Su draugais šiemet stebėdami olimpiadą nusprendėme, kad iš tiesų yra smagu stebėti visas sporto šakas. Gal čia olimpinė nuotaika kalta, tačiau grįždavome po darbo ir galėdavome valandų valandas knapsoti prie TV ekranų, žiūrėdami sprinto varžybas arba kaip kas nors meta ietį, stumia rutulį, boksuojasi ar plaukia. Net ir graikų imtynės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė sunkiai suvokiamos, su kažkokiais keistais ritualais, yra labai įdomus reginys. Ir visgi per visą olimpiados laiką iš galvos niekaip neišėjo klausimas – kaip, kur ir kada ši arba ana sporto šaka atsirado, kaip jos vystėsi?
Seniai, labai seniai
Sportas bendrąja prasme, ko gero, yra toks pats senas kaip ir žmogus, kurio raumenynas tiesiog sukurtas kokiai nors aktyviai veiklai. Kita vertus, sportas tapo būdu kaip tą gamtos duotybę dar patobulinti ir kokį buivolą savo genčiai greičiau sumedžioti. Ilgainiui žmogus, kasdienybėje atlikęs daugybę judesių, suprato, kurie iš jų yra naudingi ir pradėjo juos taikyti racionaliai. Sportas, buvęs visais istorijos tarpsniais, tapo ir svarbiu socialinių pokyčių rodikliu – pagal tai, ką ir kaip žmonės sportavo, galima spręsti apie tam tikrus įsitikinimus ar visuomenės taisykles.
Žinant, kokia pažengusi buvo senoji civilizacija, nestebina ir faktai, kad bent prieš 2,5 tūkst. metų Airijoje buvo žaidžiamas žaidimas, panašus į žolės riedulį, Romoje vyrai rungtyniavo panašiose į regbį harpastumo varžybose, Kinijoje buvo populiarus cuju – šiuolaikiniam futbolui artimas žaidimas. Centrinėje Amerikoje, senovės Meksikoje ritualiniai žaidimai su kamuoliu buvo pradėti žaisti taip pat dagiau nei prieš 3 tūkstančius metų.
Archeologų radiniai pasakoja, kad Kinijoje įvairia sportine veikla, pavyzdžiui, gimnastika, kuri, manoma, tuo metu buvo labai populiari, žmonės užsiiminėjo dar seniau – apie XX a. pr. Kr.. Faraonų monumentų tyrinėjimai parodė, kad imtynės, svorių kilnojimas, ieties metimas, šokinėjimas į tolį ar aukštį, plaukimas, irklavimas, šaudymas, kitos atletų sporto šakos ar žaidimai su kamuoliu prieš porą tūkstančių metų buvo plačiai paplitę antikiniame Egipte. Klasikinės visuomenės epochoje išryškėjo ir tokie sporto autoritetai, estetiniai idealai, kuriuos žinome ir šiandien: egiptiečių Koziris, kinų Didysis Ju, graikų Heraklis, Prometėjas, Achilas, vokiečių Zygfridas, persų Rustemas ir kt.
Antikinė Graikija
Antikinė Graikija neabejotinai buvo idėjos apie visomis prasmėmis tobulai gražų žmogų lopšys. Siekis pirmauti, stiebtis iki pačių didžiausių aukštumų persmelkė tiek senovės Graikijos kultūra, tiek kasdienę buitį. Ankstyviausios žinios apie ritualinį sportą mus pasiekia iš bronzos amžiaus Kretos ( 2700–1450 m. pr. Kr.). Čia buvo praktikuojamas šokinėjimas per bėgančius bulius, kautynės. Homero „Iliadoje“ pasakojama apie žaidynes, kurios buvo rengiamos žuvusių karių garbei. Čia sportas jau apibūdinamas kaip kilnus ir turiningas užsiėmimas, anaiptol nesiejamas su darbu. Kitoje Homero poemoje „Odisėja“ karalius Odisėjas išreiškia savo lojalumą karaliui Alkinojui, parodydamas savo gebėjimus metant ietį. Antikinėje Graikijoje buvo rengiama daug formalių ir neformalių sporto žaidynių, iš kurių ketverioms pačioms svarbiausioms buvo suteikiamas Panheleninių statusas. Kiekvienos žaidynės buvo skirtos vis kitam dievui garbinti, o ketverių metų jų ciklas prasidėdavo olimpinėmis žaidynėmis. Manoma, kad sportas formaliai pirmą kartą ir buvo įteisintas šiose Dzeusui garbinti skirtose varžybose, kurių pradžia laikomi 776 m. pr. Kr. Nuo tų metų prasideda Olimpijos žaidynių era, trukusi dvylika šimtmečių, kaskart įtraukusi vis daugiau sporto šakų: bėgimas, boksas, imtynės, pankrationas – bokso ir imtynių junginys, karietų lenktynės, šuoliai į tolį, ieties, disko metimas ir kt. Būtent graikai išrado reguliarių sporto varžybų sistemą, pirmieji pradėjo atiduoti pagarbą nugalėtojams, įteisino teisėjus, kurie prisiekdavo gyvulio krauju, pirmieji tapo sporto žiūrovais. Graikams taip pat atitenka nuopelnas už daugybės sporto šakų įteisinimą ir populiarinimą, pvz., šuoliai į tolį ar disko, ieties metimas, jie pirmieji ėmė statyti specialiai sporto varžyboms skirtas, racionaliai išplanuotas erdves – stadionus. Visa olimpinė dvasia su ketverių metų ciklu, su iškilmingu žaidėjų pasitikimu, olimpinės taikos aukštinimu buvo ne kieno nors pritaikoma per amžius, o susiformavo nuo pat pradžių. Netgi tarptautinis pavadinimas „atletas“ kilo iš Graikijos – pirmasis Peloponeso, vietovės šalies vakaruose, kurioje įsikūrusi ir Olimpija, valdovas buvo vardu Atlijus.
