Būdamas dar vaikas kartu su mama, praeityje gerai žinoma Lietuvos bėgike ir rekordininke Rasa Viršilovaite-Bertule, ir patėviu Romu Bertuliu, dešimtkovės specialistu, persikėlė gyventi į JAV. Šiuo metu R. Bertulis – JAV Triatlono elito akademijos vadovas.
Įspūdingus bėgimo rezultatus demonstravęs dvidešimtmetis L. Veržbicas nusprendė pasirinkti ne mamos, o kur kas sunkesnį kelią – triatlono. Prisidėjo dar dvi sporto šakos – dviračiai ir plaukimas. „Mano paslaptis – sunkus darbas, o gal ir genai. Patobulėti dar turiu visose trijose rungtyse, jeigu noriu būti geriausias. O tobulumui nėra ribų“ , – balsas.lt sakė už Atlanto puikiai žinomas lietuvis. L. Veržbicas neslepia, kad puikiai sustartavus pirmoje rungtyje - plaukime (aut. past. užduotis buvo kuo greičiau nuplaukti 750 metrų nuotolį nulemia 70 procentų sėkmės varžybose)
Kaune gimęs sportininkas turėjo šansą startuoti jau Londono olimpinėse žaidynėse, tačiau tai būtų galėjęs padaryti tik su Lietuvos vėliava, nes tuo metu dar neturėjo JAV paso. Triatlono ekspertai siūlė neskubėti, nes savo rezultatais stebinančiam vaikinui esą nebūtų buvę lengva pakliūti į olimpiadą, kur distancijos – ilgesnės nei paauglių. Praėjusių metų liepos mėnesį, būtent tuo metu, kai vyko olimpinės žaidynės, sportininkas patyrė kraupią nelaimę, o tai apvertė aukštyn kojomis visus jo planus.
– Buvai itin perspektyvus bėgikas, bet pasirinkai triatloną. Kodėl nepasirinkai mamos kelio? – balsas.lt paklausė L. Veržbico.
– Turiu planų ateityje šiuo klausimu, bet kol kas apie tai nenoriu garsiai kalbėti. Triatlonas nėra tokia nuobodi sporto šaka, kaip daugeliui atrodo – treniruotės baseine keičiamos į dviračių ir bėgimo takus. Varžybose niekada nežinai, kas tavęs laukia: ypatingai vandenyje. Kai žiūriu geriausių pasaulio maratonų įrašus, pamanau, kad pirmieji visada bėga tik Afrikos bėgikai, tačiau to tikrai nebūtų galima pasakyti apie pasaulio triatlono elitą, nes jie daug stipresni yra plaukime.
– Prieš gerus metus patekai į kraupią avariją. Kas ten įvyko ir kaip pavyko atsigauti po tokių sužalojimų?
– Buvo nuostabus vasaros rytas. Kolorado Springso Dievų sode vyko dviračių treniruotė. Važiavome paskutinį, šeštą, ratą, o prieš tai visą naktį lijo. Aš mėgstu paskutines treniruočių atkarpas įveikti greičiausiai. Leidomės nuo kalno, greitis buvo didelis, mano dviračio priekinis ratas „pagavo“ šlapią asfalto smėlį, rėžiausi į metalinę kelio apsaugą. Kai atsigavau, pajutau, kad negaliu judėti. Tada sužinojau, kad lūžo stuburas, šonkauliai, pradurtas plautis. Laukė dvi sunkios operacijos. Gydytojai pranašavo, kad nebevaikščiosiu, kad laukia neįgaliojo vežimėlis visam gyvenimui. Priėmiau tai kaip Dievo pamoką. Mane nuo pirmų akimirkų ligoninėje supo šeimos rūpestis, labai profesionalūs medikai. Sulaukiau didelio dėmesio iš viso pasaulio – buvo siunčiamos žinutės su linkėjimais pasveikti. Draugai Ilinojuje, kur baigiau mokyklą, kvietė maldininkus melstis, kad pasveikčiau. Negalėjau jų apvilti, reikėjo pasveikti ir sugrįžti. Taip ir padariau. Labiausiai atsigauti po patirtų traumų padėjo plaukimas ir kitos vandens sporto šakos.
