Avrahamas Burgas yra buvęs Kneseto pirmininkas. Duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“, jis kalbėjo apie dešiniųjų partijų sėkmę Izraelio rinkimuose, „holokausto monopolį“ kasdieniame žmonių gyvenime bei galimybes, kurių, siekdami taikos, neišnaudojo Izraelis ir palestiniečiai.
„Spiegel“: Pone Burgai, dauguma izraeliečių balsavo už dešiniąsias partijas ir dabar Benjaminas Netanyahu turėtų tapti naujuoju ministru pirmininku. Ar jūs, kaip Izraelio kairiųjų partijų rėmėjas, šiomis dienomis nesijaučiate vienišas?
A. Burgas: Aš jaučiu, kad prarandu savo politinius, ideologinius ir dvasinius namus. Mano politiniai namai, „Meretz“ partija, nusmuko ir Knesete dabar turės tik 3 vietas. Kaip izraelietis, aš jaučiuosi pasimetęs, nes tiek daug mano kraštiečių myli karą kaip visų problemų sprendimą. Tačiau pats didžiausias praradimas yra dvasinis: man buvimas žydu reiškia buvimą universalistu ir humanistu. Aš negaliu suprasti nė vieno žydo, kuris balsuoja už dešiniuosius. Aš negaliu suprasti, kaip žydas gali kalbėti ksenofobiškai. O dabar tiek daug jų tą daro.
„Spiegel“: Jūs visų pirma turite omenyje ultranacionalistą Avigdorą Liebermaną, kurio partija „Izraelis – mūsų namai“ rinkimuose užėmė trečiąją vietą.
A. Burgas: Jei jūs prieš 20 metų man būtumėte pasakęs, kad ateis diena, kai šiai rasistinei ideologijai Knesete atstovaus 15 deputatų, aš būčiau pasakęs, jog tai neįmanoma. Dabar atrodo, kad šios raudonos linijos peržengimas yra natūralus dalykas. A. Liebermanas nekalba apie Vakarų Krantą ir 1967 metų sienas. Jis mus grąžina į 1948 metus, kai iš savo namų buvo išvyti dešimtys tūkstančių palestiniečių. Dabar A. Liebermanas nori, kad likę Izraelio arabai paliktų žydų valstybę.
„Spiegel“: Kaip galėjo susiklostyti tokie rinkimų rezultatai?
A. Burgas: Izraelio visuomenė tapo naujakurių judėjimo įkaite. Šis judėjimas siekia vienos valstybės sprendimo ir nori sukurti biblinį Ereco Izraelį. Lygiai taip pat palestiniečiai tapo „Hamas“ įkaitais ir vadovaujasi Didžiosios Palestinos, paremtos islamiška šariato teise, sukūrimu. Ir abiejose visuomenėse jaučiamas tam tikras Stokholmo sindromas: mes jaučiame meilę savo pagrobėjams.
„Spiegel“: Jūs rašėte, kad svarstote apie emigravimą, jei idėja išvyti Izraelio arabus taps vyriausybės politika. Ar pradėjote krautis lagaminą?
A. Burgas: Ne. Aš bandau nuraminti save brėždamas raudoną liniją: A. Liebermanas dar nėra premjeras, jis net neturi daugumos. Aš vis dar turiu viltį. Leiskite man pavartoti metaforą: aš buvau gimdymo patalpoje, kai gimė mano vaikai. Kiekvieną kartą aš klausiau savęs: kodėl taip yra, jog tam, kad į pasaulį ateitų tokia nuostabi būtybė, reikia tiek daug kančios ir kraujo? Krizė Izraeliui gali būti galimybė. Viena iš priežasčių, kodėl A. Liebermanas galėjo tapti tuo, kuo yra šiandien, yra ta, kad niekas jam neprieštaravo. Dabar aš jaučiu, kad Izraelyje galėtų gimti naujas moralinis elitas. A. Liebermanas yra dalis kančios. Tačiau laikas veikia prieš mus. Dvivalstybinio sprendimo, kuris leistų sugyventi Izraeliui ir suvereniai Palestinos valstybei, dienos yra suskaičiuotos.
