Lietuvos moterų futbolo čempionate praėjusį mėnesį užfiksuota sensacija - penkerius metus pralaimėjimo čempionate nepatyrusią Šiaulių „Gintra-Universitetas“ komandą nugalėjo “Kauno" ekipa, praneša LFF.
Viena iš kauniečių pergalės kalvių – ekipos trenerė Ingrida Siliūnienė. Jau daugiau kaip aštuonerius metus kaunietė yra pašventusi futbolui – dirba Kauno futbolo mokyklos trenere, futbolo teisėja, taip pat ir kūno kultūros mokytoja.
Paklausta, kas jai yra futbolas, I.Siliūnienė nedvejodama atsako: “Futbolas man - mano gyvenimo būdas, hobis, sportas, laisvalaikis ir kasdienybė. Futbolui kiekvieną dieną skiriu apie 4-5 valandas - užsiemimai mokykloje, treniruotės, rungtynės, teisėjavimas... Kartais tenka net ir šeimai pasakyti ne.“
Futbolu užsidegusi moteris svetainei LFF.lt papasakojo kodėl nelengva treniruoti merginas, atskleidė, kodėl joms taip patinka futbolas, ir pasidalino mintimis apie teisėjavimą vyrų futbole.
- Kuo neįprasta merginų futbolo trenerės profesija?
- Kiekvieno trenerio darbas – nesvarbu futbolo ar krepšinio - reikalauja daug pastangų, pasiaukojimo. Treneris turi būti atsidavęs šiai sporto šakai ir ja nuolatos gyventi. Būti merginų trenere – tai būti ir mama ir psichologe kartu. Tenka naudoti visai kitokią darbo specifiką nei treniruojant vaikinų komandą. Su vaikinais dirbti būtų paprasčiau ir lengviau.
- Tačiau pasirinkote treniruoti merginų futbolo komandą. Kodėl?
- Kauno futbolo mokykloje gavau trenerės darbą ir man pasiūlė pabandyti treniruoti merginų grupę. Iš pat pradžių dvejojau, reikėjo laiko apsispręsti. Bet futbolo teisėjo Vijūno Vasiliausko ir legendinio trenerio Antano Komskio įkalbinėjama visgi ryžausi šiam iššūkiui. Taip ir prasidėjo mano aštuonerių metų futbolo trenerės karjera. Jos metu aplankydavo įvairiausių minčių.
- Ką pasakytumėte tokiam žmogui, kuris mano, jog futbolas neskirtas moterims?
- Tikrai ilgai ginčyčiausi su tokiu žmogumi. Daug kas mėgsta teigti, jog žaidžiant futbolą kojos tampa kreivos. Tikrai pilnai galiu pasakyti, jog žaidžiančių futbolą merginų kojos netampa kreivos, tiesiog žmonės susidaro klaidingus stereotipus. Nesutikčiau ir kad futbolas šiurkštus sportas. Krepšinyje ar rankinyje yra galbūt netgi daugiau fizinio kontakto, ten leidžiama daugiau nei futbole.
- Tai kodėl merginoms ir moterims taip patinka futbolas?
- Manau, jog dėl futbolo suteikiamų emocijų, kurios yra nesuvaidintos ir tokios tikros. Taip pat dėl to, kad futbolas yra komandinis žaidimas, suvienijantis tave ir dar dešimt tavo kolegių, priverčiantis kovoti išvien dėl bendro tikslo. Merginos ateina treniruotis, nes nori būti sportiškos, greitos, gražios.
- Ar merginų tevėliai neprieštarauja tokiam jų pasirinkimui?
- Tėveliai į tai reaguoja labai įvairiai. Mamos savo mažytėms dukrytėms nelabai leidžia užsiimti futbolu dėl tos pačios „kreivų kojų problemos“. Dažnai atėjusioms mamytėms tenka įrodinėti, kad taip nėra. Pavykus pakeisti neteisingai susidarytą nuomonę, mamos vėliau pačios dažnai užsuka į treniruotes pasižiūrėti, kaip sportuoja jų mergaitės.
- Ar merginos lankančios futbolo treniruotes skiriasi nuo savo bendraamžių?
