Pokariu spartus Japonijos ekonomikos augimas siekė vidutiniškai 10 proc. per metus, o aštuntame ir devintame dešimtmetyje – garbingus 5 procentus. Tačiau neatsakinga Japonijos bankų skolinimo politika sukėlė didžiulius burbulus nekilnojamojo turto bei akcijų rinkose (kažkur girdėta istorija?), jiems sprogus Japonijos ekonomika pateko į užburtą stagnacijos ir defliacijos ratą. Nepaisant politikų pastangų, iš šio rato Japonijai praktiškai nepavyko ištrūkti iki pat 2008 metų pasaulinės finansų krizės. Kaip ir kitos išsivysčiusios šalys, tuomet ir taip silpna Japonijos ekonomika nugrimzdo į recesiją. Negana to, ekonomikos gaivinimo pastangas apsunkino cunamis, 2011 m. nuniokojęs dalį šalies ir sudavęs smarkų smūgį jos energetikos sistemai.
Japonijos politikų rankas varžo ypač didelė šalies skola. 1990 m. valstybės įsiskolinimas siekė 67 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o 2012 m., Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, šis skaičius šoktelėjo į neįtikėtiną 238 proc. BVP aukštumą. Tai yra didžiausia valstybės skola tarp išsivysčiusių šalių. Be to, jau penkiolika metų Japoniją kamuoja defliacija. Visi bijome kainų augimo, tačiau ne mažiau žalingas yra ir priešingas procesas. Dėl mažėjančių kainų laipsniškai krinta ir atlyginimai bei realios gyventojų pajamos, jie tokiu atveju stengiasi išleisti kuo mažiau pinigų (2011 metais japonų atlyginimai buvo 10 proc. mažesni nei 1997 m.). Dar pridėkime sparčiai senėjančius ir ilgai gyvenančius šalies gyventojus bei itin nelanksčią ir reformoms atsparią darbo rinką, ir darosi aišku, kad pastangos išjudinti iš sąstingio Japonijos ekonomiką prilygsta Sizifo darbui.
2012 metų pabaigoje ekonomikos gaivinimo galvosūkis buvo patikėtas Liberalų demokratų partijos (LDP) lyderiui Sh. Abe. Nepraėjus nė kelioms savaitėms, naujasis premjeras paskelbė grandiozinį ekonominės politikos planą, nusipelniusį ir naujo – abenomikos – termino. Jo siūloma politika, kurios pagrindu ir buvo vedama sėkminga rinkimų kampanija, susideda iš trijų dalių: agresyvesnės monetarinės politikos, fiskalinių priemonių ir ilgalaikės augimo strategijos įgyvendinant struktūrines reformas.
„Milžiniškas eksperimentas“
Japonijos bankas ilgą laiką buvo kaltinamas pasyvumu, nors ir buvo imtasi įvairių veiksmų nuo pat ekonominio nuosmukio pradžios. Įvertindamas centrinio banko vaidmenį šalies makroekonominiuose procesuose, Sh. Abe vos atėjęs į valdžią pakeitė Japonijos banko pirmininką jo lūkesčius atitinkančiu asmeniu. Netrukus po „režimo kaitos“ bankas paskelbė 2 procentų infliacijos tikslą, kurio bus siekiama pasitelkiant kiekybinį ir kokybinį skatinimą (angl. quantitative ir qualitative easing, QQE). Ne veltui leidinio „The Economist“ redaktorius JAV Gregas Ipas šią moderniojoje istorijoje beprecedentę strategiją pavadino „milžinišku monetarinės politikos eksperimentu“: per dvejus metus Japonijos centrinis bankas planuoja į ekonomiką įšvirkšti rekordinį kiekį pinigų, taip tikėdamasis išjudinti jau bene 15 metų sustingusias kainas. Šalies pinigų bazę siekiama padidinti nuo 29 proc. iki 50 proc. BVP (JAV šis rodiklis yra 20 proc., o Jungtinėje Karalystėje – 23 proc. BVP).
Padidėjęs pinigų kiekis šalyje turi tiesioginę įtaką valiutos kainai. Nuo kokybinio skatinimo pradžios jena JAV dolerio atžvilgiu krito apie 16 procentų. Silpnesnė valiuta daro japonų prekes konkurencingesnes užsienyje, todėl atsiranda geresnės sąlygos eksporto augimui, o savo ruožtu – įmonių pajamoms ir pelnui. Pagal optimistinį scenarijų, didesnis pelnas reikštų ir kylančius atlyginimus. Tačiau manevrui čia vietos daug nėra, nes po Fukušimos AE avarijos Japonija kuriam laikui sustabdė atominių elektrinių darbą ir tapo visiškai priklausoma nuo elektros, nemaža dalimi gaminamos naudojant importuojamus energijos šaltinius. Tai pakėlė elektros energijos kainą, o dėl silpnos jenos gyventojams ji kainuoja dar daugiau. Be to, didžiąją dalį Japonijos BVP sudaro vidaus vartojimas, todėl didesnę įtaką ekonomikai turėtų stiprėjanti vidaus rinka.
Japonijos bankas dėl savo QQE politikos tikisi ne tik jenos nuvertėjimo, bet ir psichologinio lūžio vartotojų ir įmonių mąstyme. Per 15 defliacijos metų japonai įprato tikėtis, kad kainos tik kris, todėl racionaliausia strategija tapo taupyti pinigus, o ne juos investuoti. Paleisdamas daugiau pinigų į ekonomiką, centrinis bankas tikisi pakeisti nusistovėjusius lūkesčius į gerąją (infliacijos prasme) pusę. Jau matyti ir šios strategijos vaisiai: vartotojų kainų indeksas 2013 metų lapkritį pakilo 1,6 procento. Be to, 2013-ieji buvo vieni geriausių Japonijos akcijų rinkai per pastaruosius šešerius metus – Tokijo „Nikkei“ akcijų indekso vidurkis pakilo net 57 procentais.
