Buvęs Didžiosios Britanijos ministras Tony Blairas Juodąjį žemyną yra pavadinęs dėme ant pasaulio sąžinės. Ir neveltui – istorija užfiksavo daug pavyzdžių, kaip kitos tautos išnaudojo šio žemyno turtus ir žmones, ilgam pakirsdamos jo vystymosi galimybę. Sustabdyta natūrali žemyno visuomenių raida atvedė Afriką iki chaoso: dar ir dabar didžiojoje jos dalyje nėra išspręsta daugybė politinių, socialinių, ekonominių ir su žmonių sveikata susijusių problemų. Padėtis tebėra bloga nepaisant išsivysčiusių šalių skiriamos labdaros.
Frazė „paliktas likimo valiai“ interpretuotina dviem būdais: pirma, išsivystęs pasaulis skiria palyginti nedaug pastangų ir lėšų įsisenėjusioms Afrikos problemoms spręsti (nors daug jų bent jau dalinai sukėlė – ir vis dar kelia – pats); antra, Juodajam žemynui pasaulio žiniasklaida (vadinasi, ir tarptautinė bendruomenė) neteikia užtektinai dėmesio. Nors Afrikoje vyko ir vyksta vieni žiauriausių šių laikų konfliktų, jie dažnai lieka nematomi.
Ruanda ir Jungtinių Tautų nesėkmė
Ruandos genocidas – viena skaudžiausių XX amžiaus tragedijų Afrikoje. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1948 metais patvirtino Konvenciją dėl genocido prevencijos ir bausmės (Convention on thePrevention and Punishment of the Crime ofGenocide), kurioje genocidas apibrėžiamas kaip veiksmai stengiantis visiškai ar dalinai sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) žudant tos grupės narius, b) sukeliant rimtą fizinę ar psichologinę žalą grupės nariams, c) tyčia sudarant tokias grupės gyvenimo sąlygas, kad jos vestų prie dalinės ar visiškos fizinės destrukcijos, d) imantis priemonių išvengti gimstamumo toje grupėje, e) jėga perkeliant vaikus į kitą grupę. Be abejonės, Ruandoje buvo vykdomas genocidas, vis dėlto į tai nebuvo laiku sureaguota. Šis įvykis parodė, kad JT daugiau laiko skiria deklaracijoms, o ne realiems genocido stabdymo veiksmams. Neveiklumo rezultatas – apie 800 tūkstančių konflikto aukų, daugybė pabėgėlių ir smukęs JT tarptautinis prestižas.
Apie operatyvų ir tikslų 1994-ųjų Ruandos įvykių pateikimą pasaulio bendruomenei neverta nė kalbėti – neramumams įsisiautėjant dauguma užsienio žurnalistų iškeliavo iš šalies. Liko tik saujelė žiniasklaidos darbuotojų, bandžiusių rinkti informaciją slapta. Allanas Thompsonas nurodo aptikęs tik vieną per tutsių ir hutų konfliktą vaizdo juostoje įrašytą sceną: britų žurnalistas sugebėjo užfiksuoti dvi šaltakraujiškai nužudomas tutsių moteris. „Neįtikėtina, per genocidą, pareikalavusį beveik apie milijoną gyvybių, tai vienintelis kartas, kai žudymas buvo užfiksuotas žiniasklaidos“. Deja, šalį paliko ne tik žiniasklaidos atstovai, bet ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos: dauguma iš maždaug pustrečio tūkstančio karių pasitraukė, kai per neramumus buvo nužudyta dešimt belgų karių. 2000-aisiais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba oficialiai prisiėmė „atsakomybę už nesėkmę neišvengus Ruandos genocido“ ir „pripažino politinės valios stoką“.
