Naktį iš antradienio į trečiadienį po vidurnakčio lėktuvu į Lietuvą parskridusį Benediktą Vanagą ir jo komandą pasitiko minia gerbėjų, draugų ir artimųjų. „Grįžus čionai pirma mintis ir pirmas juokas – temperatūrų skirtumas tarp Dakaro ralio vietos ir Lietuvos – 50 laipsnių. Toks mielas šaltukas“, – juokėsi 36 metų lenktynininkas.
Bendroje Dakaro ralio įskaitoje 34-ą vietą užėmęs B. Vanagas prisipažino, kad keliauti atsibodo – oro uostuose ir lėktuvuose jis su komanda praleido apie 30 valandų. „Norisi dušo, miego ir ne visada norisi pabusti, o jau 7.30 val. ryte turiu susitikimą“, – guodėsi pilotas. Vos žengusiems pro laukiamosios Vilniaus oro uosto salės duris B. Vanagui ir šturmanui Andrejui Rudnickiui buvo uždėtos kailinės kepurės, rankose atsidūrė gėlių puokštės.
TAIP PAT SKAITYKITE: A. Juknevičius: man siūlė Kazachstano pilietybę ir viską apmokėti, bet aš – patriotas
– Koks buvo antrasis Dakaras jūsų karjeroje?
– Šis Dakaras buvo gerokai lengvesnis nei pernai. Atsimenu save praėjusiais metais, kaip ilgai bėgo laikas, o šiais metais jis tiesiog „opa“ – pusė Dakaro ir laisva diena, „opa“ – kita pusė. Kai buvo paskutinė diena ir likę 150 km greičio ruožas, taip jau nebesinorėjo važiuoti, norėjosi, kad viskas baigtųsi. Dabar labai smagu, esu čia, kur man labiausiai patinka. Apkeliavome daug pasaulio šalių, bet Lietuva vienareikšmiškai geriausia.
– Šis Dakaras jums pažėrė mažiau nuotykių. Ar tai susiję su patirtimi, ar su šturmanu A. Rudnickiu?
– Nuotykių buvo pakankamai. Gal ne tiek daug, kiek praėjusiais metais, ir jie ne tiek daug mums kainavo. Jis buvo tikrai sudėtingas, techniškai net sudėtingesnis nei pernai. Pirmąkart man trūko išminties, šiais metais mes pasilengvinome sau užduot5. Šįmet įveikėme vieną Dakarą, o pernai – tris. Natūralu, kad per tris Dakarus labiau pavargsti.
– Kaip jūsų piršto trauma?
– Turiu piršto įtvarą. Trečiadienį nuvažiuosiu pas medikus, patikrins, kas ten yra. Nejaučiu piršto, bet kai nejaučiu, tai neskauda. Blogiau buvo, kai skaudėjo. Ralio metu buvau pas medikus, bet jie pasakė, kad jei gipsuos pirštus, tai bus du pirštai ir tuomet negalėsiu užsimauti pirštinės, o jei negalėsiu užsimauti pirštinės, tai negalėsiu startuoti. Turėjome stebuklingų tablečių, toks apdujęs truputį būni, bet tuomet piršto nebeskauda.
– Kur dėsite „Oscar 03“ automobilį?
– Jis po kokio mėnesio turėtų atplaukti į Lietuvą. Labai smagu, kad prie jo nėra labai daug darbo. Jis galėtų vėl startuoti Dakare ir važiuoti toliau, jei reikėtų. Nežinau, kokia bus ateitis, bet darysime viską, kad galėtume turėti šiuolaikinę techniką ar bent į ją panašesnę. Šie metai parodė, kad daugiau nei pusę Dakaro įveikėme tarp 30 stipriausiųjų. Tai geras rezultatas. Važiuoti greičiau neleido mūsų technika, nenorėjome daryti tai, ką darėme pernai. Mes jį išvalysime, nuplausime, padėkosime, parodysime tautai, bet jis vienokia ar kitokia forma iškeliaus.
– O ką sutarėte su šturmanu A. Rudnickiu?
