„Dabar jau šiek tiek pripratau, bet tą pirmąjį kartą, išėjus prieš minią žmonių Kauno sporto halėje emocijos buvo neapsakomos. Tuomet atėję sirgaliai buvo rinktiniai, kurie abonentus išsipirkdavo ilgam laikui į priekį.
Nežinojau, kiek jėgų tai pareikalaus, o rankos drebėjo ir prakaitas mušė. Atsimenu, išėjau ir rėkiau, rėkiau, rėkiau. Tačiau, kaip ta minia dopinguoja ir kiek energijos pripila, tai sunkiai nusakomas jausmas. Ir aš turiu laimę dirbti tai, kas man labai patinka“, - džiaugėsi 40-metis A.Žiurauskas. Jis tikina, kad aistringi sirgaliai – brangiausias klubo turtas.
Nuo vaikystės žalgiriečius palaikantis aktorius ketina dalyvauti ir pasauliniame „Žalgirio“ fanų surašyme, kurį palaiko „Utenos alus“. Unikalus projektas krepšinio istorijoje jau sulaukė didelio fanų dėmesio Lietuvoje ir užsienyje. Surašymo dalyvius paskatino ir rėmėjo projektui skirtos dovanos. O kaip į žaliai baltų emocijų jūrą įsilieja rungtynių pranešėjas?
- Iš ko mokėtės, kaip dirbti rungtynių metu?
- Gali skambėti keistai, bet tuo metu viena Lietuvos televizija rodydavo japonų kovines imtynes. Nemaža dalis lietuvių buvo pamišę dėl jų, žiūrėdavo namuose. Ir būtent taip, kaip pranešėjai pristatinėdavo bušido kovotojus, man atrodė labai teisinga. Galvojau, kad tai turėtų minią labai užvesti.
- Su „Žalgiriu“ dirbate jau daugiau nei dešimtmetį. Kaip pasikeitė jūsų darbas per šį laiką?
- Anksčiau turėjau daugiau laisvės, nes nebuvo didelio laiko reglamento, galėdavau šnekėtis su minia, kaip jie jaučiasi, ar žino, ko čia susirinko, ar yra pasiruošę įkvėpti mūsų krepšininkus.
Viskas pasikeitė, kai Eurolyga sumažino pristatymui skirtą laiką. Su himno giedojimu, komandų pristatymu, visomis oficialios ceremonijos dalimis reikia įtilpti į 7 minutes. Vadinasi, man savo tekstą reikia sudėti į labai trumpą laiką.
Dažnai savo kalbą baigiu likus paskutinėms sekundėms iki kamuolio išmetimo, o kartais ir po jo. Už tai kartais „Žalgirį“ pabara Eurolyga.
Iš kitos pusės, laiko limitas privertė mane labai smarkiai atrinkti, ką noriu pasakyti, ir būti labai tiksliu, nedaugžodžiauti. Tas lakoniškumas man kartais ir trukdo, nes man norisi tuo pakvėpuoti, pažaisti, pakvailioti, paflirtuoti su minia. Bet gi ne aš svarbiausias aikštėje, svarbu, kad žaidėjai būtų pasiruošę.
- Ko reikia, norint užvesti publiką?
- Tikėjimo ir energijos. Ir dar gerklės. Mano pasirodymas trunka vos kelias minutes, tačiau per jas, vos ištarus pirmuosius žodžius mane išpila prakaitas. Tas energijos užtaisas, kuris pareikalauja ir, kurį man duoda sirgaliai, yra milžiniškas. Tas energijos apsikeitimas yra neįtikėtinas. Būtų labai įdomu paskaičiuoti, kiek per tas kelias minutes išnaudoju kalorijų.
- Kiek komandai yra svarbus žiūrovų palaikymas?
- Tai yra neabejotinas dopingas. Legalus ir pats geriausias dopingas, kurį gali gauti žaidėjas. Net jaučiasi, kad jei publika jais tiki, jei publika jų nori, jei yra pasiryžusi kalnus nuversti, tai ir vyrai nepasiduos.
