Kalbėdamas apie Lietuvoje gautas patirtis, krepšininkas neslėpė, kad viena iš priežasčių, dėl kurios jis grįžo į Lietuvą, yra ta, kad čia jaučiasi gerai, turi daug draugų, bet to, nori padėti „Wolves“ klubui siekti savo tikslų.
„Klubas turi didelių planų, nori iškovoti didelių pergalių ir titulų. Galbūt to nepavyks padaryti šiemet, tačiau visi stengsimės tai pasiekti ir dėl to esame čia“, – sakė komandos aukštaūgis.
Pirmajame savo interviu D. Gagičius papasakojo apie tikslus „Wolves“ komandoje, adaptaciją naujame klube, ryšio su komandos draugais užmezgimą, laisvalaikio pomėgius, patirtis žaidžiant dviejose tarpusavyje konkuruojančiose Belgrado komandose ir krepšinio kelią.
Žaisdamas Lietuvoje pirmą kartą tapote šalies vicečempionu. Kokie jūsų tikslai žaidžiant „Wolves“ komandoje?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau sezono viduryje ir tada iškovojome medalį Karaliaus Mindaugo taurės turnyre bei bronzą lygos čempionate. Kiti metai buvo labai geri. Taurėje nežaidžiau dėl koronaviruso, bet čempionate atlikome puikų darbą ir išspyrėme „Žalgirį“ pusfinalyje, tad turėjome tikrai nepaprastą sezoną.
Į „Wolves“ komandą atvykau padėti savo patirtimi ir viskuo, ką turiu. Klubas turi didelių planų, nori iškovoti didelių pergalių ir titulų. Galbūt to nepavyks padaryti šiemet, tačiau visi stengsimės tai pasiekti ir dėl to esame čia. Tikime savimi, dirbame ir žingsnis po žingsnio esame teisingame kelyje. Tai mane motyvuoja būti čia. Taip pat man labai patiko Lietuva, jos žmonės ir jos krepšinis. Čia turiu daug draugų, jų turiu net ir dabar komandoje, nors žaidžiau prieš juos. Čia jaučiuosi puikiai.
Per savo karjerą žaidėte daugelyje skirtingų lygų ir šalių. Ar būna sunku prisitaikyti atvykus?
Per savo karjerą žaidžiau tiek Eurolygos, tiek Europos taurės turnyruose. Kai atvyksti į kitą šalį, sunku viską iš karto suprasti, pažinti žaidėjus. Dabar, kai esu čia, aš pažįstu didžiąją jų dalį. Man yra lengviau, daug mažiau įtampos, žinau, kas manęs laukia. Naujoje lygoje ar komandoje iš pradžių turi prisitaikyti.
Tai yra pirmas ir sunkiausias žingsnis. Jis nėra apie šalies, kultūros ar tradicijų pasikeitimą, jis iš tiesų yra apie krepšinį. Sunku iškart suprasti, ko gali tikėtis iš kiekvieno žaidėjo. Yra viena, kai tu jį matai vaizdo įraše, ir visai kas kita, kai jį matai prieš save. Tai jau visai kita istorija.
Krepšinyje komandinis darbas yra svarbiausia detalė. Kaip jūs užmezgate ryšį su komandos draugais, prisijungdamas prie naujos ekipos?
Jeigu užeitumėte į komandos persirengimo kambarį, išgirstumėte, kad joje esu vienas iš garsiausių. Aš labai mėgstu bendrauti, mėgstu kad čia būtų kaip šeimoje, kad turėtume bendrų juokelių.
Stengiuosi visus priversti eiti papietauti, pavakarieniauti ar tiesiog išgerti kavos pabūnant kartu, nes tada, grįžę atgal, mes jau turime apie ką kalbėtis. Noriu sukurti tokią chemiją, nes ji, manau, yra labai svarbi. Panevėžyje ją turėjome, net per laisvas dienas išeidavome kartu atsigerti kavos, buvome kaip šeima.
Man patinka, kai tai yra komandose, nes tuomet aikštelėje būna mažesni ego. Būtent dėl to. Esu draugiškas, socialus. Bent jau pats galvoju, kad toks esu. Niekada nekeliu niekam jokių problemų, o jei tai nutinka, viską galime išspręsti kalbantis.