„Spiegel“: Bent jau Tzipi Livni centristinė partija „Kadima“ bus didžiausia grupė parlamente. T. Livni nori tęsti derybas dėl dviejų valstybių sprendimo.
A. Burgas: Kaip ji tai planuoja daryti, kai ministrų kabinete sėdės B. Netanyahu?
„Spiegel“: Pačią svarbiausią Izraelio taikos sutartį su Egiptu pasiekė dešinieji.
A. Burgas: Tačiau idėja „Žemė už taiką“ kilo iš kairiųjų. Ji tik buvo įgyvendinama dešiniųjų.
„Spiegel“: Tačiau kairė susimovė su Oslo taikos procesu.
A. Burgas: Oslas pats savaime buvo didis įvykis. Pirmą kartą abi pusės susitiko turėdamos viziją dėl dviejų valstybių sukūrimo. Klaida dėl Palestinos sukūrimo buvo ta, kad tai buvo daugiau susitarimas dėl nekilnojamojo turto, o ne dviejų priešų susitaikymo pradžia. Ir nuo Oslo 1994 metais iki Camp Davido 2000-aisiais Izraelis padvigubino naujakurių skaičių okupuotose teritorijose. Palestiniečiams tai yra okupacijos ikona. Tuo pačiu metu palestiniečiai nesiliovė kurstyti ir neatsisakė neapykantos kultūros mečetėse ir mokyklose – taigi susidūrimas buvo neišvengiamas.
„Spiegel“: Po dešiniųjų pergalės rinkimuose taip pat žlugo vienašališka buvusio premjero Arielio Sharono prieiga, kuri lėmė pasitraukimą iš Gazos ruožo 2005 metais.
A. Burgas: Teiginį, kad „nėra partnerio“, sukūrė Ehudas Barakas ir Darbo partija po Camp Davido derybų žlugimo. Būtent kairė pradėjo planą dėl separatinės sienos statybos.
„Spiegel“: Kadaise jūs buvote įtakingas Darbo partijos narys. Vieną dieną jūs galėjote tapti premjeru. Kodėl palikote politiką?
A. Burgas: Aš jaučiau, kad politinės sienos aptvėrė mane. Aš turėjau daryti per daug kompromisų. Vietoje vizijų kūrimo aš galvojau tik apie kito spaudos pranešimo paskelbimą. Aš supratau, kad Izraelis yra labai efektyvi karalystė be pranašystės, be jokios krypties.
„Spiegel“: To priežastis, kaip jūs teigiate knygoje „Holokaustas baigėsi: mes turime pakilti iš pelenų“, yra absoliutus holokausto monopolis visais mūsų kasdienio gyvenimo aspektais. Ką jūs turite omenyje?
A. Burgas: Izraelis yra tarsi skriaustas vaikas, kuris tapo smurtaujančiu tėvu. Jei yra toks kolektyvas kaip žydai, su kuriuo buvo brutaliai elgiamasi, ar tikėtina, kad šis kolektyvas niekada negalės išsilaisvinti nuo patirtos traumos? Ar įmanoma, kad ši tauta niekada neišsivaduos iš šio žiauraus rato? Aš bent jau darau, ką galiu, kad padėčiau mums išsigydyti šią traumą.
„Spiegel“: „Šoa mūsų gyvenimuose dalyvauja labiau nei dievas“, – rašėte jūs. Tai skamba tarsi šventvagystė.
A. Burgas: Kaip tiesa gali būti šventvagiška? Viskas nuolatos lyginama su Šoa. Pavyzdžiui, B. Netanyahu palygino Irano prezidentą Mahmoudą Ahmadinejadą su Hitleriu.
„Spiegel“: Ar nemanote, kad Irano režimas kelia pavojų Izraelio egzistencijai?
