Su „Žalgirio radiju“ kalbėjęs J.Randle‘as papasakojo apie lietuvių sirgalius, aistrą tatuiruotėms, piršlybas, tikslus Kaune ir didžiausią žmonių ydą.
„Žalgirio radijas“ yra transliuojamas kiekvieną darbo dieną nuo 16 iki 17 val. radijo TAU bangomis (102,9 FM) ir internetu www.tau.lt.
– Kaip sekėsi pirmosiomis dienomis Lietuvoje?
– Viskas gerai. „Žalgiris“ yra labai profesionali komanda, o aš tiesiog stengiuosi būti pasiruošęs žaisti šimtu procentų.
– Kai pirmą kartą išgirdai apie Lietuvą, kokie trys žodžiai iškilo tavo galvoje?
– Beprotiškai geras klubas.
– Ką manai apie jaunuosius „Žalgirio“ žaidėjus?
– Aš esu žaidęs prieš Luką Lekavičių, kuomet rungtyniavau už Ukrainos nacionalinę rinktinę. Manau, jog „Žalgirio“ jaunimas yra talentingas, tačiau viskas slypi pasitikėjime. Mes turime gerą trenerį, kuris leidžia jiems pasireikšti, todėl išėję į aikštelę jie turi žaisti laisvai ir tiesiog nieko nebijoti.
– Kažko gali pasimokyti ir iš jų?
– Taip, mokytis aš galiu iš visų. Aš nesijaučiu nei per senas, nei per jaunas, jog nustočiau mokytis. Svarbiausias dalykas yra žaidėjų tarpusavio susikalbėjimas.
– Ką, tavo nuomone, gali geriausio duoti komandai?
– Aš nenori duoti jokių pažadų, aš čia esu dėl pokyčių. Nenoriu būti daugiausia taškų renkantis žaidėjas ar žvaigždė, aš tiesiog noriu padėti komandai iškovoti kuo daugiau pergalių.
– Ar jau sulaukei didesnio „Žalgirio“ sirgalių dėmesio?
– Tikrai taip. Žmonės ateina ir prašo autografo arba nusifotografuoti kartu. Kartais būna juokinga, nes dažnai jie tą daro ganėtinai agresyviai, tačiau man tai nesukelia jokių problemų. Tai skiriasi nuo sirgalių elgesio Australijoje, tačiau man patinka, kad fanai mus stebi ir mumis rūpinasi.
– Ar esi ieškojęs savęs internete?
– Esu. Aišku, tai darau nedažnai, tačiau tikrai yra tekę tai daryti. Man patinka paskaityti straipsnius apie save, ką mano žmonės, ypač gerus dalykus. Visgi, tenka paskaityti ir blogas nuomones (juokiasi).
– Kokį keisčiausią gandą teko skaityti apie save?
– Esu skaitęs, jog turiu nepakankamai patirties, kad žaisčiau Eurolygoje, esu per žemas…Vis dėlto, aš nekreipiu į tai dėmesio. Man nerūpi, ką sako kiti žmonės, aš tiesiog stengiuosi žaisti krepšinį ir rūpintis savo šeima bei žmona.
– Turi brolių ar seserų?
– Taip, turiu du jaunesnius brolius bei vieną vyresnę seserį ir vieną jaunesnę. Viso turiu du brolius ir dvi seseris (juokiasi).
– Ar kas iš brolių ir seserų dar žaidžia krepšinį?
– Tik vienas. Jauniausias brolis Jamie žaidžia Naujojoje Zelandijoje. Jis neseniai pasirašė kontraktą su klubu ir tai yra jo pirmasis profesionalus klubas karjeroje.
– Kaip reagavo šeima, kai sužinojo, jog keliauji žaisti į Lietuvą?
– Jau penkerius metus aš žaidžiu profesionaliai ir viskas, ko nori mano mama yra, jog aš būčiau saugus (juokiasi). Ji manęs nebepaveja – aš visada keliauju ir didelis laiko skirtumas jai yra sunkus. Dėl laiko juostų skirtumo man sunku prisiskambinti, todėl ji stengiasi prie to priprasti.
– Turi daug tatuiruočių. Tai tavo aistra?
– Mano pirmoji tatuiruotė yra mano pusbrolis. Vaikystėje aš daug laiko leisdavau su juo ir jis mane supažindino su krepšiniu. Po jo mirties, kai buvau pirmakursis, pasidariau šią tatuiruotę. Taip pat turiu daug religinių tatuiruočių, turiu ištatuiruotus abiejų brolių ir mamos vardus, savo vardą ant nugaros, kryžių ant kaklo ir t.t. Viskas, ką turiu ant savo kūno, man turi didelę reikšmę.
– Pasirinkai 2-ą numerį. Ką jis tau reiškia?
– 2-as numeris man visiškai nereiškia nieko, aš dar niekada su šiuo numeriu nesu žaidęs. Kai manęs paklausė, kokio numerio norėsiu, aš sakiau 3-io, tačiau jis buvo užimtas. Didžiąją karjeros dalį aš žaidžiau 3-uoju numeriu, tačiau Australijoje jis taip pat buvo užimtas. Aš norėjau tam vaikinui sumokėti, tačiau jis pinigų atsisakė (juokiasi). Todėl aš pasiėmiau 9-ą numerį, kurį, galvojau, atsivešiu čia, tačiau ir šis numeris buvo užimtas. Pasirinkau 2-ą, nes tai buvo arčiausiai 3-io (juokiasi). Visgi, svarbiausia yra ne numeris, o tai, kaip aš žaisiu.