Ką dar mėgstate veikti be krepšinio?
Mėgstu šaudyti iš ginklų. Suprantama, šiuo metu yra sunku apie tai kalbėti, bet aš į šaudymą žiūriu tik kaip į sportą. Taikiniai padeda man atsipalaiduoti. Labai mėgstu automobilius. Ir, kaip dauguma komandos vaikinų, mėgstu pasėdėti bei išgerti kavos. Tai trys dalykai šalia krepšinio, kurie patinka labiausiai.
Jaunimo krepšinyje žaidėte „Crvena Zvezda“ komandoje, o vėliau prisijungei prie „Partizano“. Papasakok apie patirtį žaidžiant šiuose Belgrado klubuose.
Mano pirmasis profesionalus kontraktas buvo su „Crvena Zvezda“ komanda. Visa mano šeima yra jos fanai. Tačiau po to turėjau kelis sunkius metus, o „Partizan“ įžvelgė manyje talento ir pasikvietė į savo komandą. Buvome labai jauni, todėl greitai tapome tarsi šeima, kartu augome. Tuo metu nebuvo didelių pinigų. Jie, tiesą sakant, buvo juokingi. O ir juos vėlavo išmokėti po 4–5 mėnesius. Bet buvome šeima, viskuo dalinomės. Tuo metu pas mus žaidė Joffrey Lauvergne‘as su Leo Westermannu. Visą laiką buvome kartu, kartu leidome laisvalaikį. Fanai mus labai palaikė.
Aš nesu tas, kuris eitų į jų būrį ir dainuotų dainas, bet aš myliu „Partizan“ ir tai jaučiu savo sieloje ir širdyje. Tuo tarpu to nejaučiu „Crvena Zvezda“ komandai. Joje nebuvo nieko panašaus.
Su „Partizan“ laimėjome titulus šalyje, Adrijos lygoje, kartu žaidėme Eurolygoje. Kai esi jaunas ir eini sunkiu keliu, tu tai pamilsti ir dėl fanų. „Žalgiris“ turi puikius fanus, bet atvykęs į tuometinę „Pionir“ areną, tai, Dieve mano, turėdavai vienas kitą apkabinti, kad galėtum susikalbėti. Negalėdavome susikalbėti dėl jų dainavimo. Galėčiau apie tai kalbėti kelias valandas. Štai kodėl aš mylių „Partizaną“.
Serbija yra stipri šalis komandinėse sporto šakose – futbole, rankinyje, tinklinyje, vandensvydyje ir žinoma krepšinyje. Kodėl pasirinkote būtent jį?
Trečioje klasėje buvau futbolo vartininku. Kai dėl karo ir visų su juo susijusių istorijų turėjome išsikelti iš Kroatijos, atvykome į Somborą. Čia pradėjau treniruotis tame pačiame klube ir pas tą patį trenerį kaip ir Nikola Jokičius – Milaną Stojkovą. Į treniruotes atėjau, nes pakvietė šalia gyvenę vaikai.
Žaidžiant krepšinį, jie sakė „ei, tu neblogai žaidi, esi aukštas, einam kartu su mumis“. Taip mes su broliu pradėjome lankyti treniruotes. Nuo to viskas ir prasidėjo. Mano brolis buvo vyresnis ir jis nuolat buvo kviečiamas į įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių stovyklas, todėl aš sekiau jo pėdomis.
Tada persikėlėme į Belgradą, į FMP klubą. Iki to, kur esu dabar, buvo ilgas kelias su daug klubų. Bet pradėjau dėl tų draugų ir savo brolio. Nežiūrėjau į tai tiek rimtai, kiek jis. Bet kai brolis gavo traumą, aš jaučiau, kaip jam yra sunku. Tuo momentu manyje kažkas persijungė ir ėmiau krepšiniui atsiduoti visu 100 procentų.
Aš tikrai myliu krepšinį, stebėjau tą kartą su Divacu, Džordževičiumi ir kitais. Taip, mes turime futbolą, jį mylime, bet, galvoju, kad labiau esame krepšinio tauta.
