Vasaros metu ramiausiai ilsisi didžiosios šalies partijos. Mažesnėms konkurentėms ir naujokėms jų sąskrydžiai ir atostogos pasitarnauja struktūrų kūrimui ir mėginimams žūtbūt priaugti raumenų.
„Tradicinių“ pranašumai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę po sovietų okupacijos ir steigiantis partijoms, šias ėmėsi remti Vakarų – pirmiausia Vokietijos – politiniai fondai. Liberalams ir centristams (tuo metu atskiroms politinėms partijoms) paramą nuo 1992 metų teikė Friedricho Naumanno fondas, socialdemokratams (kurie dar nebuvo susijungę su buvusiais komunistais) – Friedricho Eberto fondas, o krikščionims demokratams, vėliau ir konservatoriams – Konrado Adenauerio fondas.
Visi trys fondai įkūrė savo atstovybes Lietuvoje ir finansavo partijų bei jų jaunimo organizacijų renginius bei projektus. Šalia rimtesnių politinių reginių, kuriuos tradiciškai lydėdavo ir dosnios dalyvių vaišės bei linksmybės, būta ir gana komiškai atrodžiusių „politinių" projektų. F. Naumanno fondas 1995 metais finansavo Lietuvos liberalaus jaunimo renginį „Homo constructivus ir postmodernus sociumas“, vykusį prie Platelių ežero, kur vienas iš pranešimų vadinosi „Kava, kaip kūrybinės saviraiškos galimybė“.
Vėliau, kai minėtos politinės jėgos arba tai, į ką jos mutavo, tapo parlamentinėmis ir įsitvirtino didmiesčių savivaldoje, užsitikrino dotacijas iš valstybės biudžeto bei susirado gausių rėmėjų versle, minėtų fondų reikšmė sumažėjo, nors savo paramos jie nėra visiškai nutraukę. Tiesa, pačios partijos nuo to laiko jungėsi ir skilinėjo, steigėsi vis naujos.
Liberalų ir Centro Sąjungos vadovas Gintautas Babravičius portalui „Balsas.lt“ sakė, jog parama tebėra gaunama. „Atstovybės Lietuvoje F. Naumanno fondas nebeturi, bet pernai paramą vienam projektui iš jo gavome“, – sakė jis.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) partijai artimas Demokratinės politikos institutas su Konrado Adenauerio fondu bendradarbiauja nuolat. Be to, neseniai fondo steigėjas ir vienas faktinių jo veiklos dirigentų, TS– LKD politikos komiteto narys Mantas Adomėnas įsivėlė į skandalą dėl įtartinai laimėto konkurso, kai gavo teisę į 2,5 milijono litų vertės projektą – nustatinėti Lietuvos universitetų reitingus. F. Eberto fondas taip pat tęsia savo veiklą.
Visos didžiosios partijos, tarp jų ir vėliau įsikūrusi Rolando Pakso Tvarka ir teisingumas bei Viktoro Uspaskicho Darbo partija, turi jaunimo organizacijas, bet institutų ir remiančių visuomeninių judėjimų steigti neplanuoja.
„Laikomės nuomonės, kad institutas turėtų būti mokslinė įstaiga, o ne vieta, kur keliese pasitarė ir kažką neva moksliško paskelbė. Jaunimo organizaciją turime, ji yra savarankiška ir su ja bendradarbiaujame. Buvo jaunimas pakrutėjęs su leiboristų partija, bet ką jie dabar ten veikia, tai net nežinau“, – portalui „Balsas.lt“ sakė Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys.
Tvarkos ir teisingumo partijos vicepirmininkas Valentinas Mazuronis sakė, jog partijos jaunimo organizacijai šiuo metu priklauso pora tūkstančių jaunuolių, bet nei visuomeninio judėjimo, nei kitos struktūros esą nereikia. „Jei steigiamas partinis institutas, tai tik tam, kad per jį būtų galima prasipumpuoti, prasiplauti tam tikras lėšas. Konservatorių Demokratinės Politikos institutas – klasikinis pavyzdys. Tai, ko ten yra pristeigęs Artūras Zuokas – irgi. Vienintelis panašus į institutą, kur sutrauktas tam tikras potencialas, kad ir kaip vertintume jo veiklą – Laisvosios rinkos institutas“, – teigė jis.
