Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo siekiai reformuotis tėra propaganda bandant išlaikyti kleptokratiją, interviu ,,Ekonomika.lt" teigė žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis.
A. Piontkovskis sako esąs įsitikinęs, kad Vladimiras Putinas grįš į Rusijos prezidento postą, o D. Medvedevas jame buvo tik todėl, kad palaikytų jam vietą. Su apžvalgininku kalbėjomės apie Kremliaus valdžios piramidę, radikalėjančios Rusijos bei Europos ateitį ir Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Rusijos prezidento D. Medvedevo bent jau formaliai pradėtos reformos kartais pavadinamos naująja perestroika. Ar, jūsų nuomone, tai tik triukai prieš rinkimus, ar galima tikėtis realių pokyčių?
Perestroika to pavadinti negalėčiau. D. Medvedevo pareiškimai kartais skamba liberaliai ir palankiai Vakarams, bet jis vadovaujasi V. Putino filosofija. Tai puikiai atsiskleidė per požiūrį į revoliucijas Šiaurės Afrikoje.
Ne V. Putinas, o ,,liberalusis" D. Medvedevas visus tikino, kad jie – Vakarai rengė tokį patį scenarijų Rusijai, bet neapskaičiavo jos jėgų. Jis teigė, kad įvykiai Šiaurės Afrikoje buvo Vakarų konspiracija ir kad Vakarai siekia surežisuoti panašius įvykius Rusijoje.
Kremlius sutelkė jėgas į propagandą ir bandė įteigti, kad revoliucijas sukėlė Vakarai. Tiek V. Putinas, tiek D. Medvedevas visomis išgalėmis siekia, kad kleptokratija (valdymo forma, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos – aut. past.) Rusijoje išsilaikytų.
Dažnai kalbate apie V. Putino valdžios piramidę, kurioje veikia tik jo patikėtiniai. Kokią vietą, jūsų manymu, dabartinis Rusijos prezidentas užima šioje piramidėje? Pastaruoju metu galima pastebėti, kad V. Putino ir D. Medvedevo pozicijos neretai išsiskiria.
Nepasakyčiau, kad jie žvelgia skirtingomis kryptimis, tai daugiau propagandos sukurtas įvaizdis. Tikrasis Rusijos vadovas yra V. Putinas, tikrai ne D. Medvedevas.
Pastarasis į valdžią buvo ne išrinktas, o paskirtas, kad išlaikytų vietą V. Putinui, nes pagal Rusijos Konstituciją, kaip žinote, prezidentas negali balotiruotis trečiai kadencijai iš eilės. Paskutiniai V. Putino bandymai suartėti su Prancūzija ir dauguma kitų jo veiksmų byloja, kad jis pasirengęs grįžti į prezidento postą.
Taigi esate tikras, kad V. Putinas vėl balotiruosis į Rusijos prezidentus?
Taip. D. Medvedevas visiškai nuo jo priklausomas. Jis buvo lyg jo sekretorius jau dvidešimt metų, sąlygos jam grįžti dabar labai palankios. V. Putinas kontroliuoja visas jėgos struktūras ir biurokratinį aparatą.
Nesu tikras net dėl to, ar pats D. Medvedevas nori būti prezidentu. Mano manymu, to daug labiau nori keletas jo aplinkos žmonių – jo žmona, arba labai energinga moteris, jo spaudos sekretorė (Natalija Timakova – aut. past.). Jos spaudžia jį kovoti su V. Putinu, bet manau, kad D. Medvedevas neturi pakankamai apetito su juo varžytis.
Rusijos visuomenėje stiprėja radikalūs nacionalistų judėjimai. Kokios įtakos tai gali turėti šalies politinei sistemai?
Tikriausiai turite omenyje demonstraciją gruodį, nukreiptą prieš kaukaziečių ir Centrinės Azijos gyventojų imigraciją, bei neseną įvykį, kai buvo nužudytas žmogaus teises gynęs advokatas ir apie tai rašė žurnalistė?
