Vienas geriausių Rusijos krepšinio specialistų ir komentatorių, legendinio krepšinio trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus Vladimiras garsėja savitu aštriu minčių dėstymo tonu. Jo kritiką pajuto ir Lietuvos sirgaliai, kai komentuodamas Europos čempionato ketvirtfinalį Lietuva – Makedonija per „NTV plus“ televizijos kanalą V. Gomelskis tiesioginiame eteryje 15 tūkst. arenoje skanduojančių lietuvių paklausė: „Kur jūsų savigarba?“.
Su garsiuoju komentatoriumi, gerai pažįstančiu Lietuvos krepšinį, susitikome Kauno „Žalgirio“ arenos žiniasklaidos centre, prieš Europos čempionato pusfinalį Rusija – Prancūzija.
V. Gomelskis išskirtiniame interviu Balsas.lt dėl nesėkmės prašė lietuvius „nebarstyti galvos pelenais“, dar kartą žėrė kritikos Lietuvos sirgaliams ir rinktinės strategui Kęstučiui Kemzūrai, stebėjosi Šarūno Jasikevičiaus bandymais imtis trenerio darbo bei tvirtino, kad tai geriausias Europos čempionatas iš jo matytų nuo 1965 metų.
- Visa Lietuva dar negali atsitokėti dėl pralaimėjimo Europos čempionato ketvirtfinalyje. Kaip manote, kur reikėtų ieškoti, jeigu galima taip pasakyti, šio fiasko priežasčių?
- Pirmiausiai norėčiau nuraminti Lietuvą – nustokite jaudintis. Tai sportas. Taip, tai karas, bet užmuštų ar sužeistų nėra. Dėkui Dievui visi gyvi ir sveiki. Kitas momentas. Man atrodo, kad tai grynai psichologinis efektas. Visa Lietuva laukė iš savo rinktinės aukso medalių, o rinktinė nepasirengusi imti aukso medalius. Taip, nesėkmė. Sėkmė būtų, jeigu komanda būtų iškovojusi bent bronzos medalius. Finalui šių metų Lietuvos rinktinė „netempia“.
Pralaimėjimas Makedonijos rinktinei? Žinote, sporte labai svarbi fortūna. Turėjo pasisekti, o pasisekė makedonams. Klydo šiose rungtynėse patyrę žaidėjai Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila, nepataikė Simas Jasaitis. Ketvirtajame kėlinyje susimaišė treneris Kęstutis Kemzūra. Paskelbkime juos atpirkimo ožiais? Nereikia. Jūsų rinktinė nuostabi, vyksta kartų kaita. Reikia leisti žmonėms dirbti, nebarstykite galvų pelenais ir mylėkite krepšinį bei savo krepšininkus.
- Daugelis Lietuvos rinktinės varžovų kalbėjo, kad Lietuvos rinktinei žaisti trukdo psichologinis savų sirgalių spaudimas. Mūsų šalies krepšininkai to atvirai niekada nepripažino. Ar gali tai turėti įtakos žaidimui?
- Man atrodo, kad mano kolegos žurnalistai, visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovai, truputį „perkaitino“ atmosferą. Nežinau, ar visi trys milijonai Lietuvos sirgalių laukė aukso medalių, tačiau taip buvo rašoma laikraščiuose ir kalbama per radiją bei televiziją. To negirdėti krepšininkai negalėjo. Ir K. Kemzūra tai girdėjo, ir V. Chomičius. Neperskaityti ir neišgirsti apie tai negalėjo ir patys sirgaliai. Kas iš jų labiau klydo? Man rodos, kad sirgaliai. O vaikinai, jie gi suaugę vyrai, kaip galima pripažinti savo silpnumą viešai?
- Prieš Europos čempionatą buvo kalbama, kad atranka į rinktinę taps vienu iš kertinių faktorių, tiesiogiai lemsiančiu rezultatus turnyre. Kaip jums atrodo, ar K. Kemzūra nepadarė klaidos į komandą grąžinęs taip vadinamą senąją gvardiją – Š. Jasikevičių, R. Kaukėną, D. Songailą, K. Lavrinovičių?
- Kas iš jūsų jaunimo išskyrus J. Valančiūną dabar pasirengęs žaisti vyrų rinktinėje? Šiuo atveju tikslas rinktinei būtų keliamas kitoks. Lietuva kaip valstybė tiek daug padarė, kad gautų šį Europos čempionatą. Jeigu būtų nuspręsta atlikti kartų keitimą prieš turnyrą, tuomet būtų savaime suprantama, kad į aukštas vietas ir netgi į olimpinio atrankos turnyro patekimą Lietuvą nepretenduoja. Ne, taip nemanau. Nežinau tų žaidėjų pavardžių, kurie galėtų žaisti vietoj Š. Jasikevičiaus, R. Kaukėno ir ypač vietoj D. Songailos. Klausimas dėl Marijono Petravičiaus. Nežinau. Net dėl jo galima būtų ginčytis. Aš – K. Kemzūros pusėje.
- Kalbama, kad šis Europos čempionatas – geriausias iš kada nors organizuotų per visą istoriją. Ar sutinkate?