Žudynės Ruandoje prasidėjo po šalies prezidento Juvenalio Habyarimanos (huto) žūties. Tada prezidento sargyba greitai atsikratė opozicijos ir suplanavo tutsių (kurie buvo laikomi kaltininkais) skerdynes visoje šalyje. Vienintelė tutsių viltis – JT taikos palaikymo pajėgos nepateisino vilčių. Kraupus to pavyzdys – 1994-ųjų balandžio 11 diena, kai JT įsakė atsitraukti savo kariams, vienoje mokykloje gynusiems apie 2000 tutsių. Po atsitraukimo dauguma ten prieglobsčio ieškojusių tutsių neišvengė mirties. Kaip matome, tarptautinė bendruomenė beveik nieko nesiėmė, kad sustabdytų žudynes. Galiausiai tai padarė patys tutsiai – tiksliau, jų suorganizuotas Ruandos patriotinis frontas. Šie įvykiai buvo stiprus smūgis JT prestižui ir jų nuolat deklaruojamam moraliniam veiklos pagrindui. Po šių įvykių buvo pažadėta nedaryti tokių klaidų ir, tarsi stengiantis išpirkti kaltę dėl Ruandos, dedama daug pastangų stabilizuoti situaciją Konge.
Didžiųjų valstybių karai kitų rankomis
Kad žemyne kyla kruvinų neramumų, nieko keista. Afrikoje vyksta tas pats, kas nutiko ir kitose pasaulio vietose, kur išorinės jėgos braižė naujųjų pasaulio valstybių sienas neatsižvelgdamos į istorinius, etninius, kultūrinius valstybių ypatumus. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad afrikiečiams gentinis identitetas kur kas svarbesnis nei nacionalinis, t. y. jie dažnai save pirmiausia tapatina su gentimi, o tik paskui su šalimi. Nutikdavo taip, kad vienos genties žmonės atsidurdavo keliose šalyse: pavyzdžiui, bakongo genties narių buvo Prancūzijos Konge, Belgijos Konge ir Angoloje. Dėl genčių susimaišymo, jų kovų dėl įtakos šalyse negalėjo būti stabilumo ir taikos, tad tuo netruko pasinaudoti didžiosios valstybės – Afriką pasiekė šaltojo karo atgarsiai. Tai jai tapo dar vienu skausmingu istorijos periodu.
Šaltojo karo laikotarpiu žemynas tapo dviejų kariaujančių blokų (kapitalistinio ir komunistinio) žaidimų aikštele. Bandant atsekti pradžią, kada naujosios šalys įsivėlė ne į savo konfliktą, galima užbrėžti liniją maždaug ties 1960-aisiais, vadinamaisiais Afrikos metais, kai Afrikos šalys masiškai skelbė nepriklausomybę. Tada, kiekvienai pusei stengiantis sukurti savas satelitines valstybes (ir neleisti to padaryti priešininkams), tikslų buvo siekiama įvairiomis priemonėmis: ekonomine pagalba, propaganda, kišimusi į vidaus kovas dėl įtakos, ginklų tiekimu, bandymais nuversti nepalankius šalių lyderius, kariniais grasinimais, papirkinėjimais ir t. t.
Kongas (viena iš mažiausiai nepriklausomybei pasiruošusių šalių, kurioje neramumai prasidėjo dar nepriklausomybės paskelbimo ceremonijų dienomis), Etiopija, Eritrėja, Angola, Somalis buvo karštieji šaltojo karo taškai. Du konkuruojantys blokai, bijantys tiesiogiai stoti vienas prieš kitą dėl abiejų išvystytos branduolinės ginkluotės, šiose ir kitose Afrikos šalyse galėjo kovoti nebijodamos didelių nuostolių. Pagrindinis dalykas, kuriuo rizikuota – ginkluotė ir materialinė pagalba. Blogiausia, kad pasibaigus šaltajam karui anksčiau suteikta ginkluotė niekur nedingo ir buvo naudojama per kitus (jau su atgyvenusių blokų interesais nesusijusius) konfliktus.
Didžiųjų valstybių verslo interesai
Afrika nuoširdaus didžiųjų pasaulio valstybių dėmesio sulaukia, jei kalba pasisuka apie gausius žemyno gamtinius išteklius, potencialias rinkas ar pigią darbo jėgą.
