Žinant sudėtingą D. Medvedevo padėtį Rusijos Federacijos prezidento poste (realių politinių ambicijų atsisakymas; supratimas, kad po ketverių metų teks „grąžinti“ valdžią; V. Putino – tuomet ministro pirmininko – dominavimas politiniame gyvenime) sunku vertinti, kiek jis pats tikėjo iškeliamų idėjų realumu ir tikslingumu. D. Medvedevas buvo pristatomas kaip „kitoks“ prezidentas – ne toks brutalus kaip V. Putinas (vienintelis politinio brutalumo aktas – karas su Gruzija 2008 metų rugpjūtį), pseudoliberalus, inovacijų ir naujųjų technologijų mėgėjas ir žinovas. Šis vaizdinys turėjo ir tam tikrų komiškų bruožų (galbūt formuojamų specialiai, kad naujasis vadovas neįgytų pernelyg didelio visuomenės pasitikėjimo ir vėliau nesudarytų nereikalingos konkurencijos V. Putinui).
Paradoksalu, bet savo orientacijoje į inovacijas D. Medvedevas deklaravo kaip tik tai, apie ką jau ne pirmus metus kalbėjo Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. XXI a. pradžioje šovusios į viršų energetinių išteklių kainos leido Rusijai akumuliuoti didžiulį pelną iš naftos ir dujų prekybos. Energetiniai resursai tapo valstybinės politikos instrumentu. Jie įgalino ne tik pildyti augantį šalies biudžetą, bet ir stiprinti politinę Maskvos įtaką posovietinėje erdvėje. Įtakos mechanizmas yra gana paprastas: Rusijos „draugai“ gauna energetinių išteklių mažesnėmis kainomis, o „priešai“ baudžiami aukštesnėmis kainomis arba energetine blokada (galima prisiminti kelis dujų karus su Ukraina arba naftotiekio „Družba“ uždarymo istoriją). Tačiau tokioje situacijoje pati Rusija tapo pernelyg priklausoma nuo savo energetinių išteklių ir jų kainų pasaulio rinkoje. D. Medvedevo pasisakymuose išsakytą bendrą idėją galima būtų apibūdinti taip: Rusija rizikuoja tapti tik „žaliaviniu Vakarų priedėliu“, o kad taip nenutiktų ir kad Rusija galėtų išlaikyti lygybę su Vakarų pasauliu, reikia plėtoti pažangiąsias technologijas.
Paminklu D. Medvedevo plėtojamai inovacijų krypčiai galima pavadinti straipsnio pradžioje paminėtą Skolkovo inovacijų centrą. Šiandien šio centro, kuris turėjo tapti rusišku Silicio slėniu, tinklalapyje (http://community.sk.ru/) nurodoma, kad Skolkovo projektas yra pritraukęs 929 dalyvius, tarp jų yra ir garsių užsienio įmonių, ir jaunų, inovacinių kompanijų (vadinamųjų startupų). Tačiau atrodo, kad virš šio centro jau kaupiasi juodi debesys.
Skolkovo projektas turėjo ne visai teigiamą įvaizdį iš pat pradžių. Rusų informacinis tinklalapis KM.ru, kritikuodamas jį, nurodė, kad esminis Skolkovo centro skirtumas nuo garsiojo JAV analogo yra tas, kad Silicio slėnis buvo kuriamas pirmiausia pačių mokslininkų iniciatyva ir pastangomis, o rusų projektas tradiciškai nuleidžiamas iš viršaus. Be to, Silicio slėnyje dirba JAV bendrovės, o Skolkovo centras vienu iš siekių nurodo pritraukti dalį garsių užsienio kompanijų, o tai reiškia, kad net dirbdami rusiškame inovacijų centre Rusijos specialistai iš esmės dirbs kitų šalių naudai. Kitas dalykas, kuris neramina KM.ru autorius, yra tai, kad naujausios technologijos, sukurtos Skolkovo centre, gali būti lengvai nutekintos į Vakarus, o Rusija taip ir neįgis norimo inovacinio pranašumo. Tinklalapio autoriai taip pat negalėjo suprasti, kodėl kuriamas visiškai naujas projektas, nors Skolkovo centrui numatytas lėšas galima būtų investuoti į jau esamus Rusijos mokslo centrus (akademinius ir mokslo miestelius) ir pan. (http://www.km.ru/front-projects/skolkovo-proryv-v-budushchee-ili-grandioznyi-raspil/skolkovo-ryvok-v-budushchee-ili-z).