- Visiškai sutinku. 24 komandos. Galbūt ilgas laikas žaidėjams, treneriams ir mums, žurnalistams. Tačiau tai pats įdomiausias Europos čempionatas, kokį man teko matyti. O mačiau aš, dėkui Dievui, visus nuo 1965 metų.
- Rusijos rinktinė Europos čempionate kaip ant sparnų. Kaip toli ji gali eiti?
- Jeigu netikėčiau savo šalies komanda, tikrai nebūčiau atvykęs į Lietuvą ir komentuočiau iš Maskvos. Man norisi gyvai stebėti rinktinės sėkmę. O sėkmė bus tokiu atveju, jeigu rusai pateks į finalą ir iškovos tiesioginį kelialapį į Londono olimpines žaidynes. Super sėkmė būtų aukso medaliai.
- Kai komentavote rungtynes Lietuva – Makedonija, „aštriai“ vertinote lietuvių žaidimą ir sirgalių reakciją. Daugelis netgi įsižeidė...
- Atvirai kalbant aš buvau taip apstulbintas Lietuvos sirgalių reakcijos arenoje, kai jie stovėdami plojo kam? Niekam nežinomam Gjorgijui Chekovskiui! Žinote, vaikiną iš kiemo, sunkaus svorio kovotoją paėmė ir pastatė ant krepšinio aikštės parketo. Jis gauna penktą pražangą ir puikiai krepšinį išmanantys lietuviai tam stovėdami ploja? Kur savigarba? Juk lietuviai – išdidi tauta. O kritikuoti...
Man nepatiko keturi K. Kemzūros sprendimai ketvirtame kėlinyje. Du iš jų – pačioje rungtynių pabaigoje. Jis pamiršo R. Javtoką, jis suplanavo kombinaciją S. Jasaičiui, šis nepataikė, už tai nepykstama, bet pamiršti, kad šiose rungtynėse taikliausiai „iš žaidimo“ meta D. Songaila, to neturėjo būti. Galbūt D. Songailą mėgstu labiau nei kitus Lietuvos rinktinės žaidėjus. Nors meluoju. Mėgstu ir Kšyštofą Lavrinovičių. Jie puikūs krepšininkai.
Kitas momentas – Makedonijos rinktinės gynybos pasikeitimas iš asmeninės į aikštės ir neteisinga reakcija, kaip tą „zoninę“ gynybą įveikti, mane, kaip buvusį trenerį, šiek tiek pribloškė. Nemėgstu kritikuoti trenerių, bet K. Kemzūrą kritikavau ir netgi „aštriai“. Juokaudamas, suprantama. Kritikuoti žaidėjus? Man ranka nekyla mušti per galvą krepšininkus, kurie kovoja dėl pergalės ir viską atiduoda. Dar kartą pabrėžiu, kad šiame ketvirtfinalyje ne Makedonija laimėjo, o Lietuva pralaimėjo. Tai reikia analizuoti, taisyti klaidas ir dirbti.
Nežinau, kaip Lietuvos krepšinio federacija nuspręs – liks K. Kemzūra prie rinktinės vairo ar ne. Tai federacijos reikalas. Bet turint tokią krepšinio bazę, tiek jaunų krepšinio talentų tikslinga sudaryti sutartis su treneriais olimpiniams ciklams. Po Londono – naujas treneris, kuris vadovauja rinktinei iki pat 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiados. Ir viską dėl jo padaryti, padėti. O kokius žaidėjus pasirinkti, kurie atstovautų Lietuvai Brazilijoje, jis pats nuspręs ir nesuklys.
- Ekspertai ir sirgaliai nuolat diskutuoja apie Š. Jasikevičiaus žaidimą. Tai padeda jis rinktinei ar trukdo?
- Neturiu atsakymo. Šarūnas – išskirtinio talento krepšininkas, kurio geriausi karjeros metai jau praeityje. Tai karjeros saulėlydis. Vis dėlto rungtynėse, kuriose Lietuva laimėjo, mačiau, kokį malonumą jis gauna iš žaidimo kartu su J. Valančiūnu. Laimė turėti tokį greitą vidurio puolėją ir tokį įžaidėją, kuris atiduos jam bet kokį perdavimą. Kita vertus, atiduoti Šarūnui kamuolį lemiamu momentu jau pavojinga. Ir nervinė sistema susidėvėjusi, ir kojos nebe tokios. Todėl mane labiau pribloškė ne jo klaidos aikštėje, bet kad jis pertraukia trenerį ir vadovauja per minutės pertraukėlę. Tačiau šios pretenzijos ne Š. Jasikevičiui kaip žaidėjui, o kaip žmogui.
- Galbūt Š. Jasikevičiui atėjo laikas imtis trenerio darbo?
- Kokia puiki idėja! Tačiau nė vienam žmogui dar nepavyko iš karto perimti nacionalinę komandą ir sulaukti sėkmės. Kad įgytum trenerio įgūdžių pirmiausiai reikėtų padirbėti jaunimo lygmenyje. Jis turėtų, ko pamokyti.
