Įtampa Lietuvos futbolo federacijoje neslūgsta. Kauno apylinkės teismo sprendimu nuo pareigų nušalintas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras kategoriškai neigia jam mestus kaltinimus dėl finansinių machinacijų.
Apie betvarkę šalies futbolo padangėje atvirai nusprendė prabilti ir legendinis šalies futbolininkas Valdas Ivanauskas. Jo išskirtinis interviu – portale Balsas.lt.
– Kaip vertinate šių dienų įvykius LFF? – Balsas.lt pasiteiravo V. Ivanausko.
– Mano akimis, situacija priėjo prie kritinio taško, o kas dėl sportinės pusės ir futbolo federacijos darbo per paskutinius dvidešimt metų – dabar tikrai atėjo metas padėti tašką ant „i“.
Kai prasidėjo šie nesklandumai, teko bendrauti su nemažai žinomų, autoritetingų žmonių, kurie yra pagarsėję ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, bet ne savo noru buvo nušalinti nuo futbolo pasaulio.
Žvelgiant į pastaruosius penkiolika metų, futbolo rezultatai ženkliai eina žemyn. Nesimato jokio progreso, perspektyvų. Šneku ne vien apie Nacionalinės rinktinės rezultatus, bet ir jaunių ar jaunučių futbolo perspektyvas.
Sąlygos sudarytos tinkamos, bet suformuotas vaikų futbolo kolektyvas neatitinka jokio lygio. Jokiais būdais nekaltinu trenerių ir jų kompetencijos.
Tik noriu pasakyti, kad šių dienų sistema yra gerokai baisesnė nei buvo Tarybų Sąjungos laikais.
Manau, kad tokia problema sudaryta dėl LFF atstovų.
Futbolo akademijos direktorius Stasys Stankus buvo gerbiamas futbolo žmogus, bet tai buvo 1980-aisiais, todėl jo kaip trenerio karjera turėjo baigtis. Jis parankus dabartinės federacijos valdžiai, bet teigiamų rezultatų nesimato, o tokie dalykai primena stagnaciją ir tarybinių laikų santvarką.
Man smagu matyti, kad mažesniuose miesteliuose iš privačių lėšų atsirado nemažai futbolo aikščių.
Nacionalinė šalies futbolo rinktinė turi būti veidrodis, bet kas dėl masinio futbolo, kiekvienas verčiasi pagal savo išgales.
Kiekvienos apskritys yra nuskriaustos ir stengiasi iš savo galimų lėšų išsiversti, kad futbolas būtų propaguojamas.
Kvedaras dar anksčiau pažadėjo, kad veteranų futbolas bus išlaikytas, propaguojamas, bet šie jo pažadai gyvavo gal mėnesį. Deja, daugelis veteranų dabar sunkiai verčiasi, skundžiasi ir supranta, kad jokios pagalbos iš LFF nesulauks.
Prieš kiekvienas svarbesnes futbolo varžybas veteranai nesmagiai jaučiasi, nes turi sukti galvas, ar pateks į stadionus nemokamai stebėti varžybų. Pavyzdžiui, daugelį metų man teko praleisti Hamburge, man užtekdavo prieš dieną informuoti, kad norėsiu atvykti pažiūrėti futbolo varžybų, ir iškart būdavo parūpinama vieta VIP tribūnoje.
– O Lietuvoje panašių dalykų nėra?
– Deja, pas mus net minčių tokių nėra. Artėja svarbios atrankos rungtynės su Slovakija ir, deja, net jokio atgarsio apie tai nėra. Tai yra žiauru. Kvedaras skelbiasi, kad daro viską dėl futbolo. Bet tokie žodžiai skamba jau ne vienus metus, ir jie nieko verti.
– Kaip užsienyje gyvenantys futbolo specialistai vertina šių dienų dramatiškus įvykius LFF?
– Nepasakoju jiems, nes paprasčiausiai gėda. Man nesmagu pasakoti, kad tokie dalykai dedasi Lietuvoje. Esu tikras, kad jie informaciją apie tokius negražius dalykus valdo.
Mūsų mažytėje šalyje palikti 20 ar daugiau bilietų veteranams į išskirtines rungtynes tikrai neturėtų būti didelė problema. Juk LFF dėl to tikrai nenuskurs...
– Kas šiandien galėtų užimti LFF vadovo postą?
– Manau, kad turėtų ateiti žmonės, kurie sako: ne aš, o mes sergame už futbolą. Tai turėtų būti autoritetas, ir nesvarbu, ar jis susijęs su didžiuoju futbolu, ar verslu.
