Gali būti, kad mes taip pat išgyvename vieną tų laikotarpių, kuomet viskas pagreitėja, svarsto autorius. Britai šokiravo pasaulinę bendruomenę (o ir patys save), balsuodami už pasitraukimą iš ES. JAV policininkų žudynės gimdo baimę, kad neramumai išsiplės. „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už išpuolį Nicoje. Turkijoje buvo bandymas įvykdyti karinį perversmą. Ir visa tai vyksta siaubingo ir niekaip nesibaigiančio karo Sirijoje fone, tuo pat metu augant įtampai tarp NATO ir Rusijos bei „didžiausios politinio sukrėtimo šiuolaikinės JAV istorijoje: populistas kandidatas, neturinti jokios patirties dirbant valdžioje, sėkmingai sukilo prieš Respublikonų partijos isteblišmentą ir tapo jos kandidatu prezidento rinkimuose“.
Kol kas 2016-ieji yra ne tokie „įdomūs“, kaip 1989-ieji, 1991-ieji ar 2001-ieji, tačiau priekyje dar pusmetis, rašoma straipsnyje. Ir visiškai įmanoma, kad įvykių tėkmė, kurią mes stebime, gali dar labiau pagreitėti su neprognozuojamomis to pasekmėmis. Vieni įvykiai gali išprovokuoti kitus net ir didžiuliu atstumu, o jų ryšiai ne visada atrodo akivaizdūs.
Aišku yra tai, kad griaunantys įvykiai turi savybę tiesiogiai persiduoti toliau. Taip, pavyzdžiui, 1968-ais Vakarų šalyse plito studentų revoliucijos, o 1989-ais SSRS „satelitiniai režimai“ griuvo, kaip domino kaladės.
Autorius taip pat primena apie „spalvotąsias revoliucijas“ buvusioje SSRS ir „Arabų pavasarį“. O šiandien po kiekvieno teroro išpuolio „Islamo valstybės“ tipo grupuotės baigia iš kailio išlįsti, kad suteiktų įvykiams kažkokią prasmę, išaukštinti kaltininkus ir paskatinti kitus sekti šiais „kankiniais“.
Tačiau griaunamasis efektas gali plėstis dar ir todėl, kad jis iššaukia tam palankias aplinkybes. Pavyzdžiui, karinė agresija gali atrodyti itin patraukli, kai potencialūs kritikai ar priešininkai yra nukreipę dėmesį į kitas vietas. Davidas A. Bellas svarsto: turkų suokalbininkai, tikėtina, ryžosi pučui todėl, kad kituose pasaulio šalyse vyksta kruvini susirėmimai. Jeigu turėtume omenyje neseniai įvykdytą seriją teroro išpuolių, Amerikai ir jos sąjungininkėms būtų sunkiau, negu anksčiau, priimti rimtus sprendimus, darančius poveikį potencialiam turkų kariniam režimui, kuris pažadėtų kovoti su ISIS ir atšaukti R. Erdogano islamistines reformas.
Arba atvirkščiai, nerimo persmelktas nuosmukio jausmas taip pat gali iššaukti viską griaunančių pokyčių srautą, pažadindamas tam tikrų žmonių grupes arba visas valstybes agresyviems veiksmams, kaip atsaką į kažkokį agresijos proveržį: tie žmonės arba šalys bijo, kad, išlaukus per ilgai, bus prarastas efektyvių veiksmų laikas. Daugelio istorikų nuomone, 1914-ais Vokietija ėmesi agresyvių veiksmų, nes bijojo, kad Britanija ir Prancūzija aplenks ją ginklavimosi varžybose.
Blogiausia, kad tokie nuogąstavimai yra dažnai patvirtinami faktais. Dažnai pamirštama, kad 70-ųjų pabaigoje ir 80-ųjų pradžioje, kuomet SSRS jau viena koja stovėjo grabe, didžioji dalis amerikiečių laikė ją neįveikiama pabaisa, kuri tuoj tuoj sugniauš į savo glėbį silpnus, pūvančius Vakarus. Vyraujant šiam įsitikinimui JAV pradėjo didžiulį karinės galios auginimą. Šiandien, nors amerikiečių ekonomika ir yra padorios būklės, o JAV gynybos biudžetas ženkliai viršija kitų šalių išlaidas, nuosmukio baimė vėl įgavo pagreitį. Anot autoriaus, panašūs „beveik be pagrindo“ įsitikinimai gali pastūmėti JAV administraciją į pavojingus veiksmus prieš priešininkus, kurie tariamai stiprėja.
Ir, galų gale, viską griaunančių permainų išplitimas gali pagimdyti jausmą, kad įprastos elgesio normos prarado aktualumą ir reikia imtis kraštutinių priemonių. Autorius primena: viską krikščionybės istoriją šios religijos pasekėjai tvirtina, kad Teismo diena yra arti. Jeigu tokie įsitikinimai iššauks po savęs agresiją įsivaizduojamų eretikų ar netikėlių atžvilgių, iššauktas tuo kraujo praliejimas taip pat gali priversti kitus patikėti Teismo dienos priartėjimu. Šiandien begalviai iš „Islamo valstybės“ mano, kad dalyvauja apokaliptinėje musulmonų ir ne musulmonų kovoje už pasaulio ateitį, ir su kiekvienu žvėrišku poelgiu įtikina vis daugiau žmonių Vakaruose, kad taip ir yra.
Autorius taip pat pažymi, kad po rugsėjo 11-osios išpuolių G. Busho administracija „pamanė, kad siekiant išvengti grėsmės, kuri jų manymu, pakibo virš pasaulinės tvarkos, jai reikia sukelti didelį karą su valstybe, kuri mūsų nepuolė“.
Davidas A. Bellas išreiškia viltį, kad likusieji 2016-ieji prisimins, atvirkščiai, savo salsva nuobodybe. Tačiau tuo pat metu ir perspėja, kad smurto bei griovimo ugnis gali netikėtai išplisti.