– Ar pamąstai, kas būtų buvę, jeigu būtumėte su šeima likę Lietuvoje?
– Paprastai negalvoju, kas būtų buvę, ir stengiuosi mąstyti, kas yra šiandien ir kas bus rytoj. O kad man pasisekė, turiu savo nuomone – daug ruošiuosi, dirbu, turiu visas sąlygas, mano treniruotes planuoja patėvis R. Bertulis, kuris ilgą laiką Lietuvoje dirbo lengvosios atletikos treneriu. Mama rūpinasi, kad tinkamai maitinčiausi ir gerai pailsėčiau. Per daugelį metų visi kartu pasiekėme tai, ką turime dabar.
– Negalėjai startuoti Londono olimpinėse žaidynėse, nes vis dar neturėjai JAV pilietybės. Jau užtikrintai esi pasakęs Lietuvai „ne“?
– Aš neįsivaizduoju savęs atstovaujant kitai šaliai. Amerikoje užaugau, susiformavau kaip asmenybė ir viską pasiekiau šioje šalyje. Daugiau nenorėčiau kalbėti šiuo klausimu.
– O ar bent teko bendrauti su Lietuvos sporto vadovais?
– Man asmeniškai neteko. Kiek žinau, tėvai turėjo kažkokių kontaktų.
– Koks jausmas girdint JAV, o ne Lietuvos himną?
– Amerikos himną kiekvienoje šios šalies mokykloje mokiniai gieda prieš pamokas. Kai išvykau iš Lietuvos, būdamas aštuonerių, nemokėjau lietuviško himno, o JAV himną giedojau nuo trečios klasės...
– Kada paskutinį kartą buvai mūsų šalyje, ar nepasiilgsti jos?
– Lietuvoje buvau prieš trejus metus. Labiausiai pasiilgstu ten paliktų gerų žmonių. Mano pirma ir paskutinė Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos mokytoja Jolanta Šikšnienė po šiai dienai domisi mano karjera. Jos dėka šiandien vis dar rašau ir skaitau lietuviškai.
– Domiesi Lietuvos sporto realijomis?
– Žinoma, žaviuosi plaukike Rūta Meilutyte. Esu jos gerbėjas, seku naujienas, susijusias su ja, socialiniuose tinkluose. Kai grįžtu namo, tėtis papasakoja, kaip sekasi Lietuvos krepšininkams.
– Ar tiesa, kad 2011 metais prieš išvažiuodamas į Pekiną, kur tapai pasaulio čempionu, pažadėjai savo partneriui Kevinui McDowellui, kuris serga vėžiu, aplenkti visus bemaž 70 sportininkų? Kaip jis dabar jaučiasi?
– Taip, tai tiesa. Kevinas pasveiko ir dabar ruošiasi būti mano priešininku triatlono trasoje. Jis daug stipresnis už mane yra plaukimo rungtyje. Stengiuosi jį pasivyti.
– Kas tau didžiausias pavyzdys gyvenime?
– Mano pavyzdžiai vis keičiasi, nors, manau, galiu jų matyti bet kur. Mano abu tėvai – vieninteliai pavyzdžiai, kurie liks visą gyvenimą – klausydamas jų nesiblaškau, būtent jų dėka pasiekiu pergales ir patiriu dar didesnį džiaugsmą laimėdamas. Kaip buvau ligoninėje, pavyzdžiu man tapo kiti pacientai ir visi tie, kurie man rašė, kad yra su manimi, ir kurie tikėjo, kad sugrįšiu. Dabar mano pavyzdys – būsimas treneris Joaquimas Cruzas, 1984 metais tapęs olimpiniu čempionu 800 metrų distancijoje. Iš jo galiu mokytis, kaip būti geriausiu pasaulyje – su medaliu ant kaklo ir kai jį nusiimi.
– Kaip prabėga tavo diena?
