taip yra pasielgęs Mohsen Makhmalbaf su savo šeima, kuri beveik visa susijusi su kino kūrimu, – nuo 2004 m. jie gyvena ir kuria Afganistane. Kiti režisieriai, tokie kaip Abbas Kiarostami, laikosi kiek kitokio požiūrio. Nors jis ir negina dabartinio Irano režimo, jis teigia, kad griežta cenzūra Irano kinui suteikia unikalią estetiką, filmus pripildo nutylėjimais ir alegorijomis. Jo teigimu, jei cenzorius randa, ką iš filmo iškirpti, vadinasi režisierius blogai atliko savo darbą.
Kad ir kokio požiūrio būtų laikomasi – ar kinas būtų kuriamas kaip drąsi režimo ir visuomenės kritika, ar kaip poetinė metafora – šis savitas cenzūros ir kūrybos santykis veikia taip, kad bet kuriam kokybiško ir novatoriško kino mėgėjui domėjimosi Irano kinu beveik neįmanoma išvengti.
Goda Jurevičiūtė, VU TSPMI studentė