– Apie ateitį dar nieko nekalbėjome, bet kai Andrejų sveikino „X-raid“ komanda, jis pasakė, kad kitais metais mums ruoštų „Mini“ automobilį. Nežinau, gal jie išgirs, ką jis sakė (juokiasi).
– Kas buvo sunkiausia?
– Kai reikėjo laukti, kada atauš benzinas. Tai buvo pats kvailiausias ir sudėtingiausias laukimo laikas. Nieko negali daryti, supranti, kad esi greičio ruože, tavo laikas kapsi, o tuomet pats guli pavėsyje ir lauki, koks benzinas baigs „virti“. Toks visiškas beviltiškumas. Tą patirtį mes turime. Nesvarbu, kokia technika bus kitais metais, bet niekas nebevirs. Gal atsitiks kas nors kitas.
– Ėmėtės kokių nors priemonių, kad benzinas „nevirtų“?
– Imdavomės. Pūsdavome su kompresoriumi į benzino baką, susimeistravome ir vandenį pildavome ant kuro siurblių. Daug visokių reikalų. Turėjome visą puokštę. Tos kelios dienos sugadino mūsų bendrą rezultatą, bet mes dirbome kiekvieną dieną, pasiekdavome savo geriausius rezultatus. Absoliučioje įskaitoje tai daug geresnis rezultatas nei pernai, bet jo taip pat nesiimčiau vertinti, nes jis neatspindi mūsų pajėgumo. Turėjome šįmet stabilumą ir tai mus džiugina.
– Antanas Juknevičius užsiminė, kad greičio ruožuose buvo daug akmenų. Ar jie jums trukdė?
– Su akmenimis turi būti kažkokia draugystė. Turi ir greitai važiuoti, ir nepramušinėti ratų. Manau, kad mums gana gerai sekėsi, išskyrus vieną atvejį, kai stipriai pramušėme padangą ir sudaužėme ratlankį. Kitais atvejais greitis buvo didesnis, akmeninguose ruožuose lenkdavome daug varžovų. Smūgių būdavo, bet pagrindinis dalykas – atvažiuoti ant visų keturių ratų. Važiuojant su mažiau paruoštu automobiliu gana sudėtinga.
– Nesinori išmėginti jėgų Sacharoje ar Artimuosiuose Rytuose?
– Mano patirtyje yra du startai Šilko kelio ralyje. Vienais metais jis buvo iš Kazanės į Ašchabadą, kitais – iš Peterburgo į Sočį. Turėjau lenktynes ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur smėlynai. Afrikoje nesu važiavęs. Šiuo metu Dakaras – sudėtingiausias ir geriausias projektas pasaulyje. Ar verta dar kur nors važiuoti kažką išbandyti? Visąlaik noriu važiuoti ten, kur didžiausia konkurencija ir kur gali pasigalynėti su rimtais vyrais.
– Ar apie kitus metus jau galvojate?
– Taip. Dar nebuvome užvažiavę ant podiumo, o jau mintys kirbėjo, ką reikia padaryti kitais metais. Vėl išgyvenu, kad laiko labai nedaug. Suprantu, kokius pakeitimus reikia padaryti, suprantu, kiek tai kainuoja ir, jei atvirai, nelabai linksma darosi. Tai bus nelengva. Dar turime mažiausiai trejus metus Dakare ką nors nuveikti. Dabar bus daug darbo.
– Kuri danga patogiausia?
– Nemėgstamiausia danga – „fešfešas“ (smulkus smėlis – red.p.). Praėjusiais metais „Oscar“ automobilis buvo kiauras, tai visk1, kas buvo lauke, turėjome ir viduje. Šiais metais taip pat buvo blogai, bet ne taip. Man jis nepatinka, nes paskui kokią savaitę valydamas nosį jauti, kad iš tavęs išeina visokie „miltai“. Smėlis man patinka, akmenys – gerai, serpantinai – tvarkoje, tik „Oscar“ nelabai mato, kur važiuoti. Buvo pora vietų, kur vos nenukritome. Pagrindinis dalykas – visiems vienodos sąlygos. Lyderiai gerokai greitesni, nes juos leidžia kas trys minutės ir jie neturi tiek daug dulkių. Šiais metais pirmoje Dakaro ralio pusėje turėjome labai daug dulkių, o antroje – mažiau. Turime pasiekti dar geresnį rezultatą, kad būtume dar greitesni, tuomet gausime mažiau dulkių. Tam reikia suvalgyti savo „š“ gabalą. Mes jį ir valgome.