Visuomeninis judėjimas, pasak jo, turi prasmę tik tada, jei sprendžia ne partijos, bet visuomenės reikalus. „Galima gaidį ir katinu pavadinti, bet jis nuo to kniaukti nepradės“, – šaipėsi jis.
Tokia parlamente tvirtai nesijaučiančių partijų pozicija suprantama. Biudžetinės dotacijos partijoms skirstomos pagal praėjusių Seimo bei savivaldos rinkimų rezultatus, tad didžiausią jų dalį gauna tie, kam mažiausiai šios paramos reikia – daugiausia mandatų laimėjusios organizacijos. „Tradicinėmis“ dar netapusios ir dotacijų nepelniusios arba tik nedidelę jų riekę gavusios partijos turi ieškoti kitų kelių. Tam taip pat kuriami šalia partijų veikiantys judėjimai ir kitokie dariniai. Į juos stengiamasi pritraukti autoritetą visuomenėje turinčių, tačiau nepopuliarios partinės priklausomybės prisiimti netrokštančius asmenis. Juolab, kad tebevyksta kova dėl galimybės, bent jau savivaldos rinkimuose, dalyvauti ir visuomenininkams.
Nenori mirti
Nors daugelis politikos apžvalgininkų bemaž choru prognozuoja kai kurių partijų greitą mirtį, pastarosios turi kitų planų. Prieš kelias savaites Kaišiadorių rajone įsikūrusioje Sekionių rančoje vykusiame sąskrydyje Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija (TPP) ne tik traukė virvę, žaidė krepšinį ir futbolą bei dalyvavo Antano Nedzinsko šaškių simultane. Buvo įsteigta jaunimo organizacija, „šalia partijos“ veiksiantis visuomeninis judėjimas „Ąžuolas“. Pastarojo pirmininkas Gintautas Putys savo kalboje kalbėjo apie kovą su blogiu. „Gali būti, kad teks eiti į žmones, eiti į gatves. Blogis juk nepalieka „pilkų zonų“ – jei jam nepasipriešini, tos zonos tampa jau nebe pilkos, o juodos. Štai kur nusimato viena iš mūsų judėjimo veiklos nišų“, – sakė jis.
Maža to, partija steigia savą Pilietinio ugdymo institutą.
Neseniai partijos štabo vadovu tapęs kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas neslepia, kad svarbiausi uždaviniai yra stiprinti partijos, šiuo metu turinčios 42 skyrius, struktūrą ir sukurti programą, kuri būtų kiek išsamesnė, nei veiklos pradžioje cituoti Dešimt dievo įsakymų.
Partija neseniai ėmėsi ieškoti savo ideologinės nišos. Jos retorikoje, kurios formą daug kas vertina kaip chuliganišką, dabar vyrauja patriotinė, proeuroatlantinė, prorusišką šalies politiką kritikuojanti gaida. Siekiama pritraukti balsus tų rinkėjų, kuriems nepatinka iš šių pozicijų atsitraukiančios Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) laikysena. TPP lyderis taip pat bemaž vienintelis iš Seimo frakcijų lyderių imasi atvirai oponuoti prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai dauguma kitų politikų prisipažįsta biją tai daryti dėl itin aukštų šalies vadovės reitingų.
Beje, sąskrydžio metu oficialiai paskelbta, jog nuo rudens Seime veiks jungtinė TPP ir LiCS frakcija. „Tai nereiškia partijų susijungimo“, – tikino I. Melianas, leisdamas suprasti, kad taip abi frakcijos ketina išspręsti politinės matematikos keblumus. Mat frakcijai Seime egzistuoti reikia bent septynių narių, o tiek LiCS, tiek TPP balansuoja ties šia riba. Žiniasklaida jau pranešė, kad TPP frakcijos narė Asta Baukutė, naudodamasi šia situacija, netgi šantažuoja savo frakciją, reikalaudama patogios darbo vietos savo sutuoktiniui, tuo sukeldama galvos skausmą partijos vadams.
LiCS vadovas G. Babravičius sakė, kad jo partija atskiro fondo arba instituto prie savo struktūros neturi, bet teigė nematąs tame nieko blogo. „Partijos taip sprendžia lėšų pritraukimo, kofinansavimo klausimus. Manau, kad tai yra natūralu. Kalbant apie mūsų struktūras, tai tenka pastebėti, kad Lietuvos liberalus jaunimas, kuris visuomet buvo savarankiška organizacija, o ne „komsamolas“, dabar deda pastangas suvienyti suskilusius liberalų „senius“, – sakė jis.
Buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus dabar vadovaujama Krikščionių partija sprendžia panašius uždavinius.
Krikščionių partijos moterų sąjunga ir jaunimo organizacija bus kuriama. „Šią vasarą, darydami turą per Lietuvą, stiprinome skyrius ir tuo pačiu telkėme jaunimo organizaciją. Bus ir moterų padalinys“, – tikino G. Vagnorius.
Pasak G. Vagnoriaus, partija neplanuoja šalia savęs steigti fondų ar institutų, o ir su ja siejamo visuomeninio judėjimo – „Lietuva – mūsų reikalas“ – jis sakė nelaikąs partiniu. „Tai yra judėjimas, kuriame dalyvauja keli frakcijos Seime nariai ir tiek. Mes į rinkimus eisime savo vardu ir neapgaudinėsime rinkėjų“, – tikino G. Vagnorius.
„Lietuva – mūsų reikalas“ steigime, be partijos narių dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios konsistorijos generalinis superintendentas, Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas, ekonomistas, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, Teisingumo instituto vadovas, advokatas Valdemaras Stančikas, ekonomistas, hab. dr. Boleslovas Drilingas, daugelis kitų visuomenininkų bei akademinės bendruomenės atstovų. Prie jo prisidėjo ir dainininkė bei žurnalistė Eurika Masytė, grupės „Inculto“ lyderis Jurgis Didžiulis, gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas ir kt.
Savo retorikoje opozicija pasiskelbusi partija daugiausia kritikuoja TS– LKD lyderio vadovaujamos Vyriausybės ūkio politiką ir taupymo priemones, o didžiausią dėmesį bent jau kol kas skyrė socialiai neapgintų sluoksnių – ypač pensininkų – reikalams.
Už parlamento ribų po paskutinių rinkimų likusi Artūro Paulausko Naujoji Sąjunga vasarą rinkosi į sąskrydį Dauguose, kur, anot jos Komunikacijos vadovo Mariaus Ulozo, dalyvavo pusantro tūkstančio žmonių. Tryliktame partijos sąskrydyje dalyvavo rekordinis skyrių skaičius – 47 iš 60.
Prieš sąskrydžio atidarymą vykusiame NS tarybos posėdyje partijos pirmininkas A.Paulauskas pabrėžė, kad šis sąskrydis yra ypatingas tuo, jog jame daugiausiai dėmesio skiriama intelektualinei veiklai, o ne fizinėms rungtims, varžyboms ar poilsiui.
Diskusijoms pirmenybę teikiantys NS nariai rinkosi į Diskusijų klubą, kuriame kartu su „Darbo ir socialinių tyrimų instituto“ vadovu profesoriumi Boguslavui Gruževskiui buvo ieškoma atsakymų į klausimą - “kaip gyvensime po A.Kubiliaus valdymo, kaip teks spręsti valstybei ir piliečiams iškilusius sunkumus“. Diskusijoje, anot M. Ulozo, buvo išgrynintos kelios svarbiausios nūdienos problemos: žmonių nepasitikėjimas valdžia ir valdžios nepasitikėjimas žmogumi, grėsmingai auganti valstybės skola, valstybės valdymo problemos, žmogaus socialinis ir fizinis nesaugumas, beprecedentinė emigracija, nedarbas ir t.t.
M. Ulozas patvirtino, jog šalia partijos jau dešimt metų ,veikia jaunimo organizacija – Lietuvos jaunųjų socialliberalų sąjunga, tačiau tikino, jog visuomeninių judėjimų organizacija nesteigs. „Neketiname apgaudinėti rinkėjų ir slėptis po kitokiais vardais“, – išdidžiai aiškino jis.
Savo ruožtu, ketinama formalizuoti greta partijos veikiantį Pilietinės minties klubą ir įsteigti Pilietinės minties institutą, kuris veiks kaip thinktank'as, generuojantis idėjas kaip plėsti piliečių teises dalyvauti valstybės valdyme, stiprinti pilietinę visuomenę Lietuvoje, pilietinę demokratiją.
Įdomu tai, kad net ilgus metus už parlamento ribų veikianti Lietuvos socialdemokratų sąjunga, vadovaujama Arvydo Akstinavičiaus, yra įsteigusi Socialdemokratinės minties institutą, organizuojantį atitinkamos pakraipos seminarus ir konferencijas.