– Tarkime, dabar yra lapkričio 26 diena: treniruojuosi olimpiniame treniruočių centre Kalifornijoje. 7 val. 30 min. atsikeliu, apsirengiu bėgimo aprangą ir išgeriu sportinį maisto papildą, nes mane remia „Herbalife“ kompanija, tad papildai visada po ranka. Apšilimo metu nubėgu 3 kilometrus, apie pusvalandį atlieku dinamiškus lengvosios atletikos pratimus ir atlieku 4 kartus po 100 metrų pagreitėjimus. Po to atkarpos 2x1600 ant lygaus grunto kelio su 90 sekundžių poilsiu. Paskui 5 minutes lengvai bėgame stadione 8x400 atkarpas, kiekvieną bandant įveikti vis greičiau su tokia pat pertrauka. 15 minučių dar lengvai pabėgioju ir baigiu rytinę treniruotę su 15 minučių ledo vonia. Tada pusryčiai ir kelios valandos poilsio. Apie 12 valandą pradedu treniruotę dviračiu, minu apie valandą. Tada valandą praleidžiu „štanginėje“, kur stiprinu savo kūną, kad traumų išvengčiau ir jėgos būtų daugiau visose trijose rungtyse. Paskui papietauju ir vėl kelias valandas ilsiuosi, per šį laiką pusvalandį pamiegu ir atsikėlęs vėl jaučiuosi gyvybingas. Paskutinę treniruotę apie 18 valandą baseine intensyviai plaukiam 5 kilometrus. Pusę aštuonių – vakarienė ir laikas sau. Miegoti einu apie 22 valandą.
– Ką veiki laisvalaikiu, kai nesitreniruoji ir nedalyvauji varžybose?
– Aš mėgstu skaityti literatūrą ir visas naujienas, kas vyksta pasaulyje. Bet daugiausia laiko praleidžiu studijuodamas varžovus, sekdamas jų rezultatus ir ką jie pasiekė. Turiu merginą, kuri irgi triatlonininkė, bet ji tik mėgėja, nes studijuoja mediciną. Šiek tiek laiko praleidžiu su ja, puikiai sutariame, nes abu žinome, kiek laiko ir darbo reikia įdėti į tai, ko siekiame.
– Jeigu ne triatlonininkas ir ne bėgikas, kur save įsivaizduoji?
– Mane visada domino kariuomenė, manau, tai pagrindinis būdas būti herojumi. Taip pat sportininkas, nes tai yra kažkas didesnio už tave. Galiu jaustis toks gyvas, kai lenktyniauju ir laimiu, atstovaudamas savo šaliai. Tik būdamas kariu ir sportininku galėčiau ką nors duoti savo valstybei.
– Kaip sekėsi pereiti į suaugusiųjų nuotolius?
– Tiesiog daug patirties reikia. Kiekvienose varžybose vis ko nors naujo išmokstu. Supratau, kad suaugusieji nenori jaunimo įleisti taip lengvai, todėl man reikia išsikovoti jų visų pagarbą.
– Veikiausiai didžiausia dabar svajonė – Rio de Žaneiro olimpiada. Ko ten tikiesi?
– Tik aukščiausio prizininkų laiptelio.
TIK FAKTAI
L. Veržbicas yra pagerinęs JAV vidurinių mokyklų 2 mylių bėgimo rekordą ir tapo penktuoju moksleiviu šalies istorijoje, kuriam vieną mylią (1609 metrų) pavyko įveikti greičiau nei per 4 min. – jam teprireikė 3 min. 59,71 sek. 2011 metais Pekine tapo pasaulio triatlono jaunimo čempionu. Praėjusiais metais birželio mėnesį, prieš kraupią nelaimę, Ispanijoje vykusiose varžybose finišavo pirmas, aplenkdamas vėliau olimpinėse žaidynėse penktą likusį prancūzą Laurentą Vidalį. Ką jau kalbėti apie tai, kad už lietuvio nugaros dažniausiai lieka ir pasaulio plaukimo čempionai.
