„Na ką. Baigėsi paskutinis Dakaro etapas. Grįžome namo ir man atrodo, kokia 20 minučių aplenkėme Benediktą Vanagą, nes mūsų lėktuve „neklinijo“ galinis tiltas, nebyrėjo greičių dėžė“, - Vilniaus oro uoste kiek prieš vidurnaktį lėktuvu iš Frankfurto atskridęs Antanas Juknevičius.
Dakaro ralio bendroje įskaitoje su „Toyota“ automobiliu 56-ą vietą užėmęs A. Juknevičius prašė perduoti linkėjimus B. Vanagui, nes pats „varo miegoti“. Sveikindami sugrįžusįjį draugai paruošė lenktynininkui padėklą su „čierkele“ ir užkanda. Šis nedvejodamas prieš duodant interviu žiniasklaidai vieną ir „išlenkė“.
– Ar tik nepametėte vieno komandos nario – šturmano Vytauto Obelevičiaus?
– Vytas iš Frankfurto skrido į Hanoverį, nes šį savaitgalį jo laukia pirmas pasaulio ralio čempionato WRC etapas. Jis turėjo leidimą vykti į Dakaro ralį tik su sąlyga, kad jis trečiadienį bus gamykloje, nes penktadienį jie išvyksta į Švediją.
– Kiek jūs ilsėsitės?
– Žiūriu į tą minią žmonių ir galvoju, kad nebus man kada pailsėti.
– Kaip vertinate debiutą Dakaro ralyje piloto kėdėje?
– Šiaip sekėsi viskas gerai. Pagal tai, ką galėjome, padarėme maksimumą. Tikėjau, kad galime dar geriau, bet techninėse sporto šakose viskas atsiremia ne tik į tavo galimybes, bet ir to įrankio, kuriuo sieki rezultato.
– Ar buvo kas nustebino šiame Dakare?
– Manęs niekas nestebino. Keičiu savo požiūrį į Dakaro ralį, nes jis pats labai keičiasi. Man dar teko teko dalyvauti 2003 ir 2004 metų Dakaruose, kur ne tik vyko Afrikoje, bet turėjo lenktynes sukūrusio Thierry Sabine‘o dvasią. Ji tuomet dar buvo, žmogus žmogui daug padėdavo. Dabar tas renginys labai komercinis. Jis, aišku, pats didžiausias automobilių sporto renginys pasaulyje, tai numeris vienas sporto renginys pasaulyje sausio mėnesį. Tai jį ir žudo. Šilumos ir žmogiškumo ten liko labai nedaug. Dažniausiai ten viskas sudėliota, didžiuliai pinigai daro savo įtaką. Pasiilgstu to seno Dakaro, bet bet kuriuo atveju tai – sunkiausios lenktynės. Uždavinys ir noras jose kažko pasiekti ir kažką parodyti.
– Ar dėl to noras dalyvauti tokiame Dakaro ralyje nedingsta?
– Nėra kito tokio renginio. Jei nori įrodyti, kad kažką gali, turo važiuoti ten. Nors jis ir nebe toks mielas, kaip kažkada buvo.
– Ar kitais metais planuojate važiuoti vėl?
– Jaučiuosi dar jaunas. Tikiuosi, kad gal Lietuvoje atsiras žmonių ir įmonių, kurie galės padėti pakovoti dėl kažkokio rezultato. Norisi ne tik įrodyti, kad galime su standartiniu automobiliu pasiekti finišą, bet ir kovoti dėl rezultato. Mes tai galime. Priklausys nuo aplinkybių.
– Ar turite įsipareigojimų „Astana“ komandai?
– Pamatę, kaip vargstu, „Astana“ komanda man pasiūlė priimti Kazachstano pilietybę, viską apmokėti kitais metais ir važiuoti su „overdraivu“. Aš esu patriotas. Galiu dirbti kaip komandos vadovas būdamas lietuvis. Bet „Astanos“ komandoje važiuoti kaip lietuvis negaliu. Pasirenku – arba Lietuvoje man pavyks susirinkti kitiems metams palaikymą ir važiuoti taip, kaip noriu, arba iš viso nevažiuosiu. „Astana“ komandos biudžetas yra 2,5 mln. eurų metams. Prezidentas asmeniškai remia ir ši programa skirta dviem metams. „Astana“ išsirinko mane komandos vadovu, turiu dviem metams sutartį. Tokiomis sąlygomis kaip šiemet jie man nebeleis važiuoti. Turėsiu padaryti sprendimą – atsisakyti šių pareigų ir startuoti kaip nepriklausomas lietuviškas ekipažas arba dirbsiu jiems toliau, bet startuoti nebegalėsiu.