Fiskalinės politikos pusė
Vis dėlto monetarinė politika turi tik trumpalaikį poveikį, todėl tvaresniam augimui skatinti Sh. Abe pasitelkė ir fiskalines priemones. Pirmiausia Japonijos vyriausybė paskelbė skirsianti 123 mlrd. JAV dolerių fiskalinio stimulo paketą (palyginimui – maždaug trigubas Lietuvos metinis BVP), kuris sudaro net 2,2 proc. Japonijos BVP. Šie pinigai bus paskirstyti trims sritims: 2011 metų siautusio cunamio padariniams likviduoti ir infrastruktūrai stiprinti; pagalbai smulkiajam verslui; paramai regionams. Japonijos vyriausybė tikisi, kad šis stimulas sukurs 600 tūkst. naujų darbo vietų ir paskatins BVP augimą 2 procentais. Politikai taip pat viliasi, jog finansinės paskatos suteiktas trumpalaikis pagyvėjimas duos laiko įgyvendinti skausmingas reformas, būtinas tvirtam ekonomikos augimui.
Antroji fiskalinės politikos dalis yra mažiau populiari, tačiau būtina ilgalaikiam biudžeto subalansavimui. Sh. Abe pažadėjo padidinti pridėtinės vertės mokestį šių metų balandį nuo dabartinių 5 iki 8 procentų. Vakarų standartais, šis mokestis gana žemas, tačiau, turint omenyje Japonijos vidaus rinkos dydį, pakėlimas 3 proc. atneš papildomus 80 mlrd. JAV dolerių pajamų per metus. O jei nepritrūks politinės valios, 2015 metais numatyta šį mokestį padidinti iki 10 procentų. Japonai tokį sprendimą vertina prieštaringai, nes po paskutinio PVM pakėlimo 1997 metais šalis pateko į recesiją. Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad 3 proc. pokytis gali neigiamai paveikti atsigaunančią Japonijos ekonomiką, tačiau šiandieninė situacija gerokai skiriasi nuo tuometinės, mat tada PVM pakėlimas sutapo su Azijos valiutų krize. Be to, 1997 metais Japonijos vyriausybė taip pat sustabdė ekonomikos skatinimo programą, o šiandien vyksta kaip tik priešingas procesas.
Svarbiausia – reformos
Tiek pinigų spausdinimas, tiek ir fiskalinis stimulas geriausiu atveju gali turėti tik laikiną poveikį trečiajai pagal dydį pasaulio ekonomikai. Jau dabar matomas rodiklių ūgtelėjimas neišspręs fundamentalių struktūrinių problemų. Tai suvokdamas Sh. Abe į savo abenomikos teoriją įtraukė ir trečiąją ekonominės politikos dalį – reformas. Atrodo, dabar yra pats tinkamiausias metas vykdyti savo pažadus – partijos viduje varžovų pakeisti premjerą nėra, o praėjusių metų liepą jo partija laimėjo rinkimus į Japonijos parlamento Aukštuosius Rūmus, atverdama kelią efektyviam sprendimų priėmimui. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau ambicingi darosi japonų lyderio planai reformuoti sustabarėjusius ekonomikos sektorius. Tam įtakos neabejotinai turi itin stiprios lobistų grupės ir visuomenės konservatyvumas.
Japonijos ekonomikoje dominuoja keletas griežtai reguliuojamų sektorių, tokių kaip energetika, farmacija bei medicininės paskirties įrangos gamyba. Be to, ūkininkai, kurių produkcija sudaro tik apie 1 proc. šalies BVP, yra reformoms nepalankūs, bet labai įtakingi LDP rėmėjai. Per ilgus metus valstybės apsaugoti sektoriai tapo nekonkurencingi, todėl būtina konservatyvų reguliacinį režimą pakeisti liberalesniu. Tas pats pasakytina ir apie japonų darbo kodeksą, apsunkinantį etatų mažinimą ir laikinų darbuotojų priėmimą. Darbo rinkos liberalizavimas padarytų Japonijos ekonomiką patrauklesnę užsienio investicijoms ir atneštų didžiausios naudos augimui, tačiau Sh. Abe šiai reformai kol kas nesiryžta. Jo nuomone, japonai dar nėra pasiruošę tokioms skausmingoms permainoms.
Kol nepopuliarios reformos bręsta, premjeras imasi kitų reikalingų veiksmų. Vienas iš pavyzdžių yra specialiųjų ekonominių zonų įkūrimas didžiuosiuose miestuose, jose užsienio investicijas turėtų pritraukti mažesni pelno mokesčiai ir liberalesnis reguliacinis režimas. Politikai taip pat siekia spręsti senėjančios visuomenės problemą. Besitraukiančios darbo rinkos japonai nenori kompensuoti imigrantais, todėl žadama pagerinti vaikų priežiūros sistemą, kad daugiau moterų ryžtųsi įžengti į darbo rinką.
Palyginti su praeities pastangomis gaivinti Japonijos ekonomiką, Sh. Abe politika kol kas atrodo sėkminga: BVP augo, akcijų rinka klestėjo, kainos po truputį kilo. Japonijos verslo apklausa („Tankan“) taip pat rodo optimizmą ir pritarimą vykdomai politikai. Reikia tikėtis, kad abenomikos pradininkas, pamatęs pirmuosius vaisius, nepatikės jų ilgaamžiškumu ir ryšis būtinoms reformoms.