- Jei kalbėtume apie mano treniruojamą „Kauno“ komandą, joje žaidžiančios merginos tikrai išsiskiria iš savo bendraamžių. Jos yra labiau bendraujančios, drąsesnės, nebijančios paklausti, tvirtesnio charakterio ir, be abejo, fiziškai stipresnės nei kitos merginos.
- Ar puošeivos (žargonu vadinamosios „fyfos“) ir futbolas suderinama?
- Visko pasitaiko. Galiu papasakoti vieną tokią istoriją. Kartą pas mane atėjo sportuoti keturios vadinamos „fyfos“. Sau galvojau, jog šitos panelės ištemps ilgiausiai kokią savaitę. Ir ką gi manote? Viena iš jų futbolą lankė apie šešerius ar septynerius metus. Labiausiai priklauso nuo to, ko merginos ateina - ar paieškoti vaikinų, ar pasimaivyti prieš juos. Tokios panelės baigia treniruotes po savaitės. Jeigu ateina rimtai sportuoti , ir ta vadinamoji „fyfa“ gali tapti gera futbolininke.
- Ar moterų futbolą galima vadinti akiai patraukliu sportu?
- Manau, jog kalbant apie žaidimo grožį, mes dar gerokai atsiliekame nuo tokio lygio, kokį demonstruoja tarkim vokietės ar Skandinavijos šalys. Todėl normalu, jog pasižiūrėti moterų futbolo rungtynes renkasi žymiai mažiau žmonių, nei minėtose šalyse. Visgi tie, kas ateina pasižiūrėti moterų A lygos rungtynių, dažniausiai nelieka nusivylę, nes gauna progą pamatyti futbolo aikštėje kovojančias gražias merginas. Norint moterų futbolą padaryti dar patrauklesniu, siūlyčiau šiek tiek pakoreguoti futbolininkių aprangą. Gal tai padėtų padidinti susidomėjimą šiuo sportu.
- Kaip manote, ar pastaruoju metu moterų futbolas populiarėja?
- Be abejo. Mano mokykloje į futbolo treniruotes jau prašosi ketvirtokės, penktokės ir kitos merginos – klausia, ar galima lankyti treniruotes. Susidomėjimas futbolu smarkiai išaugo po šią vasarą vykusio pasaulio moterų futbolo čempionato Vokietijoje, taip pat judėjimo „Moterys už futbolą“ turnyrų merginoms. Nemažai prisideda Lietuvos futbolo federacijos programos „Sugrąžinkime vaikus į stadionus“ projektai – mokyklų žaidynės „Ežiogolas“, darželių „Futboliukas“ ir kita. Galiu drąsiai teigti, jog šiemet pas mane treniruotes lanko beveik dvigubai daugiau merginų nei pernai ar užpernai.
- Tad galima tikėtis, kad ateityje futbolą žaidžiančių merginų skaičius tik augs?
- Žinoma. Manau, kad bendras susidomėjimas futbolu tikrai auga, atsiranda vis daugiau aikščių ir aikštelių. Viskas juda teisinga linkme. Gal šiek tiek trūksta reklamos apie moterų futbolą, taip pat būtų galima intensyviau dirbti su mokyklomis ir darželiais, juose skatinti vaikus žaisti futbolą, rengti jiems įvairius turnyrus ir varžybas.
- Jūsų treniruojamai moterų A lygos ekipai „Kaunas“ neseniai pavyko parklupdyti ilgametę čempionę „Gintros-Universitetas“ komandą. Ar tikėjotės tokios sekmės?
- Įveikti tikrai nesitikėjome. Paslapčia svajojome sužaisti su šiaulietėmis lygiosiomis. Kita vertus, planavome mesti iššūkį „Gintra-Universitetas“ komandai ateinančiais metais. Merginos su daugkartinėmis čempionėmis visuomet žaidžia su dviguba jėga ir užsispyrimu. Kai eini į aikštę su mintimi, jog pergalę pasiekti yra beveik neįmanoma, dažnai tai nuima papildomą įtampą, tiesiog žaidi labiau atsipalaidavęs. Manau, jog šis psichologinis faktorius ir leido mums įveikti Šiaulių ekipą. Tiesa reikia pripažinti, jog ir sekmė buvo mūsų pusėje.
