Čikagoje gimusiai 23-ejų sportininkei tai – jau antrosios olimpinės žaidynės. Debiutinėse žaidynėse Tokijuje ji užėmė 12 vietą, o šiemet tarp meninės gimnastikos atstovių įsitaisė 18-oje vietoje.
Abu Evitos tėvai – lietuviai ir taip pat yra glaudžiai susiję su sportu. Sportininkės mama Olga buvo daugkartinė pasaulio fitneso čempionatų dalyvė, o tėtis Sigitas dukart pasaulio čempionas fitneso rungtyse.
Jau beveik 20 metų meninės gimnastikos pasaulyje besisukanti E. Griškėnas yra viena geriausių savo sporto atstovių šalyje. Ji tapo pirmąja amerikiete meninės gimnastikos atstove, laimėjusia sidabro medalį ir absoliučios įskaitos medalį pasaulio taurės varžybose. Taip pat ji turi ne vieną aukso medalį Panamerikos žaidynėse ir čempionatuose.
Po pasirodymo Paryžiuje naujienų portalas tv3.lt pakalbino Evitą, o ši papasakojo apie savo kelią sporte bei ryšius su Lietuva.
Didžiuojasi savo kilme
Evita pokalbį su tv3.lt pradėjo entuziastingu „Labas!“, tačiau čia pat pridūrė, kad toliau bendrauti lietuviškai nepavyks. Visgi pati sportininkė mūsų kalbą puikiai supranta, nes namuose abu tėvai kalba lietuviškai.
Čikagoje gimusi lietuvė pasakojo, kad nors Lietuvoje dar niekada nebuvo, tačiau labai didžiuojasi savo kilme.
„Mano abu tėvai yra lietuviai ir visi turime mano tėčio pavardę, nes taip paprasčiau Amerikoje. Tai sukėlė nemažai diskusijų praeitose olimpinėse. Žmonės vis klausinėjo, kodėl turiu vyrišką pavardę.
Labai džiaugiuosi tuo, nes ji parodo mano kilmę ir taip pat mano tėvų pasiekimus“, – kalbėjo ji.
Vis dėlto, net ir po tokių kilusių diskusijų Evita teigia, kad niekada nenorėtų pakeisti savo pavardės.
„Labai didžiuojuosi savo pavarde, manau, kad tai yra dalykas, kurio niekada nenorėčiau pakeisti. Atsiprašau, būsimas vyre, turėsime apie tai pasikalbėti“, – juokėsi olimpietė.
Nors užaugo Amerikoje, tačiau E. Griškėnas puikiai žino lietuviškus atributus, kurių netrūksta ir jų namuose.
„Namuose turi būti šakočio, cepelinų. Tiesiog privaloma tai valgyti. Nežinau, kiek tai lietuviška, bet namuose yra rauginti agurkai, grietinė ir panašūs dalykai.
Mano tėvai kalba lietuviškai ir aš puikiai suprantu, bet nelabai kalbu, nes nesimokiau šios kalbos. Galbūt yra lietuviškų dalykų, kuriuos aš darau, bet tiesiog nesureikšminu to, nes taip buvau auginta. Šeima visada yra labai svarbu, manau, kad tai yra dalis šios kultūros“, – dėstė ji.
Tiesa, per įtemptą sportininkės grafiką Evitai dar nepavyko apsilankyti Lietuvoje, tačiau sportininkė teigia, kad tai yra ateities planuose.
„Aš apskritai esu buvusi tose šalyse, į kurias vykdavau varžytis, nes labai brangu keliauti užsienyje ir taip pat esu labai užimta. Vieną dieną tikrai ten nuvyksiu, bet kol kas dar ne.
Visi sako, kad Lietuva labai graži. Visi man kalba, kad Vilnius yra tiesiog nuostabus, o aš turiu tiesiog pritarti“, – šypsojosi ji.
Būtent dėl savo kilmės atvykusi į olimpinį kaimelį Evita buvo sugalvojusi sau specialią misiją.
„Lietuvos ženklelis buvo pirmasis, kurio ieškojau kaimelyje. Pirmiausia sutikau lietuvę moterį, bet ji buvo palikusi juos kambaryje, bet tada sutikau krepšininką ir apsikeičiau su juo. Žinau, kad Lietuvos krepšininkai yra labai, labai geri“, – kalbėjo sportininkė.
Skirtinga žaidynių patirtis
Kaip jau minėta, E. Griškėnas olimpinių žaidynių debiutas įvyko 2021 m. Tokijuje. Visgi ta patirtis, kaip ir daugeliui, buvo gan keista.
„Pirmas dalykas, ką turėdavai padaryti Tokijuje, kai baigdavai pasirodymą, tai užsidėti kaukę. Turėdavai užsidengti savo veidą ir visų pirma, gaudyti kvapą su kauke, o antra, negalėjai parodyti savo emocijų.
Manau, kad emocijos po pasirodymo, apsikabinimai, nesvarbu, ar džiaugsmingi, ar ne, yra labai svarbu bet kokiame sporte. Labai džiaugiuosi, kad čia nereikėjo to daryti“, – sakė ji.
Apskritai, sportininkė teigė, kad patirčiai Paryžiuje jai daug įtakos darė sirgalių buvimas. Apie tai ne kartą kalbėjo ir lietuviai.
„Buvo labai emocionalu, bet labai šilta patirtis. Net nežinau, kaip tai apibūdinti. Buvo labai gera, kad mano šeima atvyko stebėti mano pasirodymų pirmą kartą užsienyje. Tai buvo tiesiog palaiminta patirtis.
