Taip galima apibūdinti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, žaisiančią Europos čempionate. Vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis vakar paskelbė galutinį 12-tuką.
Kokie yra šios sudėties trūkumai ir privalumai?
Pirmiausia krinta į akis universalaus sunkiojo krašto puolėjo stygius. Neturime šiuolaikinio vadinamojo ketvirtojo numerio, kuris sugebėtų efektyviai darbuotis baudos aikštelėje ir kartu būtų greitas bei galėtų pataikyti iš toli taip išplėsdamas puolimą. Donatas Motiejūnas, prisiauginęs raumenų ir kiek sulėtėjęs po nugaros operacijos, dabar yra labiau „centras“ nei sunkusis puolėjas. Be to, jis nėra patikimai iš trijų taškų zonos pataikantis aukštaūgis.
Ketvirtuoju numeriu, esant reikalui, gali rungtyniauti lengvieji puolėjai Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas, Edgaras Ulanovas, tačiau susidūrus su aukštesniais, fiziškai stipresniais oponentais, jiems kyla problemų. Eimantas Bendžius vengia kontaktinės kovos arčiau krepšio, jis labiau mėgsta rungtyniauti perimetre. Šis puolėjas sugeba švystelėti tritaškį, tačiau nerimą kelia tai, kad praėjusį sezoną jo taiklumas atakuojant iš toli Ispanijos lygoje siekė varganus 28,8 proc. O tritaškių E. Bendžius metė daugiau nei dvitaškių. Spėju, kad jis, Martynas Gecevičius ir E. Ulanovas žemyno pirmenybėse rungtyniaus mažiausiai iš visų.
Laikyti aikštėje vienu metu J. Valančiūną ir D. Motiejūną būtų labai rizikinga. Mažai abejonių, kad tada kontroliuotume kovą dėl atšokusių kamuolių, bet gali atsirasti rimtų bėdų, jei varžovai turės judrių aukštaūgių ir taiklių metikų.
Atakuojančiųjų gynėjų grandyje turime du puikius snaiperius – Artūrą Milaknį ir M. Gecevičių, bet jų, ypač pastarojo, Achilo kulnas – gynyba. Tuo tarpu Marius Grigonis po traumos dar negrįžo į jam įprastas vėžes.
Lietuvos komandos gretose nestinga aukšto lygio krepšininkų, bet pavadinti juos ryškiomis žvaigždėmis sudėtinga. Mes neturime tokio kalibro asų kaip broliai Pau ir Marcas Gasoliai, Bojanas Bogdanovičius, Goranas Dragičius, Nando de Colo, Evanas Fournier, Kristapas Porzingis... Individualiai pajėgūs krepšininkai ypač reikalingi, kai sunkiausiais momentais reikia imtis iniciatyvos ir žaisti vienas prieš vieną draskant varžovų gynybą.
Vyriausiasis strategas D. Adomaitis pirmą kartą diriguos rinktinei. Jis kaip treneris nėra dirbęs ir aukšto lygio klubų varžybose, tarkim, Eurolygoje. Dar „žalesni“ jo asistentai Mindaugas Brazys bei Ramūnas Šiškauskas. Tik Benas Matkevičius savo kailiu patyrė, kas yra aukščiausio lygio krepšinis – rinktinėje patarinėjo Jonui Kazlauskui.
Pastarasis treneris turėjo didžiulį autoritetą, nevengdavo griežtų žodžių ir lyderiams, įsmeigdavo piktą žvilgsnį ar net ant jų užrėkdavo, kai matydavo, kad šie pasitaupo aikštėje. Sunku įsivaizduoti, kad taip su J. Valančiūnu ar D. Motiejūnu elgtųsi D. Adomaitis. Šarūnas Jasikevičius tikriausiai galėtų, bet D. Adomaitis vargu. Kita vertus, D. Adomaitis yra labai talentingas ir puikiai krepšinį išmanantis vairininkas, nes pats buvo aukšto lygio žaidėjas. Prisiminkime 2010 metus, kai daug patirties irgi neturėjęs Kęstutis Kemzūra sugebėjo su savo auklėtiniais nukalti pasaulio čempionato bronzą.
Iš rinktinės pliusų galima paminėti tą faktą, jog ekipoje nėra veteranų ir nepatyrusių žaidėjų. Daugelis rinktinės narių – aukso amžiaus. Mūsų ekipoje žaidėjai, kuriems nuo 23 iki 32 metų. Jauniausias Marius Grigonis, vyriausias J. Mačiulis. Tačiau M. Grigoniui pienas nuo lūpų nudžiuvo jau seniai – jis dalyvavo Rio de Žaneiro žaidynėse, ne pirmus metus rungtyniausia Ispanijos lygoje, kuri vadinama stipriausia Europoje.
J. Mačiulio dar neapsiverčia liežuvis vadinti veteranu. Jis toks pat ištvermingas ir kovingas kaip ir prieš 10 metų. Nacionalinėje komandoje nebebus tikrų veteranų, tokių kaip ankstesniais laikais Robertas Javtokas ar broliai Kšyštofas bei Darjušas Lavrinovičiai.
Mūsų arkliukas - lengvieji puolėjai. Turime net tris labai pajėgius trečiuosius numerius – J. Mačiulį, M. Kuzminską ir E. Ulanovą. J. Mačiulio pagrindiniai koziriai – patikima gynyba, kova dėl kamuolių, M. Kuzminsko – prasiveržimai, E. Ulanovo – žaidimas nugarą į krepšį. Viena iš svarbiausių komandos stiprybių – vidurio puolėjai. Be J. Valančiūno ir D. Motiejūno, komandai efektyviai gali padėti ir Artūras Gudaitis. J. Valančiūnas ir A. Gudaitis sugeba efektyviai žaisti jėgos krepšinį, o D. Motiejūnas universaliausias ir techniškiausias aukštaūgis. Visi pagrindiniai aukštaūgiai lėtoki, tačiau puikiai moka rungtyniauti baudos aikštelėje.
Taigi rinktinė turi daugiau pliusų nei minusų. Manau, kad mūsų vyrai yra pajėgūs į Lietuvą parvežti medalius – ir dėl to, kad čempionate nedalyvaus gausus būrys kitų komandų žvaigždžių.