Yra trys pagrindinės šio žemyno verslo partnerės: JAV, Prancūzija ir Kinija. Pastaroji – ypač įdomus atvejis. Ji gauna kur kas daugiau naudos nei kitos šalys. Viena svarbiausių priežasčių – Kinijos sugebėjimas neužduoti Afrikos valstybių vadovams nepageidaujamų klausimų. O štai Vakarų valstybės elgiasi kiek kitaip ir įkyriau kvaršina galvą – dėl darbo saugos reikalavimų, nustatyto darbo laiko ir panašių dalykų. Negana to, kartais jos bando paveikti Afrikos partnerių vidaus politiką, pavyzdžiui, pagrasindamos neinvestuoti į kokį nors projektą. Taigi korumpuotiems, savo režimus išlaikyti norintiems lyderiams kur kas paprasčiau bendradarbiauti su Kinija, kuriai rūpi gaunama nauda, o ne įstatymais nustatytos taisyklės ar etiniai veiklos principai.
Namibijos situacija nėra išimtis Kinijos politikoje: daugiau nei 70 proc. stambių statybos projektų atitenka ne nacionalinėms, o Kinijos įmonėms, nors jos dažnai netgi neturi reikalingų dokumentų, nesilaiko elementarių darbo saugos reikalavimų, nepaiso nustatytos darbo dienos ar moka kur kas mažiau nei minimalus darbo užmokestis... Kadangi Namibijoje nedarbas siekia apie 40 proc., darbininkai retai reiškia nepasitenkinimą esamomis darbo sąlygomis. O nacionalinės įmonės, kur kas labiau suvaržytos šalies įstatymų, nesugeba atlaikyti atėjūnų konkurencijos ir yra stumiamos iš verslo.
Rusija ir JAV taip pat nesnaudžia: pavyzdžiui, 2009 metais prezidentas Dmitrijus Medvedevas vyko su maždaug 400 verslininkų delegacija į keletą Afrikos šalių, kad būtų užmegzta kuo daugiau ekonominių ryšių. Irina Filatova teigia, kad į šį įvykį taip pat vertėtų žiūrėti kaip į bandymą sukurti energijos išteklių turtingų šalių bloką, tai, Rusijos manymu, turėtų padidinti naujojo bloko narių tarptautinę reikšmę ir pakeisti pasaulio jėgų balansą. JAV reikia išsaugoti įtaką konkurencinėje kovoje, ypač dėl naftos: į jas eksportuojamas didžiulis kiekis neperdirbtos naftos (beveik toks, koks iš Artimųjų Rytų).
Michaelas Battle'is, JAV ambasadorius Afrikos Sąjungoje, maždaug prieš mėnesį atvirai kalbėjo apie būtinybę kuo labiau pasinaudoti įvairių Afrikos išteklių telkiniais Amerikos ekonominei galiai didinti (rūpestis afrikiečių gerove nė nebuvo akcentuojamas) ir nugalėti tokius pačius tikslus puoselėjančius konkurentus: „Jeigu mes dabar neinvestuosime į Afrikos žemyną, sužinosime, kad Kinija ir Indija absorbavo resursus be mūsų, ir atsibudę galvosime, kas nutiko mūsų auksinei investicinei galimybei“. Kalbėdamas apie AFRICOM darbotvarkę, jis pabrėžė būtinybę militarizuoti žemyno pakrantes, minėdamas, kad reikia užkirsti kelią piratavimui, nelegaliam narkotikų ir žmonių gabenimui; vis dėlto buvo nesunku suvokti, jog pagrindinis šio pasiūlymo tikslas – užtikrinti JAV naftos interesų apsaugą Gvinėjos įlankoje, numalšinti vietinių pasipriešinimo judėjimų veiklą ir išlaikyti gerą verslo atmosferą JAV korporacijoms. Tiesa, įgaliotojo JAV pareigūno visiškai utilitarus požiūris į JAV politiką Afrikoje nėra kuo nors keistas ar naujas, nauja tai, kad tai pareiškiama taip aiškiai.
