Apie tono keitimosi (ar svyravimo) niuansus gali byloti pastarojo meto Rusijos politikų pasisakymai.
Štai neseniai Maskvoje apsilankius JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice ir gynybos ministrui Robertui Gatesui, duodamas interviu rusų dienraščiui „Izvestija“, Sergejus Lavrovas teigė, kad Amerika sutiko leisti Maskvai stebėti Rytų Europos šalyse numatomą dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą (PRGS) ir pasiūlė Rusijai garantijas dėl tos sistemos elementų galutinio įrengimo atidėjimo iki to laiko, kol Iranas sukurs Europos valstybes galinčias pasiekti raketas. Vašingtonas nori Lenkijoje turėti raketų naikintojų bazę, o Čekijoje – priešininko raketas galintį aptikti radarą.
JAV teigimu, šios priemonės būtinos siekiant apsisaugoti nuo potencialios grėsmės iš tokių priešiškų valstybių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja. Tačiau Maskva baiminasi, kad sistema gali būti nukreipta prieš Rusiją.
Tačiau štai kovo 25-ąją, duodamas interviu Londono laikraščiui „The Financial Times“, išrinktasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad jo šalis nepatenkinta Ukrainos ir Gruzijos ketinimais įstoti į NATO, ir pabrėžė, jog toks žingsnis galėtų turėti neigiamos įtakos Europos saugumui. D. Medvedevas sakė, kad nė viena šalis nebūtų patenkinta, jei prie jos sienų „artėtų“ karinis blokas, kuriam ji nepriklauso. Paklaustas apie pašlijusius santykius su Jungtine Karalyste, D. Medvedevas pripažino esąs pasirengęs grįžti prie visapusio bendradarbiavimo.
Ar abu šiuos pasisakymus galima laikyti tono kaita? Su tam tikromis išlygomis – veikiausiai. Viena vertus, juk nesakys NATO plėtrai visą laiką besipriešinusios Rusijos prezidentas, kad Aljanso plėtimasis jo šalies nejaudina. Tačiau šįkart vis dėlto galima pastebėti tam tikro formuluočių nuosaikumo požymių – prezidento Vladimiro Putino pasisakymai beveik visada buvo gerokai kategoriškesni, neretai artėjantys prie barnio ribos.
Kad derybomis dėl Amerikos PRGS V. Putinas siekia kuo naudingesnio Rusijai sandėrio – akivaizdu. Tik neaišku (be abejo, ir dėl informacijos apie tikrąja padėtį derybose stokos), kokioje vietoje oponuojančios pusės „susitiks“. Užsitęsusias diskusijas Rusijos prezidentas išnaudojo vidaus politikos tikslams, transliuodamas savo šalies visuomenei griežtus pasisakymus Amerikos ir visų Vakarų adresu. Iš cituoto pono S. Lavrovo pasisakymo lyg ir galima būtų daryti atsargią išvadą, kad prie tos interesų „susitikimo“ vietos artėjama. Bet ką nors tikro – kaip visada – pasakyti vargu ar įmanoma. Tik galbūt kiek rizikuojant galima tvirtinti, kad Kremliaus lyderiai gali gana lengvai manipuliuoti „tonu“, kaitalioti jį savo nuožiūra, mat kone aklai lojali V. Putinui Rusijos visuomenė prisitaiko prie bet kokių retorinių posūkių. Taikant postmodernizmo terminologiją, jai „tinka viskas“. Jei (ar – kai) Maskvos politiniam elitui reikės, rusai su Vakarais vėl susidraugaus.
Vakarų spaudoje „tono“ tema esama įvairių nuomonių. Neseniai išleistos „The Economist“ žurnalisto Edwardo Lucaso (nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio – korespondentas Rytų ir Vidurio Europoje) knygos „Naujas šaltasis karas: kaip Kremlius grasina ir Rusijai, ir Vakarams“ recenzijoje „Draugiškas pėrimasis su V. Putinu saunoje“ („The Times“, 03 17) istorijos profesorius Robertas Service‘as teigia, kad knygos autorius neginčytinai teisus, abejodamas principiniais skirtumais tarp V. Putino ir išrinktojo prezidento D. Medvedevo. Recenzijos autoriaus nuomone, siūlydamas išmesti Rusiją iš G8 ir Europos Tarybos, „The Economist“ žurnalistas vis dėlto einąs per toli. Jei Vakarai Rusiją izoliuos, Kremlius turės laisvas rankas elgtis dar nykiau nei iki šiol. Tiesa, E. Lucasas savo knyga veikiausiai nori perspėti demokratinį pasaulį, kad jei niekas nesipriešins įžūliam Rusijos elgesiui, pasekmės gali būti prastos, o gal net ir katastrofiškos.
Rusija suteikia peno pačioms įvairiausioms nuomonėms, ir toks gali būti Kremliaus tikslas bei elgesio metodika, tiesą sakant, nesikeičianti nuo 2003-ųjų – kaip tik šiuos metus kaip Vakarų ir Rusijos tarpusavio pasitikėjimo lūžio tašką savo straipsnyje „Rusija ir Vakarai: konfrontacija neišvengiama?“ (žurnalas „Rusija globalioje politikoje“, 2007, Nr.6) išskiria buvęs britų pasiuntinys Maskvoje seras Roderickas Lyne‘as. Nuo tada Rusija ėmė vis akivaizdžiau izoliuotis nuo Vakarų, o jos lyderių tonas darėsi vis irzlesnis.