- Ar ši pergalė gali padidinti konkurenciją moterų A lygoje?
- Manau, kad tikrai gali. Kur benuvažiuojame, visos komandos - ne tik A lygos - mūsų klausia, kaip jums pavyko nugalėti šiaulietes, kur ta sėkmės paslaptis. Futbolininkės net ir dabar, praėjus jau mėnesiui po šių rungtynių, nelabai suvokia ką padarė. Pergalė prieš šiaulietes mus pakylėjo emociškai ir suteikė dar didesnio pasitikėjimo savo jėgomis.
- O kaip merginos pergyvena pralaimėjimus ar traumas?
- Labai sunkiai. Nuteikti jas psichologiškai - itin nelengvas darbas. Per rungtynes su šiaulietėmis viena futbolininkė gavo traumą, tačiau vis vien norėjo eiti į aikštę padėti savo draugėms. Buvo sunku žiūrėti, kaip jai rieda ašaros... Merginų psichologija apskritai yra labai sunki. Jei mergina per rungtynes susinervuoja - jau viskas. Gali kartais net palikti aikštelę, nors priežastis gali būti visai nerimta. Su jomis nuolat reikia dirbti, jas psichologiškai nuteikinėti. Tai trunka ne vienerius metus.
- Nemažai Jūsų laiko atima ir teisėjavimas. Papasakokite, kaip tapote futbolo teisėja?
- Futbolo teisėja kaip ir moterų futbolo trenere galima sakyti, tapau ekspromtu. Norėjosi pabandyti šią profesiją. Juk nepabandęs - nesužinosi. Bet sužinoti, ar tau patinka ir ar tinki teisėjauti neužtenka vienerių rungtynių ar kelių mėnesių. Reikia kelerių metų. Kaip žinote, teisėjauju ir dabar. Manau, jog tai daryti, o ypač per vyrų rungtynes, yra dar sunkiau nei treniruoti merginas.
- Nebuvo minčių baigti teisėjos karjerą?
- Dažnai... Net ir dabar kartais kyla tokių minčių. Būną tokių rungtynių, kad kartais sau pagalvoji – kaip mesiu aš tą vėliavėlę... Pirmieji du teisėjavimo metai buvo ypač sunkūs, nes reikėjo mokytis teisėjavimo amato. Kaip išmoksi nedarydamas klaidų? Todėl pasitaikydavo, kad susilaukdavau piktų žodžių iš trenerių ar žaidėjų. Nors juk specialiai nesistengdavai suklysti. Būdavo visko, ir verkdavau. Tačiau laikui bėgant prie viso šito pripratau. Su laiku ateina ir patirtis, ir pagarba iš dalyvių.
- Turbūt dažniau tenka teisėjauti su arbitrais vyrais. Ar sunku su jais sutarti, ar jie paslaugūs moterims?
- Su moterimis tenka teisėjauti tarptautinėms rungtynėms užsienyje, o čia, Lietuvoje, dažniausiai tenka dirbti su vyrais. Dažnai susilaukiu palaikymo, padrąsinimo, įvairių patarimų. Iš teisėjų vyrų niekada neteko pajausti kažkokio priešiškumo, ar „kreivų“ žvilgsnių.
- Ar teisėjaujant dažnai tenka išgirsti necenzūrinių išsireiškimų Jūsų atžvilgiu?
- Jau mažiau, o pradžioje buvo visko. Aišku, pastaraisiais metais pasikeitė ir komandų požiūris į keiksmažodžius. Jų tikrai ženkliai sumažėjo. Dabar vyrai, kuomet teisėjauja moterys, stengiasi keiktis kuo mažiau. Jei ir nusikeikia – tai atsiprašo.
- Gal kartais sulaukiate ir komplimentų ar gerų žodžių iš futbolininkų, trenerių, žiūrovų?
- Tikrai būna. Kartais žiūrovai bando atkreipti dėmesį įvairiais šūksniais, netgi prašo telefono numerio ar siūlo nueiti į pasimatymą, bet stengies į visa tai nekreipti dėmesio. Žaidėjai dažniausiai išlieka taktiški ir profesionalūs, padėkoja už gerai suteisėjautas rungtynes ir palinki sekmės.