Prancūzija – taip pat svarbus veiksnys Afrikos ekonominiame gyvenime. Ši šalis, turėjusi daug kolonijų, ir dabar, kolonializmo amžiui pasibaigus, išlaiko pakankamai didelę įtaką buvusioms kolonijoms per ekonominius ryšius ir frankofoniškos kultūros puoselėjimą. Ch. Barrios pažymi, kad nors Prancūzija savo globėjišką politiką buvusiose kolonijose po truputį švelnina, panorėjusi per išlikusias pažintis aukščiausiuose valdžios ir verslo sluoksniuose gali sau tinkama linkme pakreipti svarbius sprendimus. Iš Prancūzijos į Afriką keliauja apie 18 proc. eksporto srautų, o iš Afrikos importuojama apie 13 proc. reikalingų žaliavų, po įvairias Afrikos valstybes yra pasklidusios galingos Prancūzijos kompanijos, pasiimančios didelę dalį atitinkamų sričių pelno tose šalyse [15]. Daug žemyno šalių pačios siekia kuo glaudesnių ryšių su Prancūzija, nes joms reikia investicijų į sunkiai besiverčiančias vidaus rinkas.
Vietoj išvadų
Afrikos žemynas – galingų šalių interesų susidūrimų laukas. Nestabilus, menkai išsivystęs žemynas pats savo jėgomis nesugeba įsavinti resursų ir dažniausiai jam tenka nepalankiomis sąlygomis bendradarbiauti su išsivysčiusiomis partnerėmis, kurios remiasi veikiau utilitaria nei vertybine politika ir, tiesą sakant, nežinia, ar yra jau tokios suinteresuotos Afrikos ekonominiu savarankiškumu ir politiniu stabilumu. Kinijos skverbimosi į Afrikos ekonomikas pavyzdys puikiai parodo, kad bendradarbiavimas su korumpuotais režimų lyderiais gali kur kas greičiau atnešti nemenkos naudos.
Neneigiu, kad yra daug įvairių grupių, dedančių didžiules pastangas pagelbėti Afrikai, tačiau reikia pripažinti, kad iki jų tikslo sėkmės dar toli. Kasdien nuo maliarijos (ligos, kuri Europoje išnykusi) Afrikoje miršta apie 3000 vaikų. Pasak Williamo Easterly'o, vienam vaikui užtektų 12 amerikietiškų centų tekainuojančių vaistų, kad to būtų galima išvengti. Bet dažniausiai neišvengiama, vadinasi, tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos, jos nesulaukia. Kodėl taip yra, jeigu Afrikai skiriama tiek labdaros?
George'as Ayittey'as teigia, kad „aštuoniasdešimt procentų JAV pagalbos Afrikai išleidžiama Amerikoje – Amerikos rangovams, Amerikos tiekėjams ir t. t., [...] Prancūzijos pagalba dar blogesnė...“ Kita priežastis – kasdienybe tapusi milžiniška korupcija. Įvairių jos apraiškų galima rasti visuose labdaros paskirstymo lygmenyse. Vis dėlto viskas suvestina ne tik į egoistinius valstybių ar individų ketinimus – negalima pamiršti ir kompetentingų įvairių sričių darbuotojų trūkumo.
Dėl šių ir kitų priežasčių šalys donorės kelerius pastaruosius metus po truputį mažina teikiamos labdaros kiekį, taip pat girdėti vis daugiau tiek akademinių, tiek politinių diskusijų, ar apskritai verta teikti labdarą Afrikos šalims, jei ji nepasiekia tikslo. Vis dėlto kyla klausimas: o kokios alternatyvos? Kas nutiktų su Afrika, jeigu ji, po tiek dešimtmečių išorinių jėgų kišimosi, pagaliau būtų palikta savarankiškai spręsti savo problemas?
Vaiva Sapetkaitė