Esama daug visiškai objektyvių priežasčių, kurios lemia (ar labai skatina) antivakarietiško diskurso paklausą Rusijoje. Pasak britų diplomato, turime pripažinti, kad istorinis paveldas tebeveikia valstybių santykius. Pats žodis NATO rusams sukelia labai neigiamas emocijas, be to, vakariečiai nesugeba įvertinti, kaip skausmingai rusai prisimena praėjusiame dešimtmetyje šalyje vyravusį chaosą ir pažeminimą. Iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo abi pusės, Vakarai ir Rusija, beatodairiškai metėsi draugauti, nesugebėjo įvertinti padėties sudėtingumo, pridarė klaidų, po to neišvengiamai sekė kartėlis ar net nepasitenkinimas.
Įprasta teigti, kad Rusija dabar stovi kryžkelėje. R. Lyne‘o manymu, tiksliau būtų sakyti, kad kryžkelę ji įveikė prieš ketverius metus, o kita riba yra toli ateityje. Kol kas Kremlius atsisakė strateginės partnerystės su Vakarais. Šalis turi užtektinai naftos dolerių, vis labiau pasitiki savimi ir mano galinti vykdyti nepriklausomą politiką. Rusijos lyderiai nebenori būti varžomi tarptautinio bendradarbiavimo ar prisiimti partnerystės įsipareigojimų. Jie nepasitiki Vakarais, mat šie Maskvą kritikuoja dėl žmogaus teisių ir demokratijos taisyklių nesilaikymo.
Be to, nepaisyti tarptautinės bendruomenės nuomonės Maskvą verčia dar „nepadaryti darbai“. Pirmiausia Kremlius siekia bet kuria kaina susigrąžinti viso šalies energetinio sektoriaus kontrolę, o kovo mėnesį Federalinės saugumo tarnybos vykdytos kratos kompanijos „TNK-British Petroleum“ (TNK-BP) patalpose tą savaip patvirtina. Italų dienraščio „Corriere della sera“ šio įvykio komentaras pavadintas tiesiai šviesiai – „KGB reidas prieš britų naftininkus“ (03 21). BP yra didžiausia užsienio investuotoja Rusijoje, jos investuotą kapitalą vienas partnerių kompanijoje „TNK-BP“ oligarchas Viktoras Vekselbergas yra įvertinęs 120 milijardų dolerių. Kremlius atkakliai mėgina paveržti iš TNK-BP Kovyktos gamtinių dujų telkinį Sibire (tai du trilijonai kubinių metrų dujų ir ranka pasiekiama Kinijos rinka).
Esama dar bent dviejų svarbių Rusijos užsienio politikos „toną“ galinčių koreguoti aplinkybių. Vieną jų šveicarų dienraščiui „Le Temps“ yra išdėstęs Rusijos politologas Dmitrijus Oreškinas („Siauras D. Medvedevo galimybių koridorius“; 03 14). V. Putinui neprireikė net keisti konstitucijos, kad išlaikytų įtaką savo rankose. Jis kontroliuoja parlamentą, pagrindines žiniasklaidos priemones, regioninį, ūkinį ir karinį elitą. Jis bet kada gali tikėtis dalies jėgos struktūrų paramos. Jei naujasis prezidentas mėgintų vykdyti kitokią nei pirmtako politiką, jam paprasčiausiai būtų sudėtinga savo viziją pateikti visuomenei. Kita vertus, kaip buvęs „Gazprom“ valdybos pirmininkas, D. Medvedevas kaip niekas kitas turėtų suprasti būtinybę modernizuoti šalį. Valdant V. Putinui Rusija turtėjo beveik vien ženkliai brangusių energijos išteklių sąskaita. Šalies ūkiui reikia inovacijų, o tai turėtų koreguoti jos požiūrį į savo piliečius bei, tikėtina, ilgainiui ir į užsienio politiką. Pagaliau Rusijai verkiant reikia ką nors daryti su korupcija. Tarkime, Ramzanas Kadyrovas kasmet gauna pusantro milijardo dolerių, kurių dalį pasilieka sau, o kitus skiria Čečėnijai atstatyti. Užtat „Vieningoji Rusija“ gruodį vykusiuose parlamento rinkimuose šioje respublikoje gavo 99 proc., o D. Medvedevas prezidento rinkimuose – 92 proc. balsų. Bet amžinai taip tęstis negali.
Vertinant Rusiją gana gerai tinka alegorijos. Pora trumpučių istorijų – viena anekdotinė, kita tikra. Pradėkime nuo anekdotinės. Pora Briuselio funkcionierių svarsto apie ES politiką Rusijos atžvilgiu. „Įdomu, kaip reikalai klostysis po prezidento V. Putino?“ – klausia vienas. „Sunku pasakyti, – atsako pašnekovas, – daug kas priklausys nuo naujojo ministro pirmininko.“ Ir tikra istorija, kurią savo interneto dienoraštyje pateikė „The Financial Times“ korespondentas Tony Barberis („D. Medvedevas: „plati šypsena ir plieniniai dantys“, 03 13), 1985-aisiais dirbęs Maskvoje. Po Konstantino Černenkos mirties tuometis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka taip agitavo už Michailo Gorbačiovo kandidatūrą tapti naujuoju SSKP lyderiu: „Draugai, šis žmogus plačiai šypsosi, bet jo dantys plieniniai.“ Gali būti, kad maždaug taip yra ir su „tonu“.
Arūnas Spraunius