Apie VII a. pr. Kr. Senovės Graikijoje mankšta ir treniruotės buvo ne tik atletų, kurie pasižymėjo išskirtiniais gabumais ir priklausė socialiniam elitui, reikalas. To meto Graikijoje kūno treniravimas buvo privalomas visiems miesto gyventojams nuo vaikystės iki brandos amžiaus. Apie tai galime spręsti ir iš olimpinių žaidynių nugalėtojų: 596 m. pr. Kr. bėgimo rungties laimėtojas buvo ožkų pieno gamintojas, 65-ųjų žaidynių (520 m. pr. Kr.) kumštynių varžybas laimėjo dar vienas ūkininkas, 80-osiose žaidynių (460 m. pr. Kr.) imtynėse pasižymėjo kerdžius.
Vidurinieji amžiai
Viduramžiais, kurie daugelio vaizduotėje atrodo tamsūs ir labai niūrūs, linksmybių ir žaidimų tikrai netrūko. Riterių turnyrai, medžioklė, kūjo mėtymas ar žaidimas su kamuoliu pritraukdavo daug žmonių. Buvo viduramžiais ir futbolas, tiesa, labiau panašus į šiuolaikinį regbį. Toks sportas istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo IX amžiaus. Anglijos ar Airijos kaimai bent septynis šimtus metų žaisdavo šiurkščius, dažnai ir žiaurius žaidimus su kamuoliu, neretai pasibaigiančius mirtimi, o kamuolį atstodavo išpūsta kiaulės pūslė, aptraukta oda, nedideli vyno maišai ar net mediniai kamuoliai. Žaidimo tikslas būdavo kamuolį atsivaryti prie priešininko komandos vartų – tai galėjo būti ir siena, ir upė, o atstumas iki jų galėjo būti net per visą kaimą. Angliškas žodis „goal“ yra kilęs būtent iš tokios įvarčiui skirtos vietos. Smurtui šiuose žaidimuose buvo palikta daug vietos – neretai žaidėjai į darbą paleisdavo kumščius, o štai 1601 metais rungtynėse Berwicke škotai, kovodami dėl pergalės, panaudojo net ir šaunamuosius ginklus. Tiek rungtynių trukmė, trukdavusi net iki šešių valandų, tiek žaidėjų skaičius – Normandijoje buvo įprasta, kai kamuolį varydavosi šimtai, o kartais – net arti tūkstančio žaidėjų, šiandien kelia ir juoką, ir nuostabą. Iš viduramžių mus pasiekė ir frazė „Kicking the Dane’s Head“ (liet. „spardyti dano galvą“). Legenda pasakoja, kad XI a. keli jaunuoliai darbininkai netyčia atkasė danų vikingo palaikus ir iš neturėjimo ką veikti ėmė spardyti kario kaukolę. Greitai supratę, kad kaulinis kamuolys nėra pats geriausias žaidimo įrankis, vaikinai jį pakeitė minkštesniu. Jei laikysimės nuomonės, kad kiekviena kažko pradžia turi savo legendą, tai pagal šią būtent taip buvo pradėtas žaisti futbolas.
Kaip kontrastas šiaurinei ir vakarinei Europos daliai, italai viduramžiais sportą siejo ne su šiurkščiais kaimiečių žaidimais. Pavyzdžiui, Florencijoje ankstyva futbolo atmaina Calcio Fiorentino, žaidžiama vienoje miesto aikščių, buvo išskirtinai aristokratijos užsiėmimas. Tiesa, aristokratai žaidė ir globojo sporto varžybas ir kitose Europos šalyse. Žirgų lenktynės viduramžiais buvo populiari pramoga tarp aristokratų Didžiojoje Britanijoje: 1711-aisiais karalienė Ana įkūrė iki šiol garsiausias Askorto žirgų lenktynes.