Skolkovo centrui negailėjo kritikos ir autoritetingesni šaltiniai. Rusų kilmės Nobelio premijos laureatas Andrejus Geimas, kurį norėta pritraukti darbui šiame inovacijų centre, pareiškė, kad už tuos pinigus, kuriuos valdžia investuos į Skolkovą, buvo galima be didesnio patoso pastatyti keturis akademinius miestelius. Kaip didžiausią mokslinio progreso priešą Rusijoje A. Geimas įvardijo biurokratiją ir korupciją. Nobelio premijos laureatas apgailestavo, kad tarp rusiškų žodžių, kuriuos pirmiausia išmoksta užsieniečiai Rusijoje, yra ir žodis „otkat“ (dažniausiai – stambus kyšis, kurį reikia sumokėti žmonėms, turintiems galią priimti tau svarbius sprendimus) (http://news.finance.ua/ru/~/1/0/all/2013/06/04/303117).
Tačiau Skolkovo centras šiandien susiduria ne tik su hipotetinėmis, bet ir su realiomis problemomis. Tai sietina pirmiausia su tam tikrais politinio klimato pokyčiais Rusijos Federacijoje. Buvo aišku, kad D. Medvedevui traukiantis iš prezidento pozicijos į ministro pirmininko postą aktualumo netenka ir dauguma jo projektų. V. Putinas niekada nerodė didesnio prielankumo Skolkovo projektui ir 2012 metų pabaigoje vetavo įstatymo pataisas, kurios turėjo dar labiau palengvinti gyvenimą šiam inovacijų centrui. Vėliau jis gana aiškiai išreiškė savo poziciją, teigdamas, kad dėmesys turėtų būti skiriamas visiems Rusijoje esantiems mokslo centrams, o ne kokiam nors vienam. Pažymima, kad taip V. Putinas nužudė D. Medvedevo idėją, pagal kurią Skolkovas turėjo tapti unikaliu ir pagrindiniu mokslo ir inovacijų centru (http://newsland.com/news/detail/id/1183936/).
Prieš kai kuriuos su šio centro veikla susijusius veikėjus yra pradėti ikiteisminiai tyrimai. Taip, pavyzdžiui, Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl nekomercinės įmonės „Komercializacijos ir naujų technologijų kūrimo centro investicijų fondas“ finansų departamento direktoriaus Kirilo Lugovcovo ir muitų ir finansų kompanijos „Skolkovas“ generalinio direktoriaus Vladimiro Chochlovo veiklos. Jie įtariami neteisėtai išleidę 24 mln. rublių pastatų nuomai iš bendrovės „Nika“. Ši bendrovė, kaip išaiškėjo, priklauso K. Lugovcovo tėvams. Tikėtina, kad vykdant projektą buvo ir daugiau lėšų grobstymo atvejų, juos dabar bando narplioti teisėsaugos organai. Pranešama, kad Tyrimų komiteto kratos Skolkovo slėnyje jau pradeda baidyti investuotojus iš užsienio. Raminti juos, neoficialiais duomenimis, tenka pačiam Skolkovo fondo prezidentui Viktorui Vekselbergui (http://www.og.ru/articles/2013/04/30/33780print.shtml).
Kitu svarbiu signalu Skolkovo centrui turėjo tapti netikėtas vicepremjero Vladislavo Surkovo atstatydinimas. Šis įtakingas politinis veikėjas yra save pavadinęs dabartinės Rusijos politinės sistemos – „valdžios vertikalės“ – architektu, tačiau atrodo, kad galiausiai jam pačiam šioje sistemoje nebeliko vietos (žinoma, negalima atmesti prielaidos, kad V. Surkovas dar grįš į valdančiąją komandą). Šiuo atveju svarbu tai, kad jis buvo ir vienas iš Skolkovo projekto kuratorių. Be to, D. Medvedevo prezidentavimo laikais V. Surkovas ėjo Rusijos Federacijos prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo pareigas, t. y. buvo tapęs D. Medvedevo žmogumi. Su V. Surkovo pasitraukimu Skolkovo projektas neteko vieno iš savo politinių ramsčių.
Atrodo, kad aptariamasis inovacijų ir mokslo centras galutinai praranda prioritetinį statusą. Kaip ir buvo pranašaujama iš pat pradžių, Skolkovo centras rizikuoja tapti daug pinigų surijusiu muilo burbulu (nors kalbėti apie tai dar anksti – panašaus pobūdžio projektai duoda vaisių tik po penkerių–dešimties savo veiklos metų). Šis projektas taip ir nepakeitė strateginės Rusijos Federacijos orientacijos. Grįžęs į valdžią V. Putinas labiau kliaujasi, jo požiūriu, patikimomis ir patikrintomis dujomis bei nafta nei naujomis technologijomis.