Ne kartą mūsų krepšininkai yra minėję, kad sirgaliai yra ta jėga, kuri gali priversti krūptelėti varžovą. Priešininkų komandos taip pat ne kartą žiniasklaidoje sakė, kad „Žalgirio“ arenoje žaisti yra nesuvokiamas jausmas. Žaliai balti sukuria neįtikėtiną atmosferą.
Ir tas mūsų himno giedojimas kelia pagarbų šiurpą. Tu staiga supranti, kad atvykai ten, kur krepšinis yra ne vien tik žaidimas. Tai daugiau nei krepšinis. Supranti, kad tiems žmonėms, kurie čia susirinko, tai yra kur kas daugiau. Tai kažkas, kas verčia juos kvėpuoti.
Jie tiki, jie nori, jie siekia, jie veržiasi ir kovoja tikrai ne mažiau negu krepšininkai. O tie, kurie yra pasiryžę atsukti nugarą savo žaidėjams ir žiūrėdami į sirgalių veidus keturis kėlinius mušti būgną, yra verti didžiulės pagarbos. Tai siaubingas darbas.
Vieną kartą esu važiavęs į draugiškas Lietuvos rinktinės rungtynes Vilniuje ir mušiau būgną. Per pirmąsias penkias sušilau, nustojau kvėpuoti ir uždusau. O jie tą daro visų rungtynių metu.
- Kaip apibūdintumėte „Žalgirio“ sirgalius?
- Yra dviejų tipų sirgaliai. Tai sirgaliai ir tie sirgaliai, kurie eina palaikyti savo komandos, serga, važiuoja į kitas arenas, kuriems rūpi jų komanda. Tuos aš myliu ir gerbiu. Gerbiu tuos, kurie sirgdami už savo komandą nežemina kitų.
Sirgaliai, nesvarbu kurią komandą palaikytų, kurie negerbia varžovų, nepykite, bet jūs man pagarbos nekeliate. Tie nepagarbūs šūksniai ir necenzūrinė kalba rungtynių metu yra neleistina.
Mano sirgalius, kurį aš myliu ir gerbiu, yra protingas sirgalius, suvokiantis, kad ir varžovas čia atvyko ne šiaip pasižaisti. Jis atvyko kovoti už savo komandą, savo miestą, savo šalį, savo šeimą ir garbę.
Su „Žalgirio“ sirgaliais bendrauti man yra labai lengva, jie man labai padeda. Labai džiaugiuosi kiekvienu, kuris priėjęs paspaudžia ranką ir pasako, kad tas pristatymas buvo labai geras, ir tai reiškia daug. Man tai irgi labai daug reiškia.
- Ar sulaukiate komplimentų ar komentarų ir iš krepšininkų ar trenerių?
- Per tiek metų visko yra buvę. Esu girdėjęs ir pagarbių varžovų atsiliepimų. Ir gerbiamas Rimas Kurtinaitis sakė, kad esu vienas tų žalgiriečių, kuriuos reikėtų kuo greičiau šalinti iš aikštės, kad kitiems būtų lengviau.
Ir savi palaiko. Bet dažniausiai krepšininkai ir treneriai tuo metu galvoja tik apie aikštę. Dažniausiai po sezono ar ne rungtynių metu išgirstu komplimentų. Labai dažnai gaunu klausimą kaip neprarėkiu gerklės. Galiu pasakyti, prarėkiu ir po rungtynių kurį laiką man reikia ilsėtis.
- Ar tai nekenkia jūsų, kaip aktoriaus darbui? Juk kartais ir kitą dieną po rungtynių tenka vaidinti.
- Kenkia, bet esu ir į „Žalgirio“ rungtynes be balso atėjęs. Darbo tikrai yra daug, bet jeigu dirbi, viską reikia daryti iš širdies: vaidinti scenoje, pristatinėti komandą, žaisti aikštėje.
- Ar palaikėte „Žalgirį“ ir prieš pradėdamas dirbti su klubu?
- Aš kaunietis, o rasti kaunietį, kuris nesirgtų už „Žalgirį“ yra labai sunku. Nors prisimenu vieną istoriją. Kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygos taurę, aš jau kelerius metus dirbau lėlių teatre, vedžiau renginius Kaune, tuomet man paskambino kažkas iš klubo ir paprašė pravesti komandos sutikimo renginį. Esą vedėju turėjo būti Sigutis Jačėnas, tačiau dėl skirtingų televizijų interesų dalyvauti negalėjo. Paklausiau, kada, o man sako – šiandien.