Taip, nacionalistų judėjimai vis labiau matomi Rusijoje, bet tokių žmonių – mažuma. Juos iš dalies saugo ir remia valdžia, pasinaudodama galimybe įbauginti visuomenę ir Vakarus, kad įmanomi tik du būdai: arba mes (dabartinė valdžia – aut. past.) arba fašistai. Tai naudojama kaip argumentas prieš laisvus rinkimus. Ribota demokratinė Rusijos sistema tarsi turi apsaugoti, kad tokios žiaurios jėgos kaip fašistai neateitų į valdžią. Bet šis argumentas nėra paremtas sociologiniais duomenimis.
Bet kokiu atveju nacionalistus remtų tik apie 15–20 proc. visuomenės, panašiai kiek ir Europos valstybėse – Prancūzijoje, Austrijoje, net Suomijoje, kur trečiąja daugiausia balsų rinkimuose surinkusia partija tapo nacionalistinių pažiūrų judėjimas.
Didžiausias pavojus Rusijai yra tai, kad jos valdžia ir visas kleptokratinis aparatas nelabai skiriasi nuo fašizmo: mes nekenčiame Vakarų, JAV. Ekonominei Rusijos padėčiai blogėjant, valdžia gali ieškoti nacionalistų paramos ir iš autoritarinės tapti totalitarine.
Su ,,ultradešiniaisiais monstrais", kaip juos vadina buvęs Portugalijos prezidentas Mário Soaresas, susiduria ir ES. Kodėl Europa radikalėja?
Stiprūs euroskeptikų judėjimai veikia beveik visose ES valstybėse, įskaitant ir Lietuvą. Tokių kraštutinių nuotaikų priežastis – rimtos ES politinės problemos. Vis daugiau vokiečių piktinasi, kad turi mokėti už kitų valstybių išlaidavimą. Praėjusią savaitę buvo girdėti gandų apie Graikijos planus trauktis iš euro zonos.
Kita svarbi problema – imigracija. Imigrantų skaičius smarkiai išaugo po dramatiškų įvykių Afrikoje. Tuo turi rūpintis ne tik Italija ir Prancūzija. Manau, nacionalistų sėkmę Suomijos parlamento rinkimuose didžiąja dalimi lėmė sparčiai augantis musulmonų imigrantų skaičius šalyje. Pats neseniai keliavau po šią šalį ir pastebėjau daugybę neeuropietiškai atrodančių žmonių. Šios problemos kuria įtampą ES.
ES kontekste esame maža energetiškai nuo Rusijos priklausoma valstybė. Lietuvos Vyriausybės atstovai šiuo metu JAV ieško investuotojų į atominės elektrinės statybas. Kaip manote, kiek realu, kad Lietuva kada nors taps energetiškai nepriklausoma valstybe?
Kremlius naudoja energetiką kaip svarbų svertą derybose ir tai darė visada. Prisiminkime dujų tiekimo nutraukimą Ukrainai, Baltarusijai. Bijau, kad energetinės priklausomybės problemos Lietuva viena išspręsti negali.
Problema ta, kad didžiosios ES valstybės – Prancūzija ir Vokietija – yra labiau susirūpinusios nenutrūkstamu rusiškų dujų tiekimu joms pačioms, nei mažųjų ES valstybių energetine nepriklausomybe.
Energetinė nepriklausomybė ir Kremliaus įtakos sumažinimas gali būti pasiektas tik tada, jei visa ES kalbės vienu balsu. Bet, kaip minėjau, Briuselio biurokratai, Prancūzija, Vokietija čia turi savų interesų, todėl greito sprendimo nematau.
Komentuoti dėl atominės elektrinės statybų būtų per atsakinga, ypač po Fukušimos atominės nelaimės. Atominė energetika visuomet yra sunkus sprendimas, kurį turi padaryti šalies valdžia ir visuomenė.
CV: Andrejus Piontkovskis
Gimė 1940 metais Maskvoje.
Rusijos mokslų akademijos Sisteminės analizės instituto vyriausiasis mokslo ekspertas iki centro uždarymo 2006 metais.
2006–2009 metais – Hadsono analitinio centro Niujorke ekspertas.
Nuolatinis „BBC World Service“ ir Laisvės radijo politikos apžvalgininkas.
Parašė keletą knygų, paskutinė – „Nemylima šalis“ (2006).