Modernusis sportas
Nemažai istorikų laikosi nuomonės, kad tikrasis komandinis žaidimas, tokį, kokį žinome šiandien, yra Vakarų kultūros, o konkrečiau, Britų imperijos kūrinys. Graikai davė impulsą, suformavo sporto estetiką, paskleidė žmogaus kūno galimybių šlovinimo idėją, o anglai keliais tūkstantmečiais vėliau nuveikė labai nemažai, kad sportas taptų toks, koks yra šiandien. Kolonializmas iš tiesų smarkiai prisidėjo prie įvairių sporto šakų, ypač kriketo, futbolo, boulingo, angliško biliardo, žolės riedulio, teniso ir kitų žiemos sportų populiarinimo visame pasaulyje. Šiuolaikinės olimpinės rungtys standartus įgijo irgi Europoje, kai skirtingos, po pasaulį paplitusios taisyklės buvo sujungtos į vieną bendrą sistemą. Net olimpinių žaidynių atkūrimui, kurį inicijavo baronas Pierrede Coubertin, įtakos turėjo Anglijos viešosios mokyklos. Industrinė revoliucija prie sporto plėtros irgi prisidėjo –susisteminus daugybę techninių darbų, žmonės galėjo daugiau laiko praleisti sportuodami ar stebėdami, lažindamiesi dėl sporto varžybų, kurios tapo labiau prieinamos ir plačiajai visuomenei. Europoje sportas sparčiai populiarėjo ir dėl to, kad buvo siekiama jam suteikti kuo daugiau profesionalumo.
Įdomus faktas: Anglijos monarchijos atkūrimo laikotarpiu, 1660-aisiais, susiformavo tokios politinės, socialinės ir ekonominės aplinkybės, kad sportas tapo neatsiejamas nuo azartinių lošimų – 1664 metais tokie lošimai buvo laikomi net privalomais. Tad kriketą, žirgų lenktynes ir boksą gausiai rėmė turtuoliai, suinteresuoti azartiniu „sportu“. XVIII a. buvo įprasta, kad kriketo globėjai, kurių dauguma arba visi buvo lošėjai, stengėsi suburti kuo stipresnes komandas tam, kad įgyvendintų savo asmeninius azartinius tikslus.
Industrinė revoliucija lėmė ir tai, kad žmonių populiacija migravo iš kaimų į miestus, o sportas, persikėlęs į urbanistinius centrus, tapo viduriniosios ir aukštesniosios klasės interesu. Didėjanti šios klasės įtaka prisidėjo ir prie sąvokos „sąžiningas žaidimas“, o industriniai pokyčiai suteikė sporto varžyboms mobilumo – universitetai visoje Britanijoje ir kitose šalyse galėjo varžytis tarpusavyje. Taigi pastangos sujungti ir sureguliuoti įvairius sporto žaidimus Anglijoje vedė prie to, kad 1882-aisiais Londone buvo įsteigta pirmoji oficialiai vadovaujanti futbolo institucija – Futbolo asociacija (FA). Beje, amerikietiškas futbolas taip pat kildinamas iš Anglijos: pirmųjų tarpmokyklinių šio žaidimų varžybų taisyklės buvo nustatytos būtent pagal FA normatyvus.
Palyginti su futbolo ištakomis, kurios siejamos su ne viena miglota istorija, turinčiomis ne vieną pradžią, mūsų antroji religija – krepšinis, yra labai naujas žaidimas. Jį 1891-aisiais sugalvojo kanadietis gydytojas Jamesas Naismithas, norėdamas kažkuo užimti studentus žiemą, kai nebuvo sąlygų žaisti beisbolą ar amerikietišką futbolą. Iš pradžių krepšinyje buvo naudojamas futbolo kamuolys, o mėtomas jis į paprasčiausius krepšius – po kiekvieno metimo kamuolį tekdavo išimti. Tiesa, pirmųjų krepšinio varžybų dalyviams (iš pradžių jų buvo po devynis) tai nebuvo tokia aktuali, kaip galėtų atrodyti, problema – šis mačas baigėsi rezultatu 1:0.
Praeityje daugelyje visuomenių moterys sporte buvo persona nongrata. Tokią normą sąmoningai formavo ir anglų viešosios mokyklos, kurios buvo labai aktyvios organizuojant įvairias sporto varžybas XIX ir XX a. Puikus tokių socialinių primetimų pavyzdys galėtų būti 1896-ųjų olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauti moterims buvo uždrausta.
Didieji pokyčiai moterų sporto istorijoje vyko XX a., kai apskritai vyko perversmai lygių teisių politikoje. Aišku, moterų skaičius tiek pačiame sporte, tiek jį administruojančiuose organuose vis dar liko gerokai mažesnis nei vyrų. Ryžtingos šiuo klausimų buvo ir studentės, aštuntajame dešimtmetyje Vakaruose organizavusios įvairiais protesto akcijas, ir sporto rėmimo organizacijos – tokie stambūs sporto rykliai kaip Melburno kriketo klubas nuo pat jo įkūrimo 1787-aisiais buvo išskirtinai vyrų reikalas, tačiau XX a. pabaigoje jis atvėrė duris ir naujoms narėms moterims.
