Prieš išvykdamas į Europos čempionatą portalui tv3.lt V. Stanišauskas teigė, kad pirminis tikslas patekti į pasaulio čempionatą, o medalis – būtų labai smagu.
„Mes Prancūzijoje sužaidėme su stipriomis Prancūzijos, Italijos ir Latvijos rinktinėmis. Pamatėme, kad galime su jomis žaisti. Manau, kad kovosime ir sieksime to. Mūsų tikslas nėra atvažiuoti ir nuo pirmų rungtynių galvoti apie auksą – mes galvosime, kaip laimėti pirmas rungtynes, antras, trečias, tada aštuntfinalis, ketvirtfinalis. Žiūrėsime po žingsnį į priekį. Žinome, kad kitais metais U19 pasaulio čempionatas, tad pirminis tikslas patekti į pasaulio čempionatą, bet aišku – medalis būtų labai smagu“, – prieš svarbiausias Europos čempionato batalijas kalbėjo V. Stanišauskas.
Grįžus į Lietuvą V. Stanišausko ir jo treniruojamų merginų laukė gausus tiek žurnalistų, tiek šeimų bei sirgalių palaikymas.
Oro uoste žmonės skandavo „Lietuva, Lietuva, Lietuva“ ir „Ačiū, ačiū, ačiū“, o atsidėkoti tikrai buvo už ką ir didelio dėmesio tiek merginos, tiek trenerių štabas buvo tikrai nusipelnę.
Vos praėjus pro duris, už kurių laukė būrys žurnalistų bei sirgalių, pirmieji V. Stanišauską pasitiko Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vydas Gedvilas ir Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. Abi Lietuvos krepšinio galvos paspaudė treneriui ranką, įteikė gėles ir leido treneriui trumpai pasidžiaugti su sirgaliais.
Didžiausia V. Stanišausko sirgalė buvo trenerio antroji pusė, kuri puolė į trenerio glėbį, pasveikino jį, trumpai šnektelėjo ir po to leido treneriui kalbėti su žurnalistais.
Grįžtant prie krepšinio – treneriui iškovota pirma vieta nebuvo netikėtumas, kadangi jau 2019 m. buvo iškovoti sidabro medaliai, o per tuos kelerius metus visos merginos dėjo kokybinį žingsnį į priekį.
„Po 2019 metų ir antros vietos kažkokių kitokių minčių nebuvo. Važiavome tikrai laimėti medalių. Apie pirmą vietą visada galvojome – nuo 2019 metų žinojau, ką panelės gali ir ypač turint Justę savo komandoje... Pirminis planas buvo patekimas į pasaulio čempionatą ir penketukas, bet mintyse galvojome apie medalius ir pirmąją vietą“, – aiškino strategas.
Po didžiausios karjeros pergalės tiek merginos, tiek treneriai ypač garsiai giedojo himną. Jis tikrai buvo girdimas visų sirgalių, esančių arenoje, o žiūrint transliaciją internetu – žiūrovams per kūną bėgo šiurpuliukai.
„Žinokite, ten buvo tokia emocijų jūra, kad net nežinau... Su treneriais irgi kalbėjome – stovime ant pakylos ir šalia prancūzės, ispanės, o mes, lietuviai, iškėlę vėliavą, dainuojame himną. Net nemoku apsakyti emocijų... Atrodo, kad visi kalba, klausinėja, skambina ir klausia „Ar įsivaizduojate, ką pasiekėte?“ – tų emocijų... Nuovargis tiek emocinis, tiek fizinis... Manau, kad dar reikia truputį laiko, jog suprastume, ką padarėme“, – apibūdino savo emocijas po laimėto U18 Europos čempionato V. Stanišauskas.
Po 2019 m. iškovoto sidabro lietuvės gavo pakankamai nemenką dėmesį tiek iš žiniasklaidos, tiek iš žiūrovų, tačiau ko vis dar trūksta, kad moterų krepšinis būtų dar populiaresnis?
„Turbūt dėmesio ir trūksta. Po 2019 metų sidabro dėmesio kažkiek buvo, bet normalu, kad praėjo mėnesis, keli ir visi tą dalyką pamiršo. Labai tikiuosi, kad kitais metais pasaulio čempionate taip pat kažką parodysime. To ir palinkėjau merginoms – kad neužriestume nosių ir parodytume, jog tai nėra atsitiktinumas ir kad mes galime ir pasaulio čempionate parodyti gerą žaidimą bei iškovoti medalius“, – akcentavo V. Stanišauskas.
U18 merginoms šiemet buvo paskutinysis Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionatas, kuriame jos galėjo dalyvauti, tad dabar jų laukia dar didesnis žingsnis – perėjimas į moterų krepšinį.
Visgi didžioji dauguma šios rinktinės narių jau įgavo aukščiausios Lietuvos moterų krepšinio lygos patirties.
Gerda Raulušaitytė ir Ugnė Sirtautaitė su Vilniaus „Kibirkštimi“ tapo Lietuvos čempionėmis, Eva Pernavaitė, Gabrielė Sederevičiūtė žaidė „Kibirkšties-VKM“ komandoje, Danguolė Vivien-Pupkevičiūtė, Brigita Rimkevičiūtė ir Viltė Andrunavičiūtė pernai žaidė „Šiaulių-Vilmers“ komandoje, Neda Pliatkutė taip pat žaidė aukščiausioje moterų krepšinio lygoje, kur gynė Kauno „Aisčių LSMU“ komandos garbę. Negana to, anksčiau aukščiausios moterų lygos patirties buvo įgavusi ir Rusnė Augustinaitė, kuri prieš išvykdama į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) žaidė gimtųjų Šiaulių komandoje.
„Jau kalbėjau apie tai, kad tikrai ne viena ir ne dvi krepšininkės bus moterų rinktinėje. Tuo labiau, kad Justė viena šių medalių nelaimėjo. Laimėjo visa komanda. Mūsų starto penketas buvo didžioji stiprybė. Aš esu beveik įsitikinęs, kad jos bus moterų rinktinėje“, – neabejojo tolimesne merginų sėkme V. Stanišauskas.
J. Jocytė jau ne vienerius metus tobulėja Tonio Parkerio vadovaujamoje „Asvel“ akademijoje. Kaip pasikeitė jaunoji krepšininkė pasikeitė per pastaruosius kelerius metus?
„Pasikeitė – ir fiziškumas didesnis, ir mentaliai tobulėja. Ji sportuoja su geriausiomis krepšininkėmis ir tobulėja. Ji buvo mūsų komandos kapitonė tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Ji yra tikra komandos lyderė“, – pasakojo strategas.
Tęsiant kalbą apie komandos lyderę J. Jocytę – ji šiame Europos čempionate pakankamai dažnai leido laiką su kamuoliu ir nebuvo nominali rinktinės įžaidėja, tačiau Graikijoje mūsiškė rinko net 6,9 rezultatyvaus perdavimo, o tai buvo trečias rezultatas visame čempionate.
„Vien pažiūrėjus į statistiką viskas matosi. Ji sutraukia kitas žaidėjas. Ji yra ne tik pati gera, bet ir padaro kitas žaidėjas geresnėmis. Mes ir su Juste pačia kalbėjome – jai labiausiai patinka trečia pozicija. Ji gal nori mažiau žaisti su kamuoliu, bet ji tą darė ir šioje rinktinėje, nes to reikėjo. Matau ją žaidžiančia antru ir trečiu numeriu“, – apie J. Jocytės išskirtinumą puolime ir jos poziciją kalbėjo U18 rinktinės strategas V. Stanišauskas.