– Jūsų svajonė važiuoti su „Mini“ komanda. Kaip vertinate tai, kas nutiko su Stephane'u Peterhanseliu ir Nani Roma?
– Automobilių sportas – verslas. Suprantu, kad veikiausiai tai buvo komandinis sprendimas. Pats nežinau tos situacijos. Apie tai perskaitydavau internete. Iš pradžių šypsojausi ir galvojau, kad taip negali būti. Tačiau kai Nani laimėjo lenktynes, supratau, kad gal ir buvo koks komandos įsakymas. Jei S. Peterhanseliui taip gerai, tuomet viskas gerai. Tai jų pasirinkimas. Kitais metais jie turės du čempionus ir neblogus šansus laimėti vėl. S. Peterhanseliui laimėti 12-ą kartą gal nėra tokios motyvacijos, o Nani buvo antras. Dabar tapo pirmu, pasidžiaukime už jį.
– Ar nebaisu, kad lietuviai toje komandoje būtų galbūt kokie šešti?
– Šiame Dakare matėme, kad visos pagrindinės komandos atkreipė dėmesį į mus. Visi atėjo iki mūsų, pasveikino. Mes esame matomi. Savo galimybėmis negalime prilygti geriausiems vairuotojams ir komandoms. Galima visuomet stumtelti juos parodant, ką gali. Ryžto mums netrūksta, pasistumdysime.
– Penktadienį prasidės žiemos ralis Utenoje, kurį pats organizuojate. Ar važiuosite?
– Važiuosiu stebėti ir padėti kolektyvui. Priėmėme sprendimą nestartuoti žiemos ralyje, nes tai būtų neišmintinga. Būtų tas pats, kas plaukčiau su baidare ir tuomet šokčiau į vandenį ir plaukčiau pats. Tai skirtingos sporto šakos ir tam reikia pasiruošti. Klounu būti nenoriu. Pasižiūrėsiu, kuo galiu būti naudingas ten su kostiumu.
B. Vanago šturmano A. Rudnickio lakoniškas Dakaro ralio apibendrinimas: „Truputį turėjome problemų su technika, truputį kapanojomės ir neturėjome problemų su navigacija. Todėl rezultatas neblogas, bet ne geriausias, kokį galėjome parodyti.“
TIK FAKTAI
Dakaro ralio automobilių klasėje nugalėtoju pirmą kartą tapo ispanas Nani Roma („Mini“). Jis bendroje įskaitoje sugebėjo vos 5 minutėmis ir 38 sekundėmis aplenkti praėjusiais metais vienuoliktą kartą Dakarą laimėjusį (penkissyk su automobiliu ir šešissyk su motociklu) prancūzą Stephane‘ą Peterhanselį („Mini“). Trečias bendroje įskaitoje liko Nasseras Al-Attiyahas („Mini“) iš Kataro, nugalėtojui pralaimėjęs 57 minutes.
Antrąsyk karjeroje Dakarą baigęs ir prieš metus 65-as likęs Benediktas Vanagas tenkinosi 34-ąja pozicija, o šio reido debiutantas Antanas Juknevičius liko 56-as.
Bendroje įskaitoje nugalėtojų ketvirtą kartą po trejų metų tapo ispanas Marcas Coma (KTM). Anksčiau 2006, 2009 ir 2011 metais Dakare triumfavęs M. Coma artimiausią persekiotoją – antrąją vietą užėmusį tėvynainį Jordį Viladomsą (KTM) – aplenkė beveik dviem valandomis. Trečias bendroje įskaitoje liko prancūzas Oliveris Painas ("Yamaha"), o ketvirtąja pozicija tenkinosi praėjusiais metais penktąsyk Dakarą motociklu laimėjęs kitas prancūzas Cyrilas Despres‘as („Yamaha“).