Pastarieji metai parodė, kad neaiškumai turi liautis. Dabar atėjo permainų laikas, todėl privalo viskas keistis iš esmės. Yra daugybė žmonių, kurie pasiilgo švaraus futbolo ir pervargo nuo nesibaigiančių intrigų.
– Ar sutiktumėte vadovauti LFF?
– Manau, kad pirmiausia reikia surinkti kolektyvą, atrinkti tinkamus kandidatus į šias atsakingas pareigas. Jei Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė yra tarsi šalies futbolo veidrodis, tai tokiame poste esantis žmogus turėtų būti tarsi atspindys.
Tai labai svarbi pozicija. Jei man būtų suteikta galimybė, prisiimčiau šią atsakomybę. Suprantama, kad vienas šios kovos nelaimėsi, todėl tiktai su tinkamai mąstančiais bendraminčiais bandytume spręsti įsisenėjusias problemas.
– Kaip vertinate, kad pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje plinta pranešimai, jog šalies futbolas yra glaudžiai susijęs su šešėliniu, banditų pasauliu?
– J. Kvedarą pažįstu nuo mažumės. Mes abu esame iš Kauno. Kažkada mums teko kartu žaisti. Kai buvau 14 metų, tada man teko proga žaisti „Kelininkų“ komandoje, o jis tada buvo kapitonas.
Tuo metu jis buvo autoritetas.
Kai atėjau į suaugusiųjų komandą, žavėjausi jo meistriškumu futbolo aikštėje.
Jei pasitvirtins, kad tokios kalbos yra teisybė, atitinkamos struktūros turės patvirtinti ir įrodyti savo teiginius.
– Ar tais laikais pradėjus žaisti futbolą neteko pamatyti, kad jaunuosius futbolininkus įdėmiai stebėtų banditiškos išvaizdos jaunuoliai, kurie vėliau įsiliejo į garsiausias šalies kriminalines gaujas?
– Tuo metu tokių dalykų nepastebėjau. 1980-aisiais pradėjau žaisti komandoje, J. Kvedaras atėjo 1979 m. Man teko žaisti dvejus metus.
Bet vėliau aš išvykau iš Lietuvos ir nemačiau, kas dėjosi.
1987-aisiais sugrįžau į Lietuvą ir pradėjau žaisti Vilniaus „Žalgiryje“, tad nelabai turėjau progų pamatyti, kas dėjosi šalia futbolo ir jo funkcionierių.
– Kaip prognozuojate šios skandalingos situacijos baigtį?
– Penktadienį planuojamas eilinis LFF Vykdomojo komiteto posėdis. Įvykus šiam ekstremaliam atvejui, kiek žinau, posėdis įvyks, bet pakeista jo darbotvarkė. Turėtų būti iškelti klausimai dėl naujojo prezidento rinkimų ar naujos struktūros rinkimų.
O kas dėl vykdomojo komiteto, kai kurie jo nariai yra užsisėdėję pernelyg ilgai. Deja, jie futbolui nieko nedavė. Paprasčiausiai jų amžius jau netinkamas. Ačiū jiems, tai tikrai nusipelnę žmonės, bet atėjo nauji laikai, todėl reikėtų užleisti savo vietas.
Teko girdėti, kad dauguma jų yra artimiausios Kvedaro aplinkos žmonės. Pastarieji tarnauja jam. Bet užtenka tarnauti, juk viskam reikalingas darbas. Vien pažinčių ir tarnystės negana. Jei darbo neatlikai, neišsikovojai savo vietos, duok šansą kitam.
Dabartinėje futbolo situacijoje reikia radikalių permainų.
Yra daugybė žmonių, tarp jų ir nemažai mano bendražygių, kurie nori tinkamai dirbti, bet jiems nesuteikiamas šansas. Todėl ir vyksta stagnacija. Draugystė puiku, gražu.
Bet laikai keičiasi, reikia tinkamų rezultatų.
Futbolas – tai verslas. Aplink jį sukasi didžiuliai finansiniai srautai, todėl būtina įdarbinti žmones, kurie galėtų suvaldyti šitą sudėtingą mechanizmą.
Aš pažįstu daug žmonių, kurie nori investuoti į futbolą, bet jie nemato grąžos, atgalinio rezultato, prasmės skirti savus, sunkiai uždirbtus pinigus vieno žmogaus keistai valdomam šalies futbolui.
Akvilė JONAITĖ