– Minėjai, jog kartu į Lietuvą atvyko ir tavo žmona. Ji visada keliauja kartu?
– Visur, kur aš keliauju, ji vyksta kartu, nes ji yra labai palaikanti ir supratinga žmona. Kartu mes jau virš dešimties metų, o susituokę esame pusantrų metų. Jos parama man keliaujant yra labai reikalinga. Taip pat ji puikiai gamina, yra žaidusi krepšinį, todėl gerai supranta šį žaidimą. Ji mane labai aistringai palaiko, todėl ne kartą išgirsite ją šaukiant rungtynių metu.
– Ką tavo žmona paruošia po pergalių?
– Nesvarbu ar aš laimiu, ar ne, ji vis tiek pagamina (juokiasi). Per dieną ji pagamina man tris didelius patiekalus. Aš labai mėgstu makaronus, taip pat ryžius su vištiena ir dar daug visko. Pusryčiams ji dažnai paruošia blynelius… (juokiasi).
– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?
– Tai būtų raudonosios pupelės su ryžiais, saldžiosiomis bulvėmis, kukurūzų duona bei vištiena.
– Tai ji galėtų paruošti kažką visai komandai?
– Tikrai taip, ji dažnai tą ir daro. Ji mėgsta gaminti mano komandos draugams. Mes įsikraustėme tik prieš savaitę, todėl jau greitai galėsime priimti svečius.
– Panašu, kad puikiai sutariate su komandos draugais.
– Taip, mes tiesiog mėgstame linksmintis, šypsotis, būti laimingais ir visus kitus daryti lygiai tokiais pačiais.
– Kaip pasipiršai savo žmonai?
– Visų pirma, labai jaudinausi. Nupirkau labai brangų žiedą ir pasakiau jai, kad eisime į barą. Nors aš visiškai negeriu, tačiau kažkodėl pakviečiau ją būtent į barą. Ji labai nustebo, sulaukusi tokio mano pasiūlymo. Bare mes buvome anksti, kokią 11 val. ryto. Užsisakėme maisto, gėrėme, o aš tik sėdėjau ir beprotiškai jaudinausi. Ji žiūrėjo į mane ir galvojo: „šis vaikinas išprotėjęs!“. Tuomet, lyg iš niekur, į barą pradėjo plūsti jos šeima – tėtis, mama – o ji juk nieko nežinojo. Ji tiesiog su visais pasisveikino, o kai tėvai atėjo su lėkšte, kurioje buvo žiedas, aš pasipiršau. Ji, žinoma, apsiverkė ir pasakė „taip“.
– Kokį patarimą duotum poroms?
– Tiesiog daug bendraukite ir išmokite linksmai leisti laiką kartu. Niekada negalvokite, ką kiti žmonės mano apie jus. Yra daug pavydžių žmonių, į kuriuos stengiamės nekreipti dėmesio. Savo ruožtu mes stengiamės tobulėti ir augti kaip asmenybės. Mes negalime visiems įtikti, todėl galvokime tik apie save ir viskas bus gerai.
– Kalbant apie pavydumą. Daug teko sutikti pavydžių žmonių?
– Taip. Po to, kai tapau profesionaliu krepšininku, pajutau daug pavydžių žvilgsnių. Vis dėlto, toks jau yra žmogus. Vieni žmonės tave mylės, kiti – ne. Yra daug žmonių, kuriems tu patinki tik dėl to, kad jie gali kažką iš tavęs gauti. Tu tiesiog turi laikyti saugų atstumą nuo tokių žmonių, kad apsaugotum save ir savo šeimą.
– Gal tai ir yra ta šlovės ir pasisekimo kaina?
– Aš nepasakyčiau, kad esu labai žinomas, galbūt tai labiau dėl pasisekimo. Tokią kainą tenka sumokėti, kai tu esi sėkmingas. Asmeniškai, aš laikyčiau save sėkmingu tik tuomet, kai kuo daugiau žmonių galėčiau padaryti sėkmingais. Nemanau, kad galima būti savanaudiškai sėkmingu. Man patinka padėti vaikams, mokyti juos mokytis iš savo ir mano klaidų, rasti problemų sprendimo būdus. Tik tada aš galėčiau laikyti save sėkmingu.
– Ar jau pagalvojai apie galimybę turėti vaikų?
– Šiuo metu mes vaikų neturime. Visgi, aš labai norėčiau jų turėti. Norėčiau išmokyti savo sūnų arba dukrą begalės svarbių dalykų, kurie yra svarbūs šiandien.
– Šiais laikais daugelis žaidėjų dažnai naudojasi išmaniaisiais telefonais. Ką krepšininkai veikia telefone prieš ar po treniruočių ar rungtynių?
– Nežinau. Asmeniškai, aš dažniausiai naršau socialiniame tinkle „Facebook“, kur šnekuosi su mama arba žmona. Taip pat daug žmonių naudojasi „Instagram“ socialiniu tinklu. Mano nuomone, šiais laikais žmonės yra per daug įnikę į šiuos tinklus. Ypač merginos, kurios tiesiog nori parodyti save. Manau, tai yra beprotybė.
– Koks tavo geriausias prisiminimas iš vaikystės?
– Turbūt mano pirmasis trofėjus. Man tuomet buvo vos 10 metų ir aš niekada iki tol nebuvau išvykęs iš savo gimtojo miesto Čikagos. Tada mes su komanda keliavome žaisti į Floridą, kur rungėsi apie 300 komandų ir ten iškovojome jaunių čempionato trofėjų.
