Būdamas tikras patriotas, Andrijus negalėjo sėdėti rankų sudėjęs, žlungant jo šaliai. Todėl, apsiginklavęs tik išmaniuoju telefonu, jis pradėjo fotografuoti dokumentus, pastatus ir vietoves, kurios, jo manymu, būtų naudingos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Slapta perdavė itin svarbią informaciją
Andrijus gimė ir užaugo Mariupolyje, uostamiestyje, kurį Rusija apgulė, o paskui užėmė per pirmuosius du karo mėnesius 2022 m. pradžioje.
Nuo 2022 m. rugpjūčio jis sužinojo apie saugų socialinių tinklų kanalą, kuriuo galėjo siųsti savo informaciją Ukrainos kariuomenei, vos už 161 kilometrų nuo jo esančiam miestui pritaikytiems raketų paleidimo įrenginiams.
Tada jis surado ir pradėjo fotografuoti priešo kareivines ir karių judėjimą, taip pat ginklų ir šaudmenų sandėlius.
Ši svarbi informacija buvo naudojama žudant rusų karius ir naikinant priešo įrangą raketomis, bepiločiais lėktuvais ir artilerijos sviediniais.
Andrijus yra tik vienas iš dešimčių tūkstančių drąsių žmonių, rizikavusių savo gyvybe teritorijose, kurias daugelis užsienyje vadina „okupuotomis teritorijomis“, tačiau patys ukrainiečiai jas mieliau vadina „laikinai okupuotomis teritorijomis“.
Apie 20 proc. Ukrainos teritorijos, daugiausia šalies rytuose, kontroliuoja Rusija.
„Buvau pasirengęs mirti“
Milijonai žmonių priversti gyventi geležinėje okupantų valdžioje, kurie tvarką palaiko grasindami įkalinimu, kankinimais ir net egzekucijomis.
Prisimindamas invazijos pradžią, kai dar buvo 19-os metų ir gyveno su šeima, Andrijus sako: „Norėjau padaryti ką nors, kad ir mažą, kad padėčiau šaliai, kurią myliu. Nemaniau, kad mano gyvybė yra svarbi, palyginti su didesniu mastu – buvau pasirengęs mirti“.
Tačiau galiausiai Rusijos policija ir saugumo tarnybos suprato, kad jis šnipinėja. Andrijus suprato, kad turi bėgti iš gimtojo miesto, kai išgirdo, kad Rusijos saugumo pareigūnai, apsiginklavę jo nuotrauka, apklausia žmones dėl jo buvimo vietos.
Andrijaus pabėgimas iš Mariupolio praėjusių metų kovą buvo labai pavojingas.
Meldėsi, kad daugiau nesutiktų ginkluotų sargybinių
Užblokavus visus kelius į likusią Ukrainos dalį, jam teko kirsti Rusiją.
Per nervus draskantį susitikimą pasienyje Andrijus buvo nuvestas į patalpą, kurioje jį apžiūrėjo rusų pasieniečiai.
Jie ieškojo tatuiruočių, siejančių jį su Ukrainos kariniais daliniais, arba įrodymų, kad jis naudojo ginklą prieš rusus.
Tada jie dvi valandas jį tardė, kol galiausiai paleido, pasitenkinę jo pasakojimu, kad jis yra studentas, kuriam reikia aplankyti Rusiją. Toliau per priešo teritoriją jis keliavo autobusu, kaskart sustojęs melsdamasis, kad į jį neįliptų daugiau jo ieškančių ginkluotų sargybinių.
Po ilgos kelionės, kuri truko tarsi amžinybę, jis kirto Rusijos sieną ir pateko į Baltarusiją, o iš ten – į Kyjivą.
„Gyvenimas kontroliuojant Rusijai buvo siaubingas“
Jam buvo liūdna palikti savo šeimą, tačiau jis jautė ir palengvėjimą, palikęs miestą, kuriame nebuvo elektros ir geriamojo vandens, o parduotuvėse buvo mažai maisto ir medicinos priemonių.
„Gyvenimas kontroliuojant Rusijai buvo siaubingas, – sako jis. – Buvo informacijos vakuumas. Internetas, Ukrainos ir JAV televizijos ir radijo kanalai buvo blokuojami. Buvome atkirsti nuo išorinio pasaulio ir girdėjome tik Rusijos propagandą“.
Šiandien Andrijus tebedirba pasipriešinimo judėjime, bet kaip administratorius Dniepro srityje, šalies rytuose.
Jis vadovauja šnipams, tebesantiems Mariupolyje, ir perduoda ginkluotosioms pajėgoms svarbią informaciją.
„Vis dar stengiuosi atlikti savo darbą, – sakė Andrijus, kuris taip pat atnaujino studijas. – Invazijos metu buvau tylus namisėda berniukas, bet didžiuojuosi tuo, ką man pavyko nuveikti“.