– Kur „Toyota“ žadate padėti?
– Tik nesakykite, kad „Toyota“ bloga, nes man ją dar parduoti reikės (juokiasi). Faktas, kad automobilis neblogas, bet jis ne Dakarui. Tokios lenktynės jam per sunkios. Su standartiniu automobiliu šių laikų Dakare nėra ką veikti. Jeigu prieš 10-15 metų su tokia mašina galėjai būti pirmajame penkete. Viskas kyla, technika.
– Kokio norėtumėte automobilio?
– Gal ir nebrangaus, bet „prototipo“. Žinau savo galimybes, man nereikia daug, bet reikia „prototipo“ automobilio, kuris atleidžia tas sudėtingas trasas, tą kiekį akmenų. Kai gali išlaikyti greitį ir žinai, kad vakare grįši, pakeis kažką, kas kliba ir galėsi važiuoti toliau. Šioje situacijoje bet koks kitas automobilis, jei jis nėra „prototipas“, jis yra pasmerktas. Šių metų Dakaras „užmušė“ savo akmenų kiekiu. Gal viename Maroko ralyje 2007 metais buvo panašiai. Greiti ralio ruožai ir vėl akmenys. Mechanikai vis man sakė, kad aš lekiu. Bet jei aš lėkčiau, tai Dakarą būtume pabaigę anksčiau.
– Būtent dėl akmenų pusė dalyvių nebaigė Dakaro ralio?
– Ne. Visuomet Dakarą baigia pusė dalyvių. Jei pažiūrėsite Dakaro istoriją, niekada nebuvo, kad baigtų daugiau nei pusė dalyvių. Visuomet baigia mažiau nei pusė. Iš tų penkių Dakarų, kuriuose aš dalyvavau kaip ekipažo narys, šis Dakaras gal net buvo lengviausias, nes orientacijos prasme jis nebuvo sudėtingas. Bet kai per dieną turi nuvažiuoti 600 km ir taip vilksiesi, nespėsi „įsipaišyti“ iki kitos dienos starto.
– Koks jums buvo sunkiausias momentas Dakaro ralyje?
– Nebuvo sunku. Gedimai užkniso juodai. Patys etapai nebuvo baisūs. Žinojau, kad pasieksime finišą ir Vytui tai pažadėjau iš pradžių. Šturmanas nė karto tuo nesuabejojo. Nebent viduje. Kai naktį po žvaigždėmis tvarkai automobilį, žinai, kad esi paskutinis, dykumoje, toli nuo namų ir pradedi svajoti apie šiltą lovą, pradedi galvoti, ką aš čia veikiu, tuomet ... gali kilti įvairių minčių. Tačiau taip sunku, kad sustotume, nebuvo niekuomet. Galėjome „varyti“, apsisukti ir atgal važiuoti. Tik dalių mums reikėtų konteinerio.
TIK FAKTAI
Dakaro ralio automobilių klasėje nugalėtoju pirmą kartą tapo ispanas Nani Roma („Mini“). Jis bendroje įskaitoje sugebėjo vos 5 minutėmis ir 38 sekundėmis aplenkti praėjusiais metais vienuoliktą kartą Dakarą laimėjusį (penkissyk su automobiliu ir šešissyk su motociklu) prancūzą Stephane‘ą Peterhanselį („Mini“). Trečias bendroje įskaitoje liko Nasseras Al-Attiyahas („Mini“) iš Kataro, nugalėtojui pralaimėjęs 57 minutes.
Antrąsyk karjeroje Dakarą baigęs ir prieš metus 65-as likęs Benediktas Vanagas tenkinosi 34-ąja pozicija, o šio reido debiutantas Antanas Juknevičius liko 56-as.
Bendroje įskaitoje nugalėtojų ketvirtą kartą po trejų metų tapo ispanas Marcas Coma (KTM). Anksčiau 2006, 2009 ir 2011 metais Dakare triumfavęs M. Coma artimiausią persekiotoją – antrąją vietą užėmusį tėvynainį Jordį Viladomsą (KTM) – aplenkė beveik dviem valandomis. Trečias bendroje įskaitoje liko prancūzas Oliveris Painas ("Yamaha"), o ketvirtąja pozicija tenkinosi praėjusiais metais penktąsyk Dakarą motociklu laimėjęs kitas prancūzas Cyrilas Despres‘as („Yamaha“).