Keista, bet jaučiausi mažesnė, kai tribūnos yra užpildytos, arena pilna ir tuo metu susikuria tarsi atskira aplinka. Tokijuje arena buvo labai didelė, bet visos vietos buvo tuščios. Atrodė, lyg tai buvo treniruotė prieš varžybas“, – lygino pašnekovė.
Nors užimta vieta šįkart yra žemesnė nei Tokijuje, tačiau Evita teigė išsinešianti daug geresnę patirtį.
„Nors tai ką tik atsitiko, atrodo, kad pamenu daugiau ir turėsiu daugiau atsiminimų iš Paryžiaus. Tai atrodė labiau tikra. Šįkart buvau vyresnė, labiau subrendusi, todėl turėjau kitokį požiūrį į žaidynes, o tai buvo didelis skirtumas“, – apibūdino gimnastė.
Tris mėnesius negalėjo vaikšioti
Kelias link Paryžiaus Evitai nebuvo rožėmis klotas. Likus mažiau nei metams iki žaidynių pradžios sportininkė praktiškai negalėjo vaikščioti, o pajėgias treniruotes reikėjo pamiršti.
Sportininkė pasakojo 2023 m. pradžioje pajutusi skausmą kojoje, bet, kaip ir dauguma atletų, kurį laiką į tai nekreipė dėmesio.
Birželio pradžioje, per Panamerikos čempionatą sportininkė jau sunkiai vaikščiojo ir sakė jautusi didžiulį skausmą.
„Per varžybas nusileidau po šuolio ir įvyko lūžis. Pabaigiau savo pasirodymą, iškovojau bronzą, bet negalėjau nueiti nuo kilimo. Išsibraukiau iš varžybų, nes negalėjau paeiti, neįgaliojo vežimėliu buvau pargabenta namo ir turėjau skirti tiek laiko, kad lūžis sugytų, kad galėčiau varžytis vėl“, – gąsdinantį epizodą atpasakojo ji.
Visgi Evita tęsė, kad pilnai lūžio vėl neišsigydė, nes buvo susifokusavusi į olimpinių žaidynių atranką.
„Toliau treniravausi nors lūžis nebuvo pilnai sugijęs. Gruodžio mėnesį buvo atlikta daugiau tyrimų ir man buvo pasakyta, kad ta koja nebegaliu naudotis apie tris mėnesius.
Maždaug nuo gruodžio iki vasario nevaikščiojau. Turėjau specialų įtvarą, bet ir su juo negalėjau remti kojos, man nebuvo leidžiama. Turėjau įtvarą ir specialų paspirtuką, dariau alternatyvias treniruotes.
Teoriškai savo normalias rutinas pradėjau daryti sausį, praktiškai – kovą ir nuo tada judėjau iki čia“, – kelią link olimpinių žaidynių aptarė gimnastė.
Paklausta, ar tokia trauma neišgąsdino ir ar nebuvo viduje kirbėjusi mintis, kad žaidynes teks praleisti, E. Griškėnas atsakė užtikrintai:
„Nebijojau, nes tikiu Dievo planu, bet tai buvo sunku. Turėjau tai praeiti, turėjau būti labai susikoncentravusi.“
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Treniruotėse ir įvairiose meninės gimnastikos varžybose Evita pluša jau beveik 20 metų. Būdama vos ketverių ji šį gimnastes pamatė per televizorių ir nuo to laiko įsimylėjo.
„Tada neatstojau nuo mamos ir zyziau, kad noriu lankyti meninę gimnastiką. Galiausiai ji mane nuvedė į treniruotę ir nesiskyriau su šiuo sportu nuo tada“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip ir daugeliui, Evitai palaikymas šioje kelionėje yra šeima ir draugai, tačiau olimpietė sakė, kad didžiausias ramstis jai yra tikėjimas ir Dievas.
„Pirmiausia, Dievas yra tikras. Manau, kad jis manyje įžiebė tą aistrą, meilę ir svajones, susijusias su šiuo sportu. Net jei ir ėjau per sunkumus, jis visada mane ištraukdavo iš to ir padarydavo mane stipresne, geresne ir dėl to tobulėjau pati.
Matau jo buvimą visur ir viskam yra priežastis. Jis tikslingai sukuria mus visus skirtingus ir kažkaip man labai pasisekė, kad mano tikslas yra susijęs su menine gimnastika, bent jau dabar. Aš visada meldžiuosi, kad žmonės pamatytų jo meilę ir rūpestį mano pasirodymų metu“, – kalbėjo E. Griškėnas.
Mąstydama apie ateitį Evita sakė turinti daug svajonių. Tiesa, jos nesusijusios su medalių gausa ar tam tikrais apdovanojimais.
Gimnastė sakė, kad savo pasirodymais ji nori paliesti žmones, parodyti aukštos klasės pasirodymus, kuriuos žiūrėdami žmonės pajaustų emocijas.
„Žiūrint į ateitį, esu nusitaikiusi į 2028 m. Los Andželo žaidynes. Tai jau tampa mano karjera ir todėl keičiasi mano požiūris ir tai, kaip aš priimu sportą.
Tikiuosi, kad sportas padės augti man pačiai ir meldžiuosi, kad žmonės matytų mano meilę ir gerumą. Viliuosi, kad sportas pasikeis į gerą, kol jame būsiu“, – vylėsi 23-ejų sportininkė.