Mane išpylė šaltas prakaitas. Pradėjau rengti kalbą, ieškoti smokingo, tą dieną kokias 4 valandas buvo apėmęs stiprus stresas. Tačiau likus kelioms valandoms iki renginio man paskambino ir pasakė, kad vis dėlto S.Jačėnas dirbs. To nusivylimo dar ilgai aš negalėjau pamiršti. Tačiau, tikriausiai, turėjo ateiti laikas. Gal būčiau pabuvęs renginio vedęs ir daugiau niekada nebevedęs, nes tuomet šioje srityje dar buvau geltonsnapis. Norint pakliūti į „Žalgirį“ reikia užsiauginti raumenis.
- Ar aktoriaus patirtis jums padeda šiame darbe?
- Tikriausiai taip, negaliu ginčytis. Niekas manęs niekur to nemokė, tikriausiai, išmokau teatre. Tačiau iš kitos pusės, pakeliant šiek tiek sau uodegą, galiu pasakyti, kad ne visada to užtenka. Aš ne visada galiu dalyvauti rungtynėse, todėl tikrai nemažai kauniečių aktorių esu kvietęs pabandyti pakeisti mane arba kartu dirbti. Ir nepavyksta.
O štai toks jaunas vaikinas Justas, kuris kartais mane pakeičia, puikiai tai daro, nors nėra aktorius. Vadinasi, tai turi būti daugiau, nei aktorystė. Turbūt charizma.
- Kada sirgaliai yra labiau įsiaudrinę, per svarbias Eurolygos rungtynes, ar kai kauniečiai žaidžia su „Lietuvos rytu“?
- Žinoma, kai vyksta Eurolygos rungtynės, susidomėjimas ir užsidegimas tiek žaidėjų, tiek sirgalių yra didesnis, nei per daugelį Lietuvos krepšinio lygos rungtynių. Tačiau niekam nėra paslaptis, kai nei „Žalgiriui“, nei „Lietuvos rytui“ nereikia papildomos motyvacijos tarpusavio rungtynėse. Visi sirgaliai žino, kad „Lietuvos rytas“ Kaune turi būti padarytas.
- Ar jūs, kaip „Žalgirio“ sirgalius, taip pat priešiškai žiūrite į „Lietuvos rytą“?
- Pasakysiu taip, jeigu jie žaidžia kur nors tarptautinėje arenoje, palaikau vilniečius, bet jeigu žaidžia su „Žalgiriu“... Frazės „ir vėl rytui Kaune atėjo vakaras“ autorius esu aš.
Kartą ji man išsprūdo prieš daug metų halėje, tuomet visi smagiai prunkštelėjo, halė nuaidėjo. Paskui tai padariau dar kartelį ir dar. Paskui supratau, kad tai yra tam tikra formulė, kurią jau naudoja sirgaliai.
Ir tiesą sakant, paskutiniuosius keletą metų man užtenka pasakyti: „Ir kaip visuomet rytui Kaune atėjo...“ o žodį „vakaras“ visa arena pasako vienbalsiai.
- Ką jums reiškia „Žalgiris“, šiemet paskelbęs pasaulinį fanų surašymą?
- Atmeskime tai, kad tai yra mano darbdavys jau daug metų, tai, kad aš tiesiog mėgstu krepšinį. „Žalgiris“ man, visų pirma, yra tam tikras kvieslys. Stebėdami žiniasklaidą dabar suprastume, kad nebesugebame būti vieningi, dažnai riejamės, matome tik vienas kito ydas, nesugebame įsiklausyti, būti kartu.
„Žalgiris“ ir jokia kita komanda, o būtent „Žalgiris“ sugeba didžiąją dalį Lietuvos pakelti iš savo vietų, priversti susikabinti rankomis, įkvėpti oro ir būti kartu.
Šis kvieslys yra vertas būti įteisintas nacionaline vertybe. Su savo istorija, savo pasiekimais, tautiškumu. Labai didelė dalis lietuvių tik žaidžiant šiai komandai prisimena esantys lietuviai.