A. Burgas: Aš manau, tačiau, jei viskas lyginama su holokaustu, tuomet jūs taip pat turite užmiršti JAV prezidento Baracko Obamos alternatyvą rengti diplomatinį procesą ir nedelsiant imtis griežtų priemonių, kad būtų išvengta kito holokausto. Negana to, jei jūs naudojate holokaustą kaip visišką matą viskam, tai galiausiai jūs sunaikinate daug dalykų. Tarkime, jūs kalbate apie Gazą. Ką gi, tai nebuvo puiku, tačiau ten bent jau nebuvo dujų kamerų. Tokia logika skelbia: kadangi niekas neprilygsta holokaustui, tai viskas leidžiama.
„Spiegel“: Tačiau jūs taip pat vartojate palyginimus. Jūs rašote, kad Izraelis smunka taip kaip vėlyvoji Veimaro respublika. Jūs klausiate, koks iš esmės yra skirtumas tarp nacių, kurie rėkė „Juden raus“, ir izraeliečių, kurie šaukia „Arabai lauk“.
A. Burgas: Hebrajų kalboje yra toks posakis: „Neskalbk purvinų skalbinių lauke.“ Tačiau kadangi tarptautinė žiniasklaida stebi Izraelį taip atidžiai, mes neskalbiame skalbinių net ir savo namuose. Po kurio laiko visa tai ima smirdėti.
„Spiegel“: Jūs rašote apie dabartinį Izraelį ir tai, kaip jis skatina neapykantą žydams. Kaip į tai reaguotų jūsų tėvas – holokausto Drezdene išgyvenęs žydas.
A. Burgas: Mano tėvas nuolat sakydavo, kad du svarbiausi rašiniai, kurie pakeitė žydų politiką, buvo išleisti Vokietijoje: Theodoro Herzlio „Sena nauja žemė“ ir Hitlerio „Mein Kampf“. Vokietijoje tuo metu vyko dramatiškos lenktynės tarp liberalios dvasios ir nacionalinės traumos. Galiausiai laimėjo trauma. Izraelyje irgi yra tokios pat lenktynės, kuriose varžosi didžiausia viltis ir giliausia trauma. Iš savo tėvo aš gavau tokį pamokymą: užtikrink, kad šįkart laimėtų viltis.
„Spiegel“: Savo knygoje jūs argumentuojate, kad „kaltės dėl Šoa kompleksas sukūrė nacionalinę maniją išpūstam saugumo poreikiui, kuris dažnai perauga į primityvų karingumą“.
A. Burgas: Mes esame tokie pikti žmonės, mes esame tokie agresyvūs.
„Spiegel“: Izraelis net 8 metus toleravo ant savo žmonių krintančias raketas ir tik tada pradėjo karą Gazos ruože prieš „Hamas“.
A. Burgas: Raketų šaudymai buvo nepakeliami pietuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau leiskite priminti: penkerius iš pastarųjų aštuonerių metų mes buvome Gazos okupantai. Taigi per 8 metus buvo paleista keli tūkstančiai raketų, žuvo apie 30 žmonių, o daugelis buvo traumuoti. Ir dėl to jūs sugriaunate regioną? Kur yra proporcijos?
„Spiegel“: Izraelis paliko Gazos ruožą 2005 metais. Užuot statęs šį pakrantės ruožą, „Hamas“ toliau šaudė. Atrodo, kad buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras Abba Ebanas buvo teisus, kai pasakė, kad palestiniečiai niekada nepraranda galimybės prarasti galimybę.
A. Burgas: Mes, izraeliečiai, taip pat esame praleistų galimybių čempionai. Pradžioje mes nenorėjome kalbėti su Palestinos išlaisvinimo organizacija. Vėliau tą darėme. Dabar istorija kartojasi ir su „Hamas“. Kai vieną dieną Gazos ruožas taps „Al-Qaeda“ tvirtove, mes atrasime, kad „Hamas“ galiausiai nebuvo jau toks siaubingas.
